Aušra LAURINKIENĖ 

Egzotiškos išvaizdos azerbaidžanietis Saulės miesto tinklinio komandos „Elga-Startas” 23 metų žaidėjas Visalas Guseinovas jau keturiolika metų atmušinėja tinklinio kamuolį ir šešerius metus teisėjauja varžybose. 

Apie šį sportininką rašėme prieš metus, kai Vilniaus sporto mokyklos „Tauras” komandos trenerės paliktas likimo valiai, jis pėsčiomis kulniavo greitkeliu į Daugpilį, pinigų kupiūromis stabdydamas pakeleivingus automobilius. Tačiau šįkart – apie Visalo Guseinovo kulinarinius sugebėjimus, meilę mamos ruoštam maistui ir „seksy” vaikino titulą mokykloje. 

- Manau, kad aš, kaip ir daugelis, puikiai prisimenu darželio laikus ir vieną mėgstamiausių košių – manų kruopų košę. Prisiminus net juokas ima, tačiau ir dabar neatsisakyčiau jos paragauti. Tas ištirpęs sviestas ir šiek tiek cukraus košei suteikdavo ypatingą skonį... Mmm...

- Man asmeniškai mano gražiausia kūno vieta – nugara, kurios aš nematau (juokiasi). O jeigu rimtai, tai galbūt – akys ir kojos. Akys, nes tokių daugiau niekas neturi, o kojos.... Čia prisimenu mamos pasakymą, kad tarp mano kojų yra toks tarpas, kad net džipas pravažiuotų. Todėl man ir patinka mano kojos – dėl to, kad tarp jų yra nemažas tarpas. 

- Jeigu laimėtum milijoną.... 

- ... o, čia būtų įdomus „reiškinys“ (šypteli). Iš pradžių surengčiau gerą „tusofkę”, o po jos atsikvėpęs sugalvočiau, ką daryti toliau. Bet manau, kad surengčiau ir baliaus pratęsimą. O jei rimtai, tai investuočiau pinigus ir siekčiau savo gyvenimo tikslų, kuriuose žinau tik AŠ (leidžia suprasti, kad jų neatskleis, - aut. past.). Galiu pasakyti tik tiek, kad visi mano planai suktųsi sporto erdvėje. 

-  Na, skambių frazių vartoju daug ir dažnai, tačiau įsimintos ar pačios mėgstamiausios – tikrai neturiu. 

- Tikrai negalėčiau gyventi be savo šeimos, Mylimosios (liepa rašyti didžiąja raide – aut. past.), telefono ir interneto. 

- Tai, be jokios abejonės, mamos ruoštas maistas, kurio labai trūksta, nes ji jau metus gyvena ir uždarbiauja Vokietijoje. Nieko nelieka, tenka gaminti pačiam, tačiau ne visada pavyksta taip skaniai, kaip tai daro mama. 

Tiesa, pagyrimų dėl savo kulinarinių sugebėjimų sulaukiu dažnai. Ypač – kai laiką leidžiu panelės namuose. Va, neseniai gaminau Azerbaidžano virtuvės patiekalą – faršą, suktą marinuotuose vynuogių lapuose. Turbūt daugelis, perskaitę, ką čia pasakiau, nesuprato, kas tai yra. Paaiškinu – tai patiekalas, panašus į lietuviškuosius balandėlius. Tik Azerbaidžano virtuvėje suktinukai – triskart mažesni ir sukami kitu būdu. Draugės tėvai, paragavę šio valgio, liko labai nustebę ir sužavėti. 

- ... šokti po traukiniu. O šiaip esu drąsus – reikėtų tam tikro tikslo ar padėties, kad kažko nepadaryčiau ar neišdrįsčiau. 

-  (Šypteli). Vaje... Manau, kad tada, kai mokyklos žiburėliuose žaisdavome visiems puikiai žinomą žaidimą „butelį”. 

- Labai džiaugiuosi, kad esu sportininkas ir nuo pat vaikystės pasirinkau šį kelią. Jeigu nebūčiau sportininkas, mano keliai būtų nuėję velniai žino kur... Galbūt būčiau susidėjęs su netinkamais žmonėmis, o gal ir atvirkščiai – sėdėčiau namuose ir krimsčiau knygas. Nors pastarasis variantas – neįtikėtinas. Nesu iš tų, kurie gali sėdėti vienoje vietoje ir nieko neveikti. Man reikia veiksmo,  judesio. 

- (Po geros juoko „dozės“). Na, kaip nebūsi – juk pats gražiausias mokykloje buvau. Žinoma, juokauju... Šiek tiek... (Juokiasi). Jeigu atvirai, dėmesio sulaukdavau daug ir ne iš bendraamžių, o iš vyresnių klasių moksleivių. Kaip sakoma liaudiškai, buvau mokyklos „seksy” vaikinukas. 

- Žinoti tai žinau. Manau, mes visi tai žinome ir esame ragavę. Gaila, kad ne iš lėkštės. Gal visai skani tada ta košė būtų (juokiasi). 

Tiesa, vaikystėje buvau geras vaikas, tai į kailį gaudavau ne itin dažnai. Ir dabar esu geras vaikinas. Pamenu, vaikystėje lupti gavau už tai, kad pro langą išmečiau tėvų pinigus. Kodėl taip padariau? Nes man patiko žiūrėti, kaip tie popierėliai sukosi, vartėsi besileisdami. Mama pasakojo, kad po to ėjo pas kaimynus ir bandė susigrąžinti jų surinktas kupiūras, tačiau ne viską pavyko atgauti. Tai dar buvo rubliai. O rubliai ohoho kokią vertę turėjo. 

- Taip, iš mamos piniginės dar vaikas būdamas esu ištraukęs tą žaliąją dviejų litų kupiūrą ir prisipirkęs „Bombibomb” kramtomosios gumos. Mėgau ją, nes popierėlis slėpdavo kokį „nuotykį” su automobilių ar motociklų paveikslėliu. Tiesa, tąkart lupti negavau ir mama nebarė (juokiasi). 

- Prekybos centre, kai buvo daugybė žmonių, išsitiesiau ant žemės visu ūgiu... 

- Nickelback „Rockstar”.

- Nudirbu visus sau užduotus darbus. 

- Taip. Grįžęs atgal per slenkstį visuomet pasižiūriu į veidrodį, prabėgus juodai katei nusispjaunu per kairį petį, prieš varžybas pasimeldžiu arba mintyse sau arabiškai ištariu šventus žodžius. 

- Kadangi esu musulmonas, o mečečių Lietuvoje nėra daug, tai tik kartą lankiausi Vilniuje esančiuose musulmonų šventuosiuose namuose. 

- Kas su manimi linksminasi, tas pritars, kad esu tikras vakarėlių lūtas, tik neturiu karčių ant kaklo (juokiasi). Moku „užvesti” žmones. Daug kas sako, kad su manimi – labai smagu. Seniau kiekvieną savaitgalį rasdavau progą „tūsintis”, o dabar jau esu ramesnis.  

- Pergales? Hm... Su komanda – iki pergalės! Na, o šiaip, tai – pasisėdėjimas kavinėje ir pratęsimas kokiame naktiniame klube. Manau, kad daug kas taip švenčia, o kažkokio ypatingo ritualo neturime, nors būtų smagu... Na, bus dar tų pergalių ir tų švenčių. 

- Kai grįžtu po sportų, užmiegu ir nieko nesapnuoju. Na, nebent nepamenu. Bet prieš miegą visuomet galvoju apie savo Mylimąją. Kaip žinia, sakoma, kad sapnuose kristi žemyn reiškia, kad augi. Man tokių sapnų neteko sapnuoti, tad džiaugiuosi tik 178 centimetrais ūgio.