„Laiptų galerijoje“ Gintas Banys savo kūrybą pristatė pirmą kartą. Tapybos paroda „Pustonių anatomija“ skamba itin muzikaliai. Šiauliuose gimęs G. Banys gerai Lietuvoje žinomas roko grupės „Pelenai“ idėjinis vadas, dainų ir tekstų autorius, bosinės gitaros virtuozas. Po koncertų ir darbo muzikos studijoje menininkas ima teptuką. Su G. Baniu ir kalbamės, kaip siejasi jo mintyse ir rankose muzika bei dailė.

– Į Šiaulius atvykstate dažnai?
– Pats esu iš Šiaulių, tad retkarčiais grįžtu, tenka apsilankyti ne kartą per metus. Čia ir koncertuoju, ir aplankau savo gimines.

– Kada sugrįžote į dailę?
– Esu baigęs Šiaulių dailės mokyklą. O dailė iš mano gyvenimo niekuomet nebuvo dingusi. Tik paprasčiausiai daugiau laiko buvo skiriama muzikai. Eskizavimai, patapymai iki tol daugiau vykdavo namuose. Kol pribrendau, kad vėl reikia tuo rimtai užsiimti, kad reikia studijos, kur būtų galima taškytis dažais. Jau maždaug penkeri metai, kai darbus rodau žmonėms.

– Brandos reikalas ar siela pasiilgo?
– Matyt, kad siela pasiilgo, nors namuose vis tapiau, bet paprasčiausiai norėjau grįžti prie drobės. Iš principo, kai pats kuri muziką, turi minčių, tuomet iškyla asociacijos su paveikslais. Pagalvojau, kodėl aš to nedarau rimtai – kodėl neperkeliu to į kitą lygį, iš naminio į studijinį.

– Kaip atrodo jūsų rutina?
– Pirmiausia tai nėra jokios rutinos, tai yra vien malonumas. Tapydamas studijoje gerokai daugiau laiko praleidžiu negu kad repeticijų studijoje. Kol neįrašinėji nieko naujo, tai ir nerepetuoji taip dažnai, kaip prieš albumo įrašymą.

O tapyba studijoje vyksta taip: per savaitę bent kelis kartus dirbu studijoje apie 4–5 val. Kai „užsikabini“, gali dažyti visą dieną. Bet supranti, kad yra kitų pareigų, negali vien savo malonumui atsiduoti.

– Kitos pareigos?
– Turiu tautietį, kuriam yra dveji metai. Tai turbūt pagrindinė mano pareiga. Norėtųsi daugiau laiko praleisti su juo.

– Kiek teko girdėti, pats stojote į konservatoriją nepažinodamas natų?
– Taip. Taip jau išėjo, kad mokykloje nuo 8–9 klasės grodavau šokiuose. Ir toks veikėjas Aurelijus Silkinis mane įkalbėjo stoti į konservatoriją.

Tuo metu kaip tik Vilniuje atsidarinėjo estrados skyrius. Ir nutarėme pabandyti. Žadėjau stoti į gitarą, bet atsitiko taip, kad įstojau į bosinę gitarą. O nebuvau net paruošęs programos stojimui. Išėjo labai įdomiai – net nepažinojau boso rakto natų. Prisimenu tą monetą, kai dėstytojas per pirmąją specialybės pamoką padėjo natas ir liepė pagroti – aš jam ir pasakiau, kad net nesuprantu, kas čia parašyta. Tarkime, kad iš principo įstojau beraštis.

– Ar tai buvo sėkmės reikalas?
– Nežinau. Visus mus lydi kažkokia sėkmė. Čia, matyt, buvo užsispyrimas ir noras. Galų gale norėjau įrodyti sau, kad atvažiavau įstoti, tad turiu tai padaryti. O grįžtant prie tų pačių natų, buvo duotos dvi savaitės, kad viską išmokčiau, ko kiti mokosi gerokai ilgiau (o mokosi ne dvi savaites ir ne metus). Vėl tas pats užsispyrimas padėjo, nes po dviejų savaičių su visais galėjau groti visas programas, pasiekiau lygį, kurio reikėjo.

Šiuo atveju padėjo tik darbas ir užsispyrimas. Arba tu „durnas“, arba išmoksi ir galėsi siekti toje srityje kažko daugiau.

– Dailės scena ir muzikos scena – skirtingos?
– Kiekviena paroda yra jaudinantis dalykas, nes tu savo kūrybą pateiki žiūrovui ir jis tave vertina, gali tave „sumauti“, o gali ir įvertinti labai gerai. Kaip ir koncerte – išeini į sceną ir kas kartą susiduri su skirtinga publika. Paprasta: tu turi padaryti viską gerai, kad publika tave priimtų, tai turi būti nuoširdu. Apskritai gyvenime reikia daryti tik tai, kas tau patinka, daryti iš širdies ir neveidmainiauti. Tik tuomet pasiekiami geriausi rezultatai. Taip ir dailėje.

Kitiems dailininkams būna užsakymų. Aš niekados nekuriu pagal užsakymus. Visuomet tapau, kaip man atrodo, kaip aš suprantu ir kaip man patinka. Tikrai žinau, kad nieko priešais nepasisodinsiu ir nepiešiu jokio portreto, nes artėja kažkieno jubiliejus ir ta proga žmogus nori pasikabinti savo atvaizdą ant sienos. Paprasčiausiai tai yra neįdomu.

– Kada pasirodydamas scenoje jaučiate tikrą malonumą?
– Tai turi būti geras koncertas. Tai būna tuomet, kai grupė kvėpuoja vienu ritmu. Dangus, kai tau pačiam šiaušiasi plaukai ant rankų, nuo to muzikos skambesio pajautimo, kai jauti, kad nuo scenos į salę keliauja tiktai teigiama energetika. Automatiškai iš žiūrovo tu gauni tą patį. Žinoma, dažniausiai visi koncertai būna geri, bet patys mes visuomet įvertiname ar pasirodymas buvo geresnis, ar blogesnis.

Būna tokie vadinamieji euforiniai koncertai, kai manai, kad galėtumei groti be honoraro – vien  pakanka to malonumo, kuris pakrauna tave tolesniam darbui, kūrybai, eksperimentams, ieškojimams, su kuriais galėtumei nustebinti publiką.

– Ar kada buvo nutrūkusi gitaros styga?
– Taip, yra ir net kelios stygos yra nutrūkusios vienu metu per koncertą. Stygos – ne amžinas dalykas, stygos tikrai trūksta. Panašiai, kaip ir nusibaigia teptukai arba pasibaigia dažai.

– Ar tiesa, kad dailės darbas niekuomet nebūna užbaigtas?
– Iš tikrųjų taip gali būti. Mane ir žavi tapyboje, kad tu turi tiktai pradinę idėją ir įsivaizdavimą, ką darysi toliau. Ir įsivaizduoti užbaigtą paveikslą yra neįmanoma. Galbūt kitaip sumaišysi dažus, galbūt tavo potėpiai bus visai kitokie. Tad tai ir veža, kad padėjęs darbą, tu nežinai, kuo baigsis, ir tu gali leisti sau eksperimentuoti nuo – iki.

Pabaigęs darbą visada gali pasižiūrėti kitu kampu, gali keisti atspalvius, keisti ir gilinti fonus – daugybę variantų galėčiau išvardyti. Tad sutinku, kad kiekvieną darbą kaskart gali pertapyti, keisti.

Kai įdedi daug savęs ir savo energijos, iš vienos pusės, tu žinai, kad gali prie savo kūrinio kabinėtis. Iš kitos pusės, tau atrodo, kad mintis jau įgyvendinta. Ir tada lieka rinktis – kabinėjiesi ir bandai taisyti ar palieki variantą, kuris yra.

Jei į jau baigtą paveikslą žiūrėdamas nejaučiu vidinio garantuotumo, kad tai yra, ką aš norėjau padaryti, aš jį paprasčiausiai uždažau. Paskui piešiu ant jo viršaus kažką kita.

Tokius aš vadinu juodosiomis drobėmis, kuriose reikia siužeto ar atlikimo, kad paveikslas išliktų. Ir dėl to neišgyvenu, nors būna įdėta daug laiko ir darbo. Bet kuriuo atveju, kaip ir su daina, tu turi pateikti klausytojui galutinį variantą. Taip ir su paveikslu – negali siekti skaičiaus.

Aš iš dailės negyvenu, tapymas man yra malonumas, tad galiu laivai siekti, kad pateikčiau žiūrovui tik tai, kas gali būti rodoma.

– Kas vyksta, kai kūrinys baigtas?
– Po pabaigto darbo įjungiu tinkamą muziką pagal nuotaiką, ilgai sėdžiu, rūkau ir žiūriu į darbą. Ir sprendžiu dilemą – kabinėtis prie jo ar lakuoti. Iš tikrųjų esu priekabus, dažytų paveikslų turiu daug – tik vienas iš trijų pereina mano vidinę kontrolę. Kitų net nebaigiu, kai, pavyzdžiui, įpusėji, bet jauti, kad nebeįdomu.

– Kas būna po koncertų?
– Mes visuomet po koncerto kolektyve pasveikiname vienas kitą su gerai atliktu darbu, kad gavome tai, ko norėjome – gerų emocijų. Dažnai aptarinėjame, kas geriau buvo, kas blogiau. Apskritai muzikantai yra gana šneki tauta. Tai tikrai tuštumos pas mus nebūna.

Tada galvojame, ką padarysime per kitą koncertą kitaip, ką šlifuosime, ką keisime. Juolab kad koncertas, kaip ir paveikslas, – vienodų gyvenime nebūna. Jie visi skirtingi. Nes koncertas – tai tie patys žmonėms ant scenos, bet kiekvienas su savo nuotaikomis, būsenomis, kažkam sekasi, kažkam nelabai. O krūvoje mes irgi turime sukurti gerą produktą. Penkiese arba šešiese – tai yra gana daug žmonių, kurie turi vienodai mąstyti, vienodai kvėpuoti, vienodai girdėti ir vienodai tuo pačiu metu spausti tai, kas reikalinga.

– O jaunystėje darbavotės ir braižydamas.
– Studentavimo pradžioje įstojus reikėjo kažkur gyventi, nebuvo bendrabučio, reikėjo būti savarankiškam ir nesėdėti tėvams ant sprando. Pamačiau, kad kambariokas vargsta prie brėžinių ir aš pasiūliau padaryti tą darbą.

Tais laikais dešimt rublių už darbą buvo nemažai. Aš pernakt padariau tai, ką jis padaryti turėjo per vasarą. Nunešė, o jį pagyrė už puikų darbą.

Atsirado ir daugiau tokių pat kaip jis, kurie per vasarą nedaug ką padarė. Tad turėjau darbelio. Miego buvo mažai, bet finansine prasme apsimokėjo. Anuomet vidurinėje mokykloje galėjai įsigyti kažkokią specialybę, įgyta braižytojo specialybė labai pravertė gyvenime. Buvau savarankiškas ir nepriklausomas, ir galėjau neprašyti iš tėvų pinigų. Tai man buvo svarbu.

Parodos „Pustonių anatomija“ darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.