Šiandien kalbiname Lengvosios atletikos mokyklos direktorių Tolvydą Skaliką – be galo jaunatvišką ir labai pozityvią, šalies sportui nusipelniusią asmenybę.

- Esate sportuojantis žmogus. Kas dažniau: jūs „gaudėte” moteris ar moterys „vaikydavosi” jus?

 

- Esu naivus. Sako, jog nepastebiu šalia esančių moterų. Bet gyvenu savo normalų gyvenimą bei turiu savo moteris – šeimą. Nesistengiu kažko gaudyti. Ar mane kas vejasi? Juk esu naivus ir  nematau! (Šypsosi).

 

- Viename interviu pasakojote, jog kartą Azerbaidžane per savaitę dėl didelės oro temperatūros praradote 18 kilogramų. Ar nekilo noras grįžus pradėti savo verslą ir teikti konsultacijas norinčiosioms sulieknėti?

 

- (Juokiasi). Toji mano patirtis labai sudėtinga ir ne visai pritaikoma. Kol aktyviai užsiiminėjau dešimtkove, tekdavo po dvi dienas intensyviai dirbti plieskiant saulei. Ne kiekvienas tai išlaikytų.

 

- Savojo 50-o gimtadienio proga esate apdovanotas sidabro medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui”. Tačiau neatrodo, kad būtumėte „pasikėlęs”... Ar ne todėl, kad šis apdovanojimas jums nieko nereiškia?

 

- Asmeniškai man tai nieko nereiškia. (Juokiasi). Niekados gyvenime nesivaikiau apdovanojimų. Tikslas buvo rezultatas, o ne apdovanojimai. Nemėgstu didžiuotis iškovotais medaliais ar taurėmis.

 

- Esate pareiškęs: „Jeigu neturėčiau galimybės pasportuoti, negalėčiau gerai atlikti savo pareigų”. Ką turėjote galvoje? Pareigas darbui? Žmonai? O gal Tėvynei?

 

- Darbas tai savaime suprantama, o šeimoje irgi turi būti darbingas! Mėgstu „peckeliotis” prie savo namų, o žmona mėto replikas: „Iš kur tu žinai, kad moki?” Atsakau, jog nežinau iš kur, bet žinau, kad galiu tai padaryti.

 

- Kuris iš jūsų amplua – sportininko, trenerio ar direktoriaus daugiausia „sudegina” nervų ląstelių?

 

- Ko gero, vadovaujantis darbas daugiausiai pareikalauja. Papildomai dar dirbu treneriu, tai pailsiu. 

 

- Prieš 25 metus dešimtkovėje jūsų pasiektas trečias rezultatas Lietuvoje laikosi iki šiol. Ar tai reikštų, jog šalyje nebeliko pajėgių dešimtkovininkų?

- Na, yra... Gal per aukštai kartelė buvo pakelta?

 

- Kaip bėgikas jūs labiau mėgstate trumpus nuotolius. O kaip prie vaišių pilno stalo? Irgi pirmas „nusimuilinate” iš distancijos?

 

- Neee... Stengiuosi išeiti pats paskutinis (kvatoja). Mėgstu pavalgyti.

 

- Lietuviai noriai skaičiuoja svetimus pinigus... Pratęskime šią gražią tradiciją ir paskaičiuokime jūsiškius. Ilgą laiką jūsų atlyginimas buvo vienas iš didžiausių mieste, jei vertinsime švietimo sistemos vadovus (7985 litai). Tad ar daug optimizmo jums suteikia pinigai?

 

- Be pinigų nepragyvensi... Be pinigų niekur nenuvažiuosi ir nenueisi... O kad buvo paskelbti tie aštuoni tūkstančiai, tai čia kartu su atostoginiais... Taip. Parašė, ir atrodo, kad natūroje aš gaunu po aštuonis – kaip geras ministras.

 

- Bet ką čia apie tuos pinigus – verčiau pašnekėkime apie moteris. Ką nepaprasto galėtumėt iškrėsti dėl širdies damos?

 

- (Giliai atsidūsta). Tai buvo seni laikai. Galėdavau padaryti viską. Absoliučiai viską. Netgi sugebėdavau parėjęs į bendrabutį užsikabaroti į ketvirtą aukštą ir įlįsti vidun per orlaidę!

 

- Remdamasis savo 50 su puse metų gyvenimo patirtimi, atsakykite: ar tikrai blondinės yra tokios, kaip apie jas pasakojama anekdotuose?

- Ne. Aš labai mėgstu kontrastus: arba labai tamsias, arba visai blondines. Apie blondines kalbama blogai, nors iš tikrųjų jos nėra blogos. Tai va. Sakoma, kad blondinės yra naivios, be nuovokos, dar kažkas tokio, bet aš, ko gero, tai taikyčiau visoms moterims.

 

- Prisiminkite patį komiškiausią gyvenimo atsitikimą...

 

- Gal nereikėtų pasakoti, nes sportininkai pradės imti pavyzdį... Grįžome sykį iš varžybų Baku į Vilnių, išdžiūvę dėl alinančių karščių. Nuskubėjome į senamiestyje esančią aludę atstatyti skysčių pusiausvyros, nes nežmoniškai buvome pasiilgę kiaulių ausyčių ir šalto lietuviško alaus. Vaišinomės tiek, kol geras mano draugas, rutulio stūmikas ir Lietuvos rekordininkas D. Stukonis pareiškė: „Tolvydai, aš jau nebegaliu susilenkti...”

 

- Ir sportininkai, ir politikai vertinami pagal savo pastangų vaisius. Kodėl šiandien Lietuvoje esama daugiau gerų sportininkų negu gerų politikų?

- Sportininkai kitaip ir neišgarsėtų, jeigu kažko nepasiektų. Jie nemėgsta žiniasklaidos keliamo triukšmo ir t. t. O politikai – priešingiai: jiems reikalingas nuolatinis žiniasklaidos dėmesys. Manau, jog patys geriausi Lietuvos ambasadoriai ir diplomatai yra tiktai sportininkai...

 

- Apie ką pirmiausia pagalvojate gatvėje išvydęs judančią laidotuvių koloną?

 

- Pristabdau arba, jeigu yra galimybė, visai sustoju. Visada galvoju, jog „štai, atsitiko žmonėms nelaimė”...

 

- Kokią įdomiausią, keisčiausią arba originaliausią dovaną esate gavęs?

 

- (Juokiasi). Keisčiausią? Buvo mokyklos 25-metis. Man kolegos direktoriai padovanojo televizorių. (Nieko panašaus nesitikėjau). Problema buvo ta, kad dovanos negalėjau normaliai įforminti, nes ją man įteikė be jokių popierių. Ir namo neštis negalėjau – dovana juk skirta mokyklai! Galiausiai televizorių įvertinau 1 litu, ir jis mano kabinete tebestovi po šiai dienai. Tokia pigi ir brangi vienu metu dovanėlė su galvosūkiu (juokiasi).

 

Sunkius klausimus buvusiam lengvaatlečiui uždavinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, jį kaip niekur nieko fotografavo Vadimas SIMUTKINAS