Džentelmenų sporto šakos atstovas juokdamasis sako, kad sūnus Denas – labai ramus: „Matyt – visas į mane, nes aš, kol tai nesusiję su sportu, esu ramus kaip belgas”.
Asmeninio albumo nuotr.
Aušra LAURINKIENĖ
Daugkartinio šalies čempiono „Vairo” regbio klubo dvasią lydi Kukulskių pavardė, puikiai žinoma džentelmenų sporto šaka vadinamo regbio padangėje. Šįkart mūsų „Sportininko portreto” rubrikos taikinys – vienas iš „Vairo” regbio klubo žaidėjų ir trenerių – Irmantas Kukulskis.
Gladiatorių žaidimo, kuriame sunkiasvoriai atletai kaunasi ne tik už save, bet ir už komandą, eksperto gyvenimas šį pavasarį sukosi itin dideliu tempu – Irmantas Kukulskis kovo 31-ąją vedė draugę Živilę ir praėjusį mėnesį tapo tėvu. Visada azartiškas, patriotiškas ir trokštantis nugalėti regbininkas, balandžio 2-ąją atšventęs trisdešimties metų jubiliejų, sako, kad sėdėti vietoje nėra kada.
- Kaip po vedybų pasikeitė tavo gyvenimas?
- Po vedybų, atrodo, nesumažėjo klausimų: „Kada pareisi iš treniruotės? Ką valgysi vakarienei?”. Nepamažėjo ir priekaištų, kad valgau atšalusį maistą. Bet tikrai galiu teigti, kad iš superinės draugės Živilė tapo superine žmona.
- Neseniai tapai tėvu – kaip jautiesi?
- Jaučiuosi tikrai puikiai. Gailiuosi, kad kol kas dar negaliu sūnui Denui skirti daugiau laiko. Ar pavaduoju mamytę ir keliuosi naktimis? Galiu pasakyti, kad dar prieš vaikui gimstant, specialiai nupirkau sofą, kad vienas iš mūsų galėtų ramiai išsimiegoti. Bet mūsų vaikas – labai ramus. Matyt, – visas į mane, nes aš, kol tai nesusiję su sportu, esu ramus kaip belgas (juokiasi).
Visi trys – aš, žmona ir sūnus, miegame viename kambaryje ir tikrai pakankamai gerai išsimiegu. Na, bent jau aš (šypteli). Žinoma, tai – žmonos nuopelnas. Apie ją galiu kalbėti vien tik iš gerosios pusės.
- Kokio savo poelgio labiausiai gailiesi?
- Aš manau, kad žmogus neturi gailėtis to, kas jau įvyko. Jeigu tai įvyko, tai reiškia, kad taip turėjo būti...
- Ko gyvenime labiausiai bijai?
- Bijoti galima visko. Bijoti, kad vieną dieną neprasidėtų trečiasis pasaulinis karas ar visuotinis atšilimas, kad žiema netruktų ištisus metus... Tačiau aš manau, kad geriausia yra negalvoti apie tuos dalykus, kurie tave verčia ko nors baimintis.
- Bandai laimę loterijose? Ką darytum, jei laimėtum aukso puodą?
- Laimės loterijose nebandau, nes manau, kad gyvenimas yra didžiausia loterija. Namuose neturiu televizoriaus, tai planuoju loterijose žaisti sulaukęs garbaus amžiaus, kai galėsiu sėdėti vietoje ir, žiūrėdamas televizorių, braukyti bilietėlius. O pagalvojus apie aukso puodą, iškart kyla klausimas, kiek tame puode būtų (juokiasi). Jeigu laimėčiau „lietuvišką puodą”, tai laimėjimas būtų nedidelis ir jį sugebėčiau išleisti per kokį mėnesį ir tai – vardan sporto. O jei kalbat pusiau rimtai, tai investuočiau pinigus arba padėčiau juodai dienai.
- Didžiausias gyvenimo malonumas?
- Kiekvienu gyvenimo tarpsniu malonumai skiriasi. Šiuo metu didžiausias malonumas man būtų paprasčiausiai nieko neveikti.
- Be ko negalėtum gyventi?
- Be šeimos ir sporto. Na, žmona pridurtų, kad tikriausiai negalėčiau gyventi ir be interneto (juokiasi).
- Niekada neišdrįstum...
- ... palikti visko, ką šiuo metu turiu.
- Jeigu nebūtum sportininkas, ką veiktum?
- Dirbčiau kokiu renginių organizatoriumi ar dirbčiau statybos sferoje. Beje, tą darau ir šiuo metu, vos tik randu laisvo laiko.
- Mokykloje buvai populiarus?
- Aš visada buvau „savo vietoje”. Mokykloje daugelis tiesiog žinojo, kad sportuoju ir tiek.
- Žinai, ką reiškia beržinė košė? Už ką vaikystėje gaudavai pylos?
- Na, nuo mamos pylos gauti būdavo įprasta, tai kažkaip nelabai jos ir prisimenu. O nuo tėvo (Sigito Kukulskio, - aut. past.) porą kartų esu gavęs į kailį - dar ir šiandien atsimenu, kaip „skraidžiau” po kambarius (juokiasi).
- Gėdingiausias tau nutikęs dalykas.
- Vaikystėje tėvas iš užsienio parvežė gražų laikroduką. Na, kaip vaikui, man tuo metu reikėjo pasipuikuoti, kad tokį turiu. Žygiuodamas iš parduotuvės ranką buvau nuleidęs gal minutei ir, tuo metu, pro šalį ėjęs žmogus pasiteiravo kiek valandų. Aš žvilgt į laikrodį, o kaip tik tą akimirką pro šalį skridęs paukštis ėmė ir apdergė mano laikroduką... Negalėjau tuo patikėti – dangus giedras, paukštelio nė kvapo, o tam žmogui buvo labai juokinga... Tuo tarpu man tai buvo gera pamoka visam gyvenimui – ir šiandien į laikrodį nežvilgčioju.
- Sakoma, kad mobiliojo telefono melodija yra savotiška žmogaus vizitinė kortelė. O kokia melodija skamba tavo telefone?
- Turiu du telefonus. Viename skamba originalus Nokia tonas, o kitame - vaikų Eurovizijos prizininkės Eglės Jurgaitytės daina „Angelas”.
- Didžiausia tavo yda?
- Nemėgstu ilgai dirbti vieno darbo ir negaliu pasakyti ne.
- Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje ir buvai išpažinties?
- Tikrai senokai, bet manau, kad žmogui Dievą užtenka tikėti ir jausti širdimi, o bažnyčia yra ta vieta, kur gali susikaupti, kur tau netrukdys skambantis telefonas ar į sieną beldžiantis kaimynas.
- Tiki prietarais?
- Seniau tikėjau, o pastaruoju metu kažkaip jų neliko. Turbūt amžius daro savo (juokiasi).
- Jei pagautum auksinę žuvelę, kokius tris norus jai ištartum?
- Tokių vasarą pagaunu ne vieną ir ne dvi, nes esu žvejys mėgėjas. Maloniausia yra net neprašius noro ją suvalgyti ir pagalvoti, ko būčiau paprašęs. Na, kadangi nemažai tenka dirbti su vaikais, tai tikrai žinau, koks būtų trečias noras - dar trys norai.
