Šiandienos žaibiškai apklausai ryžosi Aldona VISOCKIENĖ, Šiaulių universiteto docentė, dėstytoja, menininkė-keramikė.

- Kilusi esate nuo Žarėnų, t. y. iš pačios Žemaitijos. Kaip jūsų žemaitiškumas atsispindi kūryboje? Galbūt kūrinių linijos, plastika labiau sukta, raityta ar pan.?

- Tai labiau atsispindi siekyje: kuo užsiėmei, tai ir padaryk. Nepriklausomai nuo aplinkybių.

- Praeity jūsų monumentalūs darbai puošė ne vieną visuomeninę erdvę, kad ir tą patį buvusį „Gėluvos” restoraną. Su permainų vėjais nebeliko minėtų įstaigų kaip ir jūsų įdėto triūso, fantazijos, sugaišto laiko... Ar negaila?

- Liūdnas prisiminimas... Labai gaila. Interjeras, panašu, buvo vykęs. Sprendžiu iš to, jog buvo atvykęs Dailininkų sąjungos išvažiuojamasis plenumas. Mano buvę profesoriai bei rinktiniai Lietuvos dailininkai matė ir vertino tik ką atidarytą darbą, jį filmavo kino žurnalo „Tarybų Lietuva” kūrėjai... O paskui niekas man nieko nesakė: paėmė ir iškapojo...

- Piešiate portretus. Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamasi kandidatus?

- (Šypsosi). Renkuosi tuos, kurie turi laiko pasėdėti, yra iš mano aplinkos. Specialiai gatvėje neieškau.

- Jūsų vyras, profesorius Antanas Visockis, ne kartą pastebėtas mieste vilkįs gražius, raštuotus megztinius. Ar pati juos mezgate?

- Ne, ne, nemoku. Neturiu nė laiko. (Juokiasi). Daug darbo, pasiklysti raštuose galima. Iš kur? Yra iš kur gauti... Iš parduotuvės, iš kitur. Jeigu patinka jam koks, tai ir įsigyja.

- Su moliu užsiimate nuo 14 metų, su savo vyru susipažinote vėliau. Vis dėlto, ar reikia vyrą, kaip ir molį, pirma „išminkyti” norint iš jo nulipdyti ką nors gero?

- Su būsimuoju vyru susipažinau studentaujant. Tiek molį, tiek ir savo vyrą pažįstu labai gerai. Aš jį paskatinau kūrybai. Studentaudamas jis buvo be galo kuklus, o to laikotarpio akademinės manieros negalėjo atskleisti jo individualybės. Pavyzdžiui, aš piešiu ką matau, o jam ateina muzikinės idėjos, tarsi iš kosmoso. Jis režisuoja savo paveikslus – kitokio plano dailininkas.

- Žiedžiate ir puodus. Ar bent dalį jų paskui naudojate namuose, pavyzdžiui, pienui rauginti arba svogūnams laikyti?

- Ne, ne. Žiedimo ratas pavaizduotas prieš tūkstančius metų Egipto reljefuose. Lietuvoje pasirodė maždaug XV amžiuje. Šitaip žiedžiamo indo sienelės būna daug tvirtesnės. Po to aš jas pjaustau ir kuriu skulptūrinį vaizdą. Vieną kitą indelį padariau namams. O perkant reikia žiūrėti, ar keraminė puodynė pagaminta fabrike, ar liaudies menininko darbas. Fabrike švino glazūra nukenksminama, o liaudies auksarankių dirbiniai gali būti pavojingi sveikatai.

- Knygą apie jūsų kūrybą parašęs menotyrininkas V. Rimkus pažymėjo, jog kaip menininkė ir pedagogė esate dar nepakankamai įvertinta. O ką jūs pati manote?

- Ką aš žinau? Gabesni studentai dargi praėjus nemažai metų mane prisimena, pasveikina švenčių proga. Bet yra tokių, kuriuos, matyt, smarkiai „pakankindavau”, kad dabar, susitikus gatvėje, perbėga į kitą pusę. Gal, kaip žemaitė, savo laiku buvau pernelyg atkakli ir „spausdavau”?

- Vieša paslaptis, jog žemaičiai nuo seno gamina stiprų, ekologišką gėrimą – ruginukę. Kaip manote, ar taurelė šio „ugninio vandens” skatina kūrybines potencijas, ar slopina?

- Nesidomiu šita sritimi, nevartoju ir neturiu absoliučiai jokio supratimo. Nesu gėrusi. Nebent per šventę liaudies meistrai...

- Kodėl savo vyrui (beje, menininkui) neleidžiate augintis barzdos?

- Jisai nenori... Jo veidas ir taip siauras, o barzda juk ilgina proporcijas. Galėtų auginti apvalią, kaip K. Markso? Nee... Tai visai nebūtina. Juk yra gerų, normalių, europietiškų bruožų (juokiasi).

- Įdomu, kur dedate dovanas, kurių neturite kur dėti?

- Blogai su dovanomis. Dovanos man labai retai įtinka (smagiai juokiasi). Stengiuosi išvežti į kaimą,  pagalvoju, gal sesuo sugebėtų kam nors padovanoti ar kur pritaikyti. 

- Ar galima teigti, jog kuklumas yra jūsų dorybė?

- Kartais sako, kad aš per daug kukli... Šiuolaikinis žmogus esti truputį kitoks. Gal kad mus kitaip auklėjo? Nepasirodyti, neišsišokti, geriau tegul kalba kiti...

- Sunkokas prašymas moterims: papasakokite apie save ką nors bloga...

- Kaimynas, kai nueinu į svečius, sako, jog aš per daug domiuosi žmonėmis. Nežinau. Man žmogus įdomus tiek gyvas, tiek portretinis. Pagal veidą galiu pagauti jo psichologiją. Gal ir per daug moteriška... Gilinuosi į žmogų, o kitiems tai gali atrodyti įtartinai... Esu iš savo tėvelio paveldėjusi neblogą atmintį, ir dažnai nustebinu kitus, kad daug žinau: apie įvairias šeimas, apie jų mokslus ar pan. O šiaip tai, ko gero, dar ir policijoje galėčiau dirbti (juokiasi).

- Kas jus labiausiai stebina?

- Abejingumas. Ruošiu parodas, kiekvienam įteikiu kvietimus, o niekas neateina... Manau, kad jų irgi laukia analogiškas likimas. Visuomenei menininkai visai nebeįdomūs tapo. Niekam nebereikalingi. Buvo neseniai žinomo skulptoriaus jubiliejus – atėjo saujelė žmonių... Stebina mane ir kolegos. Gal toks laikmetis?

- Ar kuriame savo amžiaus tarpsnyje priklausėte vadinamajai „bohemai”?

- Visi priklausėme, kai čia atvažiavome. Pakliuvome į tokią kompaniją, ir buvome. Mes dar buvome „mažiukai”, o štai V. Rimkus, V. Trušys ir kt. – jau autoritetai. Švęsdavome prie vieno stalo šventes, ilgokai vakarieniaudavome arba šokdavome, klausydavomės trankios muzikos... Būdavo ekscentriškų momentų. Ypač Vitolis mokėdavo atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, šaudavo jam idėja vidurnaktį lėkti į Meškuičių oro uostą ir skristi į Palangą... (Juokiasi).

- Ką apie jūsų kūrybą šnekės archeologai po tūkstančio metų?

- Nieko nešnekės. Dėl to esu visiškai rami. Jei žiūrėsime į tą reikalą kaip į amatą, jis dar turi perspektyvą, bet jeigu kaip į meną – absoliučiai jokios. Tarybiniu laikotarpiu mūsų triūsą vertino, kviesdavo dirbti. Dabar nebereikia: pasikabina šakelę, papurškė su dažais, ir gana. Duok Dieve, kad viskas keistųsi į gera. Istorinė darbų vertė? Tai kad juos visus baigia iškapoti! O prieš tris dešimtis metų išleistų savo katalogų nebevartome nė mes patys.

Pašnekovei neprotingais klausimais galvą išūžė Romualdas BALIUTAVIČIUS, jos blicportretą darė Vadimas SIMUTKINAS