Šventyklos Hanojuje.

Jūratė STANKEVIČIENĖ,

Rimantas DAINIUS

Vietnamas - tai šalis, kurią vis dažniau mini žiniasklaida, nes tai gana naujas maršrutas mėgstantiems keliauti lietuvaičiams. Taigi ir mes nusprendėme aplankyti šią tolimą ir įdomią šalį. Neapsirikome kelionei pasirinkę balandžio mėnesį, nes Šiaurės ir Pietų Vietnamo klimatas labai skiriasi. Geriausias laikas keliauti po visą Vietnamą – nuo lapkričio iki balandžio mėnesio. Šiaurėje yra du sezonai: nuo lapkričio iki balandžio sausasis ir karštasis, lietingasis - nuo gegužės iki spalio. Pietuose oras karštas ir drėgnas visus metus. Liūčių sezonas trunka nuo gegužės iki lapkričio mėnesio.

Vietnamas - toliausiai į Rytus nutolusi Indokinijos pusiasalio valstybė. Pilnas šalies pavadinimas - Socialistinė Vietnamo Respublika, kurios sostinė - Hanojus. Šiaurėje Vietnamas ribojasi su Kinija, Šiaurės Vakaruose - su Laosu, Kambodža, o pietvakariuose šalies krantus skalauja Pietų Kinijos jūra.

1954-1975 metais šalyje vyko karas tarp Šiaurės ir Pietų Vietnamo. Pietų Vietnamą palaikė ir jam padėjo JAV, tačiau karą laimėjo Šiaurės Vietnamas. Nuo to laiko čia įsigalėjo socializmas. Turistų akį traukia transparantai, skambūs lozungai, vėliavos su žvaigždėmis, kūju ir pjautuvu bei plakatai su besišypsančiais darbininkų veidais. Bet tai tik fasadas. Rinkos ekonomika, pagarba verslininkams ir jokios socialinės lygiavos - štai ką mes pamatėme realiame vietnamiečių gyvenime. Paprasti vietnamiečiai su pasididžiavimu pasakojo apie savo šalies turtuolius, nors patys uždirba 150 dolerių per mėnesį.

 

Vietnamas S raidės forma išsidriekęs iš šiaurės į pietus apie 4000 kilometrų, todėl keliaujant po šiaurinę jo dalį, kur yra keturi metų laikai, reikia atsižvelgti į oro sąlygas. Į Hanojų atskridome oro uosto avialinijomis per Maskvą, kur visai neblogas keleivių aptarnavimas, skanus maistas, skrydžio metu demonstruojama dešimtys filmų, tad 10 valandų trukęs skrydis visiškai neprailgo. Hanojuje oro temperatūra buvo apie 18 laipsnių - puikus oras turistams mieste - nei per šalta, nei per šilta.

Hanojuje gyvena apie 3,5 mln. gyventojų, bet viešasis transportas nepritaikytas tokiam skaičiui žmonių. Čia yra tik miesto autobusai, taksi, rikšos ir gausybė motorolerių. Prieš vykstant į Vietnamą internete tikrai pravartu susirasti vietinę kelionių agentūrą arba pasinaudoti Lietuvos kelionių agentūros paslaugomis ir suderinti visus pervežimus iš oro uosto į viešbutį, kitas lankytinas vietas. O patiems vairuoti, kai aplink dūzgia šimtai mopedų, nepaisančių kelių eismo taisyklių, ar pasitikėti taksistais, kurie nėra labai sąžiningi, neverta. Pereiti pėsčiomis į kitą gatvės pusę - tikras nervų išbandymas. Gidas mokė eiti tiesiai, nedarant staigių veiksmų ir judesių, ir jokiu būdu nesustoti, nes visi važiuos kaip važiavę ir neleis pereiti gatvės.

Hanojuje, kaip ir visame Vietname, malonūs, neįkyrūs žmonės. Čia daugiausia buvusio kolonijinio stiliaus pastatų - niekas neišdailinta, nepapuošta specialiai turistams. Akį traukia tvarkingi, siauri, neaukšti pastatų fasadai. Čia praleidome įdomų vakarą bevaikščiodami 36-iomis specializuotomis gildijų gatvelėmis. Miesto centre - Hoan Kiem ežeras su mažyte sala ir vėžlio šventykla jos viduryje. Ežerų - dirbtinų ir tikrų - mieste daugiau nei dešimt. Jie labai puošia miestą, jų pakrantėse įsikūrę restoranai, kavinės. Čia rytais mankštinasi ir bėgioja žmonės. Vietnamiečių mankšta labai neįprasta: sėdėdami ant suolo ar lėtai žingsniuodami žmonės sukinėja rankas, kraipo galvas, ir tai vadinama sportu.

Vakare daugybė žmonių susirenka prie Ho Shi Mino mauzoliejaus. Šeimos su vaikais leidžia laisvalaikį milžiniškoje, gražiai sutvarkytoje aikštėje, o dieną čia nusidriekia kilometrinė eilė norinčiųjų aplankyti Vadą. Meilė Ho Shi Minui - tikras ir nuoširdus liaudies jausmas savo Mokytojui. Vietnamiečiai su pagarba kalba, kad tai buvo tautai atsidavęs, jokių turtų nesukaupęs ir net dėl meilės savo šaliai atsisakęs sukurti šeimą, žmogus. Po mirties jis buvo paskelbtas Buda. Jo portretai kabo daugumos vietnamiečių namuose, o šventyklose yra net jo altoriai.

 

 

Aplankėme Literatūros šventyklą, kuri pastatyta dar XI amžiuje, kaip ir Vietnamo pirmasis universitetas. Čia būriavosi daug jaunimo, pasipuošusio nacionaliniais šilko rūbais, nes buvo egzaminų metas, tada priimta čia apsilankyti ir pasimelsti, nusifotografuoti su bendramoksliais.

O štai vakare lankėmės lėlių vandens teatre, kuriam jau 1000 metų. Deja, spektaklis mums nepatiko, buvo primityvokas, gerai, kad užtruko tik 45 minutes. Salėje mačiau daug snūduriuojančių turistų.

Honojuje praleidę dvi dienas, sėdome į traukinį ir išvykome į Lao Cai - pasienio miestą su Kinija. Traukiniai Vietname baisūs: siauri praėjimai, kupė seni ir nudėvėti baldai, suplyšę lempų gaubtai. Vaizdas tikrai nekoks. Važiuoja baisiai purtydami, bildėdami. 400 kilometrų atstumą įveikė per naktį - beveik kaip Indijoje.

Toliau vykome į Hoang Lien kalnų masyvą, kuris Šiaurėje remiasi į Himalajus. Čia mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti atokiai kalnuose gyvenančias gentis. Pamatėme visai kitokią, tik Šiaurės Vakarų Vietnamui būdingą gamtą, kur kalnuose slenksčiais žemyn leidžiasi ryžių laukai, kur sunkius darbus žmonės dirba tik rankomis, aria su buivolais, braidydami basomis kojomis po šalto vandens aplietus ryžių laukus. Kalnuose tokia drėgmė, kad esant +1 laipsniui nuo šalčio dvesia gyvuliai, o kai temperatūra siekia +10 laipsnių, vaikai neina į mokyklą.

 

 

Kalnuose, išlipus iš automobilio, mus pasitiko Juodųjų Hmong'ų genties moterys ir vaikai, gražiai apsitaisę siuvinėtais juodos spalvos nacionaliniais rūbais. Žmonės kalnuose labai žemo ūgio - apie 140 cm, suvargę, mėnesiais nesiprausę. Jie labai džiaugiasi turistais - šypsosi ir smalsiai klausinėja, ar turime vaikų, kiek mums metų, ar nenorime ko nors iš jų nusipirkti. Jie negalėjo atsistebėti vienos turistės džinsais, nes šie buvo šiek tiek apiplyšę. Kaip žmogus, turintis nors kiek pinigų, gali tokius dėvėti? - aiškiai matėsi jų nuostaba ir nepritarimas.

Čia  dar vis natūrinis ūkis: viską patys augina, miltus mala, verpia, audžia ir siuva, tad retai kada nusileidžia nuo kalnų į miestelį. Kaime yra mokykla vaikams iki 5 klasės. Aplankėme ir kitą gentį -Giay. Šie žmonės buvo šiuolaikiškesni, net mopedais važinėjo. Pavalgę pietus vietiniame ,,restorane“, bambukų mišku nusileidome iki krioklio, kur mūsų jau laukė automobilis, kuris mus pavargusius ir sušalusius parvežė į viešbutį Sapa miestelyje. Karšta pirtis ir šildomas baseino vanduo nuplovė nuovargio pėdsakus ir patraukėme pasidairyti po miestelį. Nustebino ypač mažos kainos. Viskas čia buvo gerokai pigiau nei sostinėje. Įvairių vaisių 2-3 kilogramai kainuoja 1 dolerį, vietnamietiškas 1 valandos masažas – nuo 6 iki 25 dolerių, priklausomai nuo salono vietos ir interjero. Pusryčių bufetas, kai gali rinktis ir valgyti ką ir kiek nori, kavinėje kainuoja 3 dolerių. Už tą kainą dar vaišina kava ir gaiviaisiais gėrimais. Vietnamietiškos kavos paragauti verta - ji stipri ir tiršta, ir labai gerai tonizuoja.

Kitą dieną išvykome link aukščiausios Vietnamo perėjos. Čia rūkas neleido pasigrožėti svaiginančiais vaizdais, tad šiek tiek nusileidę, radome ,,sidabrinio  vandens“ net iš 100 metrų aukščio krentančio vandens krioklio. Tą pačią dieną apžiūrėjome Lao Cai miestelio įžymybę- Vietnamo sienos su Kinija perėjimo pastatą. Iš geležinkelio stoties naktiniu traukiniu grįžome į Hanojų. Po pusryčių automobiliu nuvykome į Halongo įlanką, kurią, kaip liudija legenda, sukūrė drakonas. Tai visų apdainuota, kiekvieno turisto nufotografuota mistinio grožio vieta. Smaragdo žalumos vanduo, iš kurio išnyra 3000 įvairaus dydžio ir formų salelės ir uolos, užima 1500 kvadratinių kilometrų plotą. Halongo įlanka laikoma Vietnamo gamtos stebuklu, saugomu UNESCO. Plaukiojome tradicine barža, kuri atitinka keturių žvaigždučių viešbutį. Čia skaniai papietavome, deginomės denyje, vakare laivo virėjas pravedė kulinarinę pamokėlę. Laive sutikome ir daugiau lietuvių. Visi drauge laiveliais nuplaukėme apžiūrėti stalagmitų ir stalaktitų urvų, kuriuos vietnamiečiai pagražino turistams ir apšvietė diskotekų spalvomis.

 

Toliau mūsų maršrutas siekė garsiąją Mekongo deltą. Mekongo upės delta - didžiausia pasaulyje, ji užima 60 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Tai didžiausia ryžių auginimo teritorija Vietname. Mekongas - viena ilgiausių pasaulio upių. Ji prasideda Tibete, teka per Kiniją, Birmą, Laosą, Tailandą, Kambodžą, Vietnamą ir įteka į Pietų Kinijos jūrą per 9 srautus, dėl to dar vadinama 9 drakonų upe. Kasdien čia būna du potvyniai ir du atoslūgiai. Čia auginamos kobros, kurios užpilamos degtine ir parduodamos kaip egzotiškas suvenyras.

Nukeliavę į pietus patyrėme, kad Vietnamo gamta labai įvairi - tai ir kalnai, ir džiunglės, ir laukai, ir šilta Pietų Kinijos jūra, upės, puikūs smėlio paplūdimiai, unikalūs nacionaliniai parkai, uolos, kriokliai, ežerai...

Vietname įsiminė skanus maistas, nuostabūs rankdarbiai, kepurėtos vietnamietės su nešuliais, vaizdais pritrenkiantis turgus, kur viskas labai pigu! Norintiesiems pailsėti Pietuose gausu puikių kurortų, kuriose visus metus saulėta ir šilta, daug tarptautiniams tinklams priklausančių viešbučių. Čia pigus ir geras maistas bei įvairių pramogų gausa. Todėl mielai grįžtume į šią šalį ir ją aplankyti siūlome visiems, mėgstantiems keliauti.