Šiandien į neordinarius blic interviu klausimus ryžosi atsakyti dailės magistrė, odininkė, aksesuarų kūrėja, dailininkė, dizainerė, parodų organizatorė bei Šiaulių dailės galerijos kuratorė viename - Jurga Sutkutė.
- Kaip menininkė jūs dirbate su oda, kitaip tariant „su skūra”. Ar dažnai gyvenime susiduriate su „išverstaskūriais”?
- Hmm... Manau, kad tai neišvengiama. Bet kiekvienas toks susitikimas – galimybė pažinti save ir pasimokyti. Jei sutikai žmogų, kuris yra nedoras ar turi negerų tikslų, bendraudama su tokiu įgyji patirties ir eini toliau...
- Neretai televizoriaus ekrane šmėkšteli kadrai, kuriuose pasaulio žaliųjų judėjimo dalyviai protestuoja prieš kailinių žvėrelių naikinimą ar pan. Pavyzdžiui, moterys išeina į gatves nuogos, tuo parodydamos, jog niekada nesivilks ir nemūvės iš žvėrių odų pasiūtų batų, kailinių, rankinių ar kitų aksesuarų. Koks jūsų požiūris?
- Man priimtina visa, kas natūralu. Galvijai visuomet skerdžiami maistui, jų odos panaudojamos ne tik buičiai, bet ir menui. Todėl nesu žaliųjų šalininkė. Tačiau domina ekologija, bet visos sintetinės medžiagos, kurios gaminamos kaip pakaitalas natūralioms, lygiai taip pat daro didelę žalą gamtai.
- Ką gi, žvėrelių jums negaila... O juk yra, kas ta linkme pažengė dar toliau: vienas vokietis ar vokiečių kilmės amerikietis iš mirusiųjų „daro meną”, tiesa, mano požiūriu, gana kraupoką, panaudodamas ir transformuodamas jų kūnų dalis, odą ir t. t.
- Žinau tą menininką vokietį ir man labai patinka jo kūryba. Jis ne tik iš žmonių - iš visų gyvių kuria meną. (Juokiamės abu).
- Viena iš jūsų parodų vadinosi „Kabura”, t. y. dėklas. Ar dažnai nuo visokių negandų slepiatės savame „dėkle”?
- Esu šiek tiek uždaroka asmenybė. Mano parodos, kalbančios apie žmogaus kiautą, odos, kaip vidaus ir išorės tarpininką, išeina iš manęs... Tačiau labai labai stengiuosi būti kuo atviresnė pasauliui ir su išore komunikuoju per savo kūrinius.
- Jūsų mėgstamas skaičius yra dvejetas. Ar tai reiškia, jog nemėgstate ir nepakeliate vienatvės, terpės, kuri dažnam menininkui teikia jėgų?
- Labai taikliai pastebėjote: negaliu pakęsti vienatvės. Manyje glūdi didžiulis poreikis bendrauti, būti tarp žmonių. Per bendravimą ir pažinimą patiriu didžiulį džiaugsmą. Tačiau kitais atvejais dvejetas dar reiškia dvylipumą, nuolatinį svarstymą ir kt.
- Parodoje „Susiveržkime diržus” šalia savo darbų pakabinote... straipsnį apie tai, kaip išgyventi sunkmečiu. Kaip atrodo, ar daug norinčiųjų išgyventi atsako ieško parodose?
- Buvo toks „žaidimas” (juokiasi). Aktuali tema – sunkmetis, kaip ir frazė – susiveržkime diržus. Tiesiogiai nelaukiau ir neraginau susiveržti diržų, bet buvo noras pasiūlyti į tai pasižiūrėti plačiau.
- Dar prieš 7-10 metų „šimtaprocentiniam” šiauliečiui buvo garbės reikalas vilkėti juodą odinę striukę, dažniausiai pasiūtą kur nors pogrindyje bei įsigytą Pabalių turguje. Be odinės striukės ne vienas jautėsi nevisavertis. Kaip jūs pavadinsite tokias tendencijas? Mados infekcija ar..?
- Odinė striukė – labai praktiškas daiktas. Gali apsivilkęs eiti švęsti arba miegoti... Tai „amžinas daiktas”, prabangi, asmens statusą parodanti medžiaga. Gal iš taupumo visa tai? Juk nusipirkęs odinę striukę nešiosi ją dvidešimt metų...
- Vartydamas publikacijas apie jūsų kūrybą, aptikau tokį pasakymą kaip „mokyti balandį skraidyti”. Klausimas: ar dažnai kiti moko „skraidyti”?
- (Juokiasi). „Skraidyti” yra neišvengiama. Visada bandau daug sugerti, daug patirti, taip pat ir kritikos, kurią priimu ne kaip blogį, bet kaip patyrimą. Būna, supykstu, pasijuntu neįvertinta, tačiau priimu visa tai kaip gyvenimo pamoką.
- Sakoma, jog dažnas menininkas statusui pabrėžti užsiaugina barzdą, o nardantys mokslo gelmėse neretai būna nuplikę. Išduokite paslaptį: plikė ir barzda – tai vyro pranašumas ar visgi trūkumas?
- Tikrai pranašumas. Kodėl visi turi būti vienodi? Plikė pabrėžia žmogaus charakterį, galbūt gyvenimo būdą. Jis yra išskirtinis. Arba barzda: vienus erzina, kitus – juokina, bet tame matosi žmogaus charakteris, akcentas.
- Tačiau bučiuoti barzdotą vyrą, ko gero, nėra labai malonu?
- Kodėl?! (Juokiamės). Man asmeniškai labai patinka ūsuoti ir barzdoti vyrai!
- Vadinasi, šiandien galėjau ir nesiskusti... Bet tiek to. Kitas klausimas: jeigu būtų galimybė rinktis jaučio odą arba jaučio mėsą, kuris pradas – menininko ar kulinaro jumyse nugalėtų?
- Pasirinkčiau mėsą (juokiasi). Galėčiau iškepti savo parodos atidarymui ir jos paragautų daug žmonių. Esu racionali menininkė. Iš odos galima sukurti daug darbų? Bet aš dar daugiau malonumo pasisemiu bendraudama.
- Labai rimti atsakymai. Pakalbėkime apie ką nors malonesnio... Yra toks populiarus pasakyms „karšta moteris”. Kas tai?
- Karšta moteris per atstumą atrodo šalta, tarytum ledinė, ir tik arčiau priėjęs gali netyčia nusvilti pirštelius...
- Kas šiandien yra pats didžiausias jūsų priešas (plačiąja prasme)?
- Būna momentų, kai atsigręži ir pamatai, jog didžiausias priešas esi pats sau: būni savimi nepatenkintas, trūksta savojo vertės pajautimo, pasitikėjimo...
- Ar mėgstate kitą odos meną – tatuiruotes?
- Aš tatuiruočių neturiu. Taip, tai priimtina, tai vienas iš žmogaus išraiškos būdų, gražu ir visados „už”. Bet lygiai taip pat žinau, jog pati niekada nesitatuiruosiu. Turiu tiek daug natūralios ir kitokios odos, jog savąją palaikysiu geresniems laikams (juokiasi).
- Kuo būtų galima pasaldinti gyvenimo kartėlį?
- (Pauzė). Viską lemia nusiteikimas, t. y. kokias mintis pats sau leidi, taip ir bus. Reikalingas pozityvus mąstymas, buvimas atviru.
- Jeigu atsirastų galimybė realizuoti bet kurį vieną savo norą (tarkime, tai pasiūlytų iš butelio išlindęs džinas) – koks būtų pasirinkimas?
- Žinau ir tikiu, jog viską turiu... Man nereikia džino.
Siurrealistinių klausimų koliažu pašnekovę kamavo Romualdas BALIUTAVIČIUS, fono jos portretui ieškojo fotokorespondentas Vadimas SIMUTKINAS
