Šiaulius išdrožtomis iš medžio kaukėmis garsinantis, knygos „Šalta žiema, bėk iš kiema“ autorius, tautodailininkas Saulius Tamulis yra prisiekęs Užgavėnių šventės dalyvis. Kaip pats sako, jam Užgavėnės galvoje ištisus metus, nes droždamas kaukes jis mąsto, kuo nustebins aplinkinius kitais metais. Nuo vaikystės nė vienų Užgavėnių praleidęs S. Tamulis pripažįsta, jog šis pomėgis jau tapo nepagydoma liga ir kaukes droš tol, kol galės.

– Ar yra tekę praleisti nors vienas Užgavėnes?
– Man Užgavėnės galvoje ištisus metus. Nesu nė karto praleidęs. Kiekvieną savaitgalį aš eidamas į turgelį pirkti maisto pirmiausia ieškau ne mėsytės ar duonytės, o keliauju tiesiai ten, kur išrikiuotos įvairiausios senienos. Tai, žiūrėk, karvės ar ožkos ragiuką nusipirkęs ir grįžtu patenkintas namo. Viskas kaukėms. Man maistas antroje vietoje po kaukių.

Suprantu, kad kaukių drožyba – mano nepagydoma liga, kuria sergu visą gyvenimą. Tačiau tai man teikia malonumą. Svajoju kada nors turėti tikrą trobą ir kaukes drožti ne daugiabučio rūsyje, o troboje, klėtyje.

Taip pat mano didžiulė svajonė yra kada nors įkurti kaukių muziejų Šiauliuose. Daug sulaukiu pasiūlymų iš aplinkos. Visi sako, kad mano kaukėmis džiaugiasi kitų miestų muziejai, o Šiauliuose tokio muziejaus nėra. Bet kol kas tai tik svajonė ir galbūt liks tik svajonė.

– Kada atsirado šis pomėgis?
– Pirma kaukė į mano rankas atkeliavo iš tikro „čigoniuko“. Atsimenu, kaip būdamas paauglys važinėjau mopedu ir netoli parko pamačiau vaiką su raganos kauke. Buvo taip, kad tas berniukas manęs paprašė pavažiuoti mopedu. Buvo patikimas vaikas, tačiau ir aš ne pėsčias. Tai aš paprašiau atiduoti kaukę už pasivažinėjimą. Nors po to norėjo atsiimti kaukę, bet pasakiau, jog žodžio reikia laikytis. Taip grįžau su ta kauke namo.

Nuo to karto kilo mintis kažką panašaus padaryti į turimą kaukę. Trečia mano gaminta kaukė per Užgavėnes jau paliko įspūdį aplinkiniams. Tačiau rimčiau kaukių gamyba užsiėmiau būdamas 23 metų.

Pradėjau papjė mašė kaukių gaminimo technika, tačiau mano metodas buvo labai nuodingas. Vaikai gamina kaukes naudodami lipalo klijus ir popierių, o aš sugalvojau gaminti kaukes klijuodamas marlę su laku. Ne kartą teko apsinuodyti, esu net nualpęs. Prie kaukės ruošinio, primirkyto laku, prastovėdavau apie tris valandas. Dabar suprantu, kad galėjo baigtis blogai, todėl niekam nerekomenduoju šio metodo imtis.

Man nuo pat pradžių sekėsi gaminti kaukes, turėjau tam sugebėjimų. Kiekviena kaukė buvo išraiškinga. Etnografė Aldona Kuprelytė kasmet iš drožėjų surinkusi kaukes veža į konkursą. Dažnai pasitaikydavo, kad mano kaukės, darytos papjė mašė technika, būdavo ir apdovanojamos. Tai ypač man širdį paglostydavo. Ne kartą iš Aldonos gavau pasiūlymą imtis medžio drožybos, bet vis galvojau, kad aš geriau žinau, jog man tikrai neišeis drožti.

Turėjau pliauską po ranka ir pabandžiau drožti. Per kelis prisėdimus ir išdrožiau pirmąją kaukę. Tačiau mano akiai ji atrodė nevykusi, todėl numečiau į spintą. Kai vėl buvo paroda, netyčia parodžiau ir medinę kaukę dėl įvairovės.

Pamačius išspausdintą savo medinę kaukę ir pakilo ūpas drožti. Pagalvojau, jei ši kaukė jiems tinka, aš galiu dar geriau.

Tada turėjau tik du kaltus ir jų pakako. Pabandžiau ir tikrai geresnes dvi kaukes išsidrožiau. Po kurio laiko – dar dvi ir jau stebėjau, kad kiekviena jų tobulesnė. Tradicinė medinė kaukė ir parodose labiau mėgstama nei kitos. Kai antrą kartą išspausdino mano kaukes, apsalo širdis ir ėmiausi rimtos kaukių drožybos.

Dabar sakau, kad drošiu, kol kojas pavilksiu ir sveikatos turėsiu. Tai sunkios formos susirgimas. Aš net po dienos kaukės drožimo grįžęs į namus ir žiūrėdamas televizorių ar valgydamas galvoju apie kaukes.

Tad save pristatau kaip sunkios formos ligonį. Kai pasibaigia mediena, skambinu draugams ir prašau, kad man pagelbėtų, nes be darbo negaliu sėdėti nė dienos. Kai nėra medžio, ieškau kitų medžiagų, iš kurių galėčiau pagaminti kaukę.

– Ar norisi poilsio nuo drožybos?
– Niekada neatsibosta drožti, nes tai nėra monotoniškas darbas. Tačiau ieškodamas įvairovės kartais gaminu kaukes iš odos. Prie odinės kaukės, kaip prie medinės, galima priklijuoti įvairių plaukų. Nors medinės kaukės išraiškingesnės, nes joms galima įdėti gyvūnų dantis, ragus ar plaukus.

Pailsiu aš vasarą. Tada mano didžiausias pomėgis žvejyba. Tačiau kaukės mintyse su manimi visada. Prisimenu, kaip kartą su žmona grybavome Telšių rajone ir radome didžiulę elnio ar briedžio skruzdėlyčių nušvarintą kaukolę. O žmona žino, kad man kaukių gamybai reikia įvairių dantų, ragų, tai supranta mano pomėgį.

Vežtis tokios didelės kaukolės negalėjau. Tada bandžiau išsilupti priekinius dantis, nes didelių kanopinių priekiniai dantys labai tinkami kaukių gamybai. Galima ir kiaulės, ir šerno dantis panaudoti, tačiau dažniausiai tokie dantys naudojami ne žmogaus pavidalo kaukėms, o kokioms piktoms kaukėms gaminti.
Manęs dažnai klausia, kodėl mano daug drožtų kaukių daug yra piktų, tačiau visiems turiu paaiškinimą – su šypsena žiemos nebūtų galima išvaryti.

Kartais net parodose prašome, kas gali padovanoti nereikalingų ragiukų ar senelių kailinių. Norint gaminti tradicines kaukes, reikia naudoti kuo natūralesnes medžiagas. Pasitaiko, kai paišdykauju ir vietoje plaukų kaukei dedu siūlus ar kitas medžiagas, tačiau visuomet stengiuosi, kad kaukė atrodytų senoviškai. Jei kaukė blizgės kaip nauja, ji neturės tokios vertės, kaip tikros tradicinės kaukės.

– Kaip gimsta kaukė?
– Kai kaladę perskeliu į dvi dalis, jau matau, kokios kaukės išeis. Tai Dievo duota meistrui dovana iš anksto numatyti, kas iš medžio gabalo išeis. Kartais pastebiu kaladėje šaką, tai jau suplanuoju, kad tai bus nosis, ar ant nosies karpa. Gamtos puošmenų nesistengiu panaikinti. Reikia išnaudoti turimas galimybes.

Kai medienos neturiu didesnio gabalo, tada iš lentos drožiu kaukę ir jai nosį primeistrauju. Tačiau mažai mano tokių kaukių. Labiau mėgstu ir vertinu tas, kurios iš karto gimsta jau su nosimi iš vieno medžio gabalo.

Lengviausia drožti iš liepos medžio, nes tai pats minkščiausias ir geriausiai pasiduodantis drožybai medis. Taip pat kartais naudoju juodalksnį, kuris spalviškai gražesnis. Liepos mediena labai šviesi, o juodalksnis vos vos rausvas. Jei liepinę kaukę išdrožęs padedu džiūti, ji nebūna labai šviesi, tačiau tik pašveitus sausą liepos medį iš karto pašviesėja. Tada blyškią medieną bandau pasendinti. Juodų dažų lašelį įpilu į vandenį ir nutepu kaukę ir taip kaukė įgauna senumo įspūdį.

– Kiekviena kaukė perteikia skirtinga nuotaiką. Iš kur semiatės idėjų?
– Esu apie tris šimtus išdrožęs kaukių. Žinau, kad fantazijos drožiant niekada nepritrūksiu, tačiau kartais, gal juokingai atrodys, atsistoju prieš veidrodį ir maivausi. Stengiuosi daryti kuo keistesnes mimikas ir grimasas ir taip atsiranda naujos idėjos.

Nors kartais vaipykis nesivaipęs, pradėjus drožti nueinu visiškai kitais keliais. Nors ir būnu pasipaišęs numatomą kaukę, tačiau darbo eigoje neretai planas keičiasi. Mano darbastalis – dvi kaladės ir lenta. Viską susidedu į vietas, nes kitaip sunku dirbti.

– Ar drožyba – saugus pomėgis?
– Niekada nemokyčiau drožti vaikų, nors yra nemažai drožėjų, kurie visgi moko drožti vaikučius. Aš geriau vaikui išdrožčiau kaukę pats, nei jį mokyčiau.

Esu turėjęs labai nemalonų įvykį, po kurio net pats bijojau pradėti vėl drožti. Mane nuskriaudė pats didžiausias kaltas, kuriuo netyčia prakirtau ranką. Gydytojai padarė stebuklą ir vėl galiu drožti. Kaip šiandien prisimenu tą dieną. Buvo Dirvonėnuose šventė, kurioje demonstravau drožėjo amatą. Tada susižeidęs atsisakiau vykti į ligoninę, nes sakiau, jog nėra kam mano automobilį parvaryti. Dabar suprantu, kad elgiausi kvailai. Gyriausi mamai, kad mane į Vilnių su švyturėliais vežė, o galėjau ir nukraujuoti. Dabar visiems sakau, kad svarbiausia turėti savisaugos jausmą.

– Ar lengva skirtis su savo kaukėmis?
– Būčiau nesveikas, jei sakyčiau, kad neparduodu visiškai kaukių, nes kitaip neturėčiau iš ko nusipirkti naujų įrankių, medienos. Ant pinigų maišo juk nesėdžiu. Tačiau tiesą pasakysiu, kad kai tiek daug darbo ir pastangų reikalauja kaukių gamyba, kiekviena ji nuglostyta mano rankų, tai gaila su kauke ir skirtis. Nemažai esu savo kaukių padovanojęs muziejams.

– Ar medinės kaukės patogios dėvėti per Užgavėnes?
– Buvo toks atvejis, kai grįžome iš Rumšiškių Užgavėnių su „Audos“ kolektyvu nutrintomis kaktomis. Kol dar nebuvau geras drožėjas, ir kaukės buvo sunkesnės, storesnės, mažiau patogios, nuo mano kaukių kentėjo ne vienas.

Tačiau ne kartą dėkojau savo bendraminčiais, kurie rasdavo būdų, kaip su mano nepatogiomis kaukėmis atlaikyti šventę: vienas kepurę po apačią pasimaudavo, kitas šaliku apsirišdavo, trečias pleistrą pasiklijuodavo. Sukdavomės iš padėties, kaip galėjome.

Dabar kaukes jau plonesnes išeina nudrožti. Kaip iš sapno prisimenu pasakymą, jog kaukę reikia drožti kol, kol matysis šviesa kiaurai. Tai rodo, kad kaukė plona ir taip galima pamatyti, kur gresia medieną prakirsti kiaurai. Visas kaukes džiovinu balkone, tai kaimynai džiaugiasi, kad jiems nemokamas parodas rengiu.

Man gražu pažiūrėti per Užgavėnes į kitų kaukes, ypač vaikų, kurie patys stengiasi pasigaminti ir labai nemėgstu tų guminių iš užsienio atvežtų kaukių, kurios netinka mūsų šventei. Nėra baisiau, kai tokios kaukės gauna apdovanojimus.

– Kur po parodų apsistoja jūsų kaukės?
– Savo kaukes vadinu vaikais. Džiaugiuosi, kai jos po parodų sugrįžta namo. Joms skirtos pačios garbingiausios vietos namuose – kartais sunku net praeiti. Juokiuosi, kad kai grįžta kaukės, užleidžiu joms vietą bute, o pats išeinu į rūsį. Tačiau iš pagarbos kaukėms niekada jų nelaikau rūsyje ar garaže.

– Ar drožiate tik kaukes?
– Kartą pamačiau, kad kaime kaimynai nupjovė slyvą. Nežinau kas man šovė į galvą, tačiau paprašiau vienos kaladės. Tai kietmedis, iš kurio labai sunku ką nors išdrožti, tačiau iš to medžio gabalėlio išdrožiau mamos jubiliejaus proga rūpintojėlį. Išėjo neblogas ir kartais pats stebiuosi, kad man taip galėjo pavykti išdrožti. Kartais tarp kaukių drožimo išdrožiu ir vieną kitą senovinį kaušą girai semti. Taip pat esu dvi geldas išsidrožęs, tai lauksiu, kada jos išdžius.

– O ar egzistuoja kaukės kasdieniniame gyvenime?
– Visi mes turime Dievo ar tėvų duotas kaukes ir jų pasirinkti negalime. Tačiau viena pasakysiu: parodų metu kiekvienas lankytojas apžiūrinėdamas kaukes ieško panašių į save. Tad kiekviena kaukė ir nuotaika iš gyvenimo.

Tautodailininkas S. Tamulis sako, kad jis kaukes droš tol, kol kojas pavilks ir sveikatos turės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Tautodailininkas sako, jog ant pinigų maišo nė vienas menininkas nesėdi, todėl, kad ir kaip būtų gaila, kartais tenka su nuglostytomis kaukėmis skirtis ir jas parduoti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.