„Labai „faina” tai, kad visi čia su pažįstamais bučiuojasi vienąkart į skruostą. Kuo daugiau pažįstamų turi, tuo daugiau bučiuojiesi”, - apie gyvenimą Belgijoje sako Dovilė Jakaitė.
Asmeninio albumo nuotr.
Aušra LAURINKIENĖ
Save nuoširdžia, santūria ir užsispyrusia vadinanti 24 metų žolės riedulininkė Dovilė Jakaitė jau ne pirmus metus dienas leidžia Belgijos miestelyje, galingu pavadinimu Boom, ir žaidžia žolės riedulio klube „Braxgata”.
Šiaulietė, seniau gynusi Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto” ekipos garbę, džiaugiasi, kad dienas pagaliau leidžia kartu su mylimuoju – į Belgiją ilgesio atvestu buvusiu „Šiaulių” futbolo komandos lyderiu Mantu Kukliu. Su žolės riedulininke ir jos sužadėtiniu futbolininku jau ne kartą kalbėjomės apie gyvenimą Belgijoje, planuojamas jų vestuves, tačiau šįkart Dovilė Jakaitė tapo mūsų „taikiniu” jau šeštadienio tradicija tapusiai „Sportininko portreto” rubrikai.
- Kokio savo poelgio labiausiai gailiesi?
- Kol kas savo gyvenime nesigailiu nieko. Žinoma, ne visi sprendimai ir poelgiai buvo ir vis dar yra teisingi ar apgalvoti, bet tai, mano manymu, išeina tik į naudą. Kaip liaudies išmintis sako, tik iš savo klaidų mokomės. Taip ir elgiuosi - užsidedu rožinius akinius ir pirmyn!
- Ką reiškia būti sportininko mylimąja?
- Būti sportininko mylimąja, reiškia susitaikyti su tuo, kad dieną ir naktį, septynias dienas per savaitę, teks žiūrėti sporto kanalą, savaitgalį palaikyti mylimąjį varžybose, o laisvalaikiu kartu sportuoti.
- Ko gyvenime labiausiai bijai?
- Dar nieko taip nebijojau ir niekuo taip nesišlykštėjau gyvenime taip, kaip gyvatėmis. Taip pat nejaučiu jokių simpatijų beždžionėms, nes vaikystėje, kai yra tekę su jomis susidurti, mūsų pasimatymai baigdavosi įkandimais ir ašarų upeliais. Nepatinku aš joms, ir ką tu žmogus padarysi.
- Bandai laimę loterijose? Ką darytum, jei laimėtum aukso puodą?
- Kartais išbandau tą laimės paukštę. Didžiausias mano laimėjimas – 32 litai. Jeigu laimėčiau aukso puodą, pasistatyčiau jį matomiausioje vietoje ir, kaskart pagalvojus, kad vėl reikėtų išbandyti laimę loterijoje, tuos pinigėlius mesčiau į puodą. Po kelerių metų, tikiu, būčiau didžiausio aukso puodo laimėtoja.
- Didžiausias gyvenimo malonumas?
- Veido masažas - neseniai atrastas didžiausias gyvenimo malonumas.
- Be ko negalėtum gyventi?
- Tikrai negalėčiau gyventi be šeimos, mylimojo, šuns kvailysčių ir veidrodžio.
- Niekada neišdrįstum...
- ...paliesti gyvatės, o dar labiau – su ja pasibučiuoti.
- Jeigu nebūtum sportininkė, ką veiktum?
- Manau, kad tuomet būčiau nusivylusi namų šeimininkė. Juokauju, žinoma. Net neįsivaizduoju, kuo galėčiau būti. Galbūt kokia floristė, nes labai mėgstu gėles ir kažkur giliai sieloje slepiasi menininkės gyslelė.
- Mokykloje buvai populiari?
- Manau, kad to populiarumo buvo pakankamai, nes aktyviai reikšdavausi. Lankiau turbūt visus įmanomus sporto būrelius, šokau kolektyve. O ypač buvau populiari tarp pertraukų metu budėjusių mokytojų, nes jie nespėdavo manęs raminti ir drausminti dėl lakstymo koridoriais.
- Žinai, ką reiškia beržinė košė? Už ką vaikystėje gaudavai pylos?
- Oi, neskani ta beržinė košė ir žirnių neskani... Oi, neskani... (juokiasi). Jų gaudavau ir aš, ir mano brolis už visus neklausymus, peštynes ir išdaigas.
Pamenu, kaip vieną kartą su broliu pamatėme, kur tėvai laiko beržinę šakelę ir, kolektyvinėmis pastangomis, ją nuėmę nuo spintelės paslėpėme (Juokiasi). Tėvai, savaime suprantama, suprato, kur ji dingo, tačiau nieko mums nesakė ir nuo to laiko beržinės košės „neberagavome”. Tiesa, tuomet prasidėjo klūpėjimo ant žirnių era (juokiasi).
- Gėdingiausias tau nutikęs dalykas.
- Kai lankiau šokių kolektyvą mokykloje, prieš vieną iš koncertų vyko generalinė repeticija. Repetavome „Kaubojų”, o aš, visai pamiršusi apie repeticiją, į mokyklą atėjau su trumpučiu sijonėliu. Į repeticijų salę atėjo būrelis berniukų, o aš, šokėjėlė, ant scenos jiems prieš pat nosis kilnojau kojeles į viršų. Iš gėdos suklydau ir buvau vadovės išvaryta iš repeticijos.
- Sakoma, kad mobiliojo telefono melodija yra savotiška žmogaus vizitinė kortelė. O kokia melodija skamba tavo telefone?
- Nesu iš tų, kurios siunčiasi ar keliasi į telefoną papildomą muziką. Mano telefone skamba melodija, jau buvusi telefone. Tokia lyrinė.... Apie meilę (šypsosi).
- Didžiausia tavo yda?
- Visada randu priekabių prie bet ko ir bet kur.
- Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje ir buvai išpažinties?
- Bažnyčioje lankiausi prieš pat Šv. Velykas, bet dėl išpažinties yra prasčiau. Po kitos išpažinties turbūt kunigas lieps po kokį dvidešimt kartų „Tėve mūsų” ir „Sveika Marija” sukalbėt (juokiasi).
- Tai esi tokia nuodėminga?
- Žinoma. Esu tikinti, tačiau Dievui nepatikiu savo likimo. Esame patys savo gyvenimo kalviai, tačiau nuodėmes pripažįstu.
- Tiki prietarais?
- Tikiu tais populiariaisiais prietarais: nesiūti, neimti pinigų ir nesifotografuoti prieš varžybas, nusispjauti juodai katei perbėgus per kelią. Dar pasikliauju varžybų dieną rasta moneta – jei pamatau herbą, žinau, kad laimėsime, o skaičius reiškia nesėkmę.
- Jei pagautum auksinę žuvelę, kokius tris norus jai ištartum?
- Vienas noras jau tuoj išsipildys - pagaliau baigėsi klausimai (juokiasi). Antrasis noras būtų kuo greičiau sugrįžti į gimtąją šalį, o trečias – visada būti laiminga!
