Ignas Darkintis, šiuo metu ginantis pietryčių Anglijos „Thanet Wanderers” klubo garbę, sako, kad į  Rytų Anglijos pajūrio miestelį jį atviliojo noras žaisti aukštesnio lygio regbį.

Aušra LAURINKIENĖ

Karlsono tėvynėje, kur brangus alus ir paslaugūs žmonės, pergalių siekęs, tačiau noro žaisti aukštesnio lygio regbį nugalėtas ir į Rytų Anglijos pajūrio miestelį persikėlęs Ignas Darkintis – vienas iš „Vairo” regbio klubo talentų – emigrantų.

Nuo keturiolikos metų regbį žaidžiantis šiaulietis visagalio interneto pagalba „Šiaulių naujienų” skaitytojams atskleidžia, kad apsisprendimui palikti gimtinę įtakos turėjo sunki Lietuvos ekonominė situacija, tačiau tikina, kad Saulės miesto komandos pergalių neįmanoma palyginti su jokiais kitais pasiekimais: „Vairas” – šeima, kurios niekas nepakeis”.

Tačiau šįkart – apie Igno Darkinčio, šiuo metu ginančio pietryčių Anglijos „Thanet Wanderers” klubo garbę, gyvenimo malonumus ir beržines bei odines košes, kurios vaikystėje slopino regbininko hiperaktyvumą.

- Kokia košė vaikystėje buvo mėgstamiausia?

- Vaikystėje labiausiai mėgau valgyti manų košę, nes tuomet į ją galėdavau prisidėti daug daug uogienės... Mėgstu saldumą.

- Kuri tavo kūno vieta tau pačiam – pati gražiausia?

- Petys ir blauzda – gražiausios mano kūno vietos, nes yra padengtos gražiomis tatuiruotėmis.

- Jeigu laimėtum milijoną....

- ... Pirmiausia nusipirkčiau raminamųjų tablečių emocijoms numalšinti, tuomet išvykčiau pailsėti į kokį gražų kampelį kelioms savaitėms ir apmąstyčiau, į kokią bėdą patekau laimėjęs milijoną. Nežinočiau, kur išleisti pinigus. Manau, kad nugalėtų mano meilė maistui ir atsidaryčiau cepelinų parduotuvę.

- Mėgstamiausia tavo frazė.

- Jeigu kalbame apie sportą ir treniruotes, tai čia labai mėgstu frazę „Geram nereikia, o blogam nepadės”.

- Be ko negalėtum gyventi?

- Be maisto. Be jo išgyventi galiu vos kelias valandas – tuomet tampu nervingas, piktas ir akimis ieškau, ką „įsimesti“ į skrandį.

- Didžiausias gyvenimo malonumas?

- Pats didžiausias malonumas yra tas, kai šeštadienį sužaidi varžybas, o sekmadienį nuo pat ryto nereikia nieko veikti – va čia tai malonumas...

- Niekada neišdrįstum...

- Galiu drąsiai pasakyti, kad niekada neišdrįsčiau skristi lėktuvu, kurio niekas nepilotuoja.

- Kada pajutai pirmojo bučinio skonį?

- Pamenu, kad pirmąkart bučiavausi dar darželyje... Pirmąjį bučinio skonį pajutau su grupės drauge ir buvo labai skanu.

- Jeigu nebūtum sportininkas, ką veiktum?

- Atvirai sakant, niekada apie tai net nepagalvojau. Tikrai nežinau ką veikčiau ar kuo norėčiau būti...

- Mokykloje buvai populiarus?

- Visi žinojo, kad mokykloje yra toks Ignas, tačiau populiarumo spindesio kažin ar sulaukiau.

- Žinai, ką reiškia beržinė košė? Už ką vaikystėje gaudavai pylos?

- O taip! Žinau, ką reiškia ir beržinė, ir odinė, ir visos kitos košės. O pylos man duoti tikrai buvo už ką – buvau tiesiog hiperaktyvus vaikas: mėgdavau per langą mėtyti daiktus ir žaislus. Ir tai – tik vienas iš mano superaktyvumo požymių.

- Esi ką nors pavogęs?

- Taip, esu kartą nukniaukės lipnią juostelę ir „markerį”. Bet tuomet buvau dar visai mažas.

- Gėdingiausias tau nutikęs dalykas.

- Net nepamenu, ar kada buvau susigėdęs. Gal tuomet, kai atvažiavau į svečius gimimo dieną ir pamiršau, kad tą dieną žmogus švenčia gimtadienį. Tuomet mintyse galvojau: „O, kiek vaišių prisiruošė mano viešnagės proga”. Po to buvo labai gėda...

- Sakoma, kad mobiliojo telefono melodija yra savotiška žmogaus vizitinė kortelė. O kokia
melodija skamba tavo telefone?

- Čia rimtai?! Na, mano telefone skamba tokia isteriška melodija, kurios labai nemėgstu, bet niekaip neprisiruošiu pakeisti... Kadangi aš tikrai nesu isterikas, negalėčiau pasakyti, kad tai – mano vizitinė kortelė.

- Didžiausia tavo yda?

- Mano yda – naktipiečiai. Mėgstu valgyti naktimis ką nors saldaus ir viską užsigerti pienu.

- Tiki prietarais?

- Tikiu, kad nesiseka tiems, kurie pamato per kelią bėgančią juodą katę. Todėl aš, taip nutikus, visada stengiuosi įžiūrėti baltą dėmę jos kailyje, o jei jos nėra – įsivaizduoju, kad ji – visai ne juoda.

- Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje ir buvai išpažinties?

- Pamenu, kad bažnyčioje paskutinį kartą lankiausi 2009 metais, per Kalėdas. O išpažinties buvau gal ketvirtoje klasėje, priėjęs komuniją. Mano nuomone, išpažintis – nereikalingas dalykas. Juk mūsų klausykloje klausosi toks pat nusidėjėlis kaip ir mes. Bet šiaip tai galėtų būti ir atsakymas į klausimą „Ko neišdrįsčiau?” - neišdrįsčiau eiti išpažinties, nes tada reikėtų tokiam pat mirtingajam atskleisti visas nuodėmes. Po to susitiksime kokioje parduotuvėje, o mintyse „kratys” mano išpažintį...

- Esi vakarėlių siela ar pasyvus veiksmo stebėtojas?

- Yra du Ignai Darkinčiai – išgėręs ir ne. Pirmasis būna pasyvus veiksmo stebėtojas, o antrasis – linksmas, bet ne vakarėlio siela.

- Kaip šventi pergales?

- Aš niekada nesureikšminu eilinių pergalių, kurių „sąskaitoje”– daugybė. Tačiau išskirtinius triumfus visuomet atšvenčiu linksmai ir įsimintinai.

- Kas tave aplanko dažniau – gražūs sapnai ar bauginantys košmarai?

- Dažnai sapnuoju vakarykštės dienos išgyvenimus. Tai būna ir geri sapnai, ir košmarai...


Saulės miesto komandos pergalių neįmanoma palyginti su jokiais kitais pasiekimais: „Vairas” – šeima, kurios niekas nepakeis”, - tikina Ignas (dešinėje).
Asmeninio albumo nuotr.