Šios savaitės mūsų pašnekovė - Virginija Medžiaušienė, mokytoja-metodininkė, choreografė, vaikų šokio grupės „Incognito” vadovė.  

- 10-ame respublikiniame vaikų ir jaunimo šokio festivalyje jūsų auklėtiniai laimėjo Didįjį prizą. Internete mirga jų nuotraukos, tik niekur nematyti jūsiškės... Gal nemėgstate fotografuotis?

- Fotografuotis nemėgstu. Labiau stengiuosi įamžinti vaikus – bet kokiame festivalyje, bet kuriame  konkurse ar renginyje pati nemažai fotografuoju, tačiau stovėti prieš fotoobjektyvą - nemėgstu.

- Prieš dvejus metus su kolektyvu grįžote iš Bulgarijos. Kas toje Balkanų šalyje įsiminė labiausiai?

- Turbūt karštis. Ką visi atsimename ir dviem metams praėjus – scenoje buvo taip karšta, kad net mūsų šokių šlepetės „lydėsi” (juokiasi).

- Kokį įspūdį jums paliko bulgariški vynai? Ar pelnytai mūsų prekybos centruose jie pardavinėjami tokiomis žemomis kainomis?

- Bulgariškas vynas tikrai pigus, bet kad būtų skanus – nepasakyčiau. Man geriau itališkas vynas...

- Jūsiškio  kolektyvo pavadinimas „Incognito” reiškia „nežinomas, neaiškus, nesuprantamas, slaptas...” Kodėl taip? Ar pritrūko pavadinimui lietuviškų žodžių?

- Buvau labai jauna, dar neturinti choreografinio išsilavinimo vadovė. Ieškojau, kuo būtų galima išsiskirti? Mėgau knygas apie grafą Montekristą. Būtent ir lėmė tas jo paslaptingumas - „incognito” (juokiasi).

- Pasisakote prieš atominių jėgainių statybą Lietuvos pašonėje. Ar sutiktumėte likusį gyvenimą nugyventi nesinaudodama elektra ir elektros prietaisais mainais į tai, kad minėtos elektrinės nebebus statomos?

- Kad ir kaip ne keista, šias Kalėdas ir Naujuosius metus mes tikrai praleidome be elektros. Kadangi gyvename ne mieste, o prieš tai buvo pūgos ir šalčiai, dingo elektra. Todėl šventes praleidome labai romantiškai prie židinio šviesos. Ir televizorius neveikė. Dukra sakė: „Atiduosime visas kalėdines dovanas, kad tik atsirastų elektra”. Aš pasakiau, jog savųjų neatiduosiu, nes buvo labai smagu. Bet gal - nesinorėtų būti visiškai be elektros, tačiau neilgai pagyventi įmanoma.

- Prisiminkite vyrą, kuris savo laiku jums padarė patį didžiausią įspūdį...

- (Ilgoka pauzė). Na, aš nežinau... Pats pirmasis gal buvo mano gerokai vyresnis pusbrolis Antanas, gyvenantis Klaipėdoje. Jis pradėjo nuo batsiuvio, o dabar turi labai gražią nuosavą įmonę. Dar žavėjo, kad jis aukštas, gražus vyras ir... turi labai gražią šeimą. Bet vis dėlto pusbrolis. O dabartiniu metu visada žaviuosi Valdu Adamkumi.

- Toliau kalbame apie vyrus. Koks jų bruožas erzina labiausiai?

- Tikriausiai pasipūtimas, visko mokėjimas ir demonstratyvus parodymas, jog „aš kažką galiu” (juokiasi).

- Kaip manote, kuo jūsų auklėtinių šokiai galėtų sužavėti Amazonės džiunglėse gyvenančią laukinę indėnų gentį?

- Manau, kad savo švelnumu ir grakštumu. Pagaliau šokis – ne vien kojų ar rankų kratymas. Vis tik tai nematoma energija, kuri būtent ir srūva iš žmogaus, atliekančio vieną ar kitą judesį.

- Dažna namų šeimininkė turi kokį nors savo „firminį” patiekalą. O kuo jūs priverčiate stebėtis svečius?

- Jei reikėtų greitai paruošiamo užkandžio, pasiūlyčiau tokios sudėties salotas: vištiena, konservuoti persikai, smulkinti migdolai ir majonezas. Draugai man visados sako: „Jeigu bus šitos salotos, tada į svečius ateisime”.

- Ar yra kas jus pavadinęs ragana?

- Žinoma... (Reikšmingai pažiūri, po to smagiai juokiasi).

- Kadangi jūsų darbas susijęs su šokiu, sakykite: kaip dažnai „šokdinate” savo namiškius?

- Sako, kad dažnai. Bet man taip neatrodo...

- Kokių gėlių tikitės gauti per savąjį gimtadienį?

- Man labiausiai patinka lelijos. Bet gražios visos gėlės. Vaikai padaro puokštę iš visokių viksvų, vilkdalgių ir kt. Tai nuostabiausios puokštės! O mano gimtadienis – pačiame vasaros vidury!

- Kuo pavadintumėt savo ligšiolinį gyvenimą: drama, anekdotu ar poema?

- Greičiausiai, poema. Daug poezijos jame. Kiekviena diena kažkuo nustebina. Džiaugiuosi ir dėkoju: ačiū Dievui, viskas yra! Ne, nesu visiška optimistė, bet labai stengiuosi...

- Prisiminkite patį smagiausią gyvenimo nuotykį.

- 2002 m. atvažiavome į Panevėžio kultūros centrą su visai mažais vaikais – šokėjėliais. Paskutinės minutės prieš pasirodymą, vaikai paruošti, o aš, kaip visada, su disku žingsniuoju į aparatinę, atidarau viršelį, bet disko su įrašu jame nėra. Matyt, palikau darželyje, kur koncertavome prieš tai.

Grįžtu atgal ir nežinau ką daryti. Tvenkiasi ašaros, tačiau jų negaliu rodyti vaikams. Vedančioji Donalda Meiželytė klausia: „Na, prisimink, pagal kokią dainą šokate? Gal aš kuo nors galiu padėti?” - „Taip, sakau, toji daina apie Ledinuką”. (Nė nepagalvojau, kad ją atlieka pati Donalda).

„Tada viskas! Pirmyn į sceną!” - drąsina koncerto vedėja. Ir išėjo taip, kad ji gyvai dainavo, o mano vaikai – šoko. Beje, šitame tarptautiniame konkurse iškovojome trečiąją vietą.

V. Medžiaušienę paatvirauti visaip provokavo Romualdas BALIUTAVIČIUS, jos „portretavimu“ užsiiminėjo Vadimas SIMUTKINAS