Asociacijos „Retromobile“ Šiaurės Lietuvos filialo vadovas Laimutis Briunius jau 16 metų domisi senais automobiliais. Savo veikla užkrėtė ir Radviliškyje subūrė 6 bendraminčius, kurie, kaip ir jis, domisi senų automobilių išsaugojimu, jų restauravimu. Kai kuriems tai tiesiog pomėgis kolekcionuoti. L. Brunius atvirauja, jog retromobiliams reikia skirti labai daug laiko, tačiau neskubant kai kurie automobiliai dienos šviesą išvysta po metų ar net dvejų.

– Kada pradėjote domėtis retromobiliais?
– Labai seniai. Nuo 2000 metų šis pomėgis atsirado mano gyvenime. Aš įstojau į Kaune esantį „Retromobile“ klubą. Po to pats ėmiausi iniciatyvos ir pritraukiau bendraminčių Radviliškyje. Dabar mūsų komandoje šeši 20–60 metų žmonės. Tai rodo, jog šis pomėgis pritraukia įvairaus amžiaus žmones. Kol kas Šiauliai atsilieka ir ten nieko panašaus nėra.

Nors domiuosi visais automobiliais, ypač traukia retromobiliai. Mano kolekcijoje daugiausia tarybinių laikų automobilių, nes juos žymiai pigiau įsigyti ir restauruoti skirtingai nei amerikietiškus ar vokiškus. Šiuo metu turiu 17 automobilių, tačiau ne visi baigti restauruoti. Vienas mano automobilis stovi Kaune parodoje Retromobilių muziejuje.
Visai neseniai man ir mano bendraminčiams kilo mintis sukurti Šiaurės Lietuvoje savo atskirą retromobilių muziejų, kuriame visi galės apsilankyti ir pamatyti mūsų pačių rankų naujam gyvenimui prikeltus automobilius.

Norime, kad ir kiti džiaugtųsi mūsų automobiliais. Radviliškio rajono savivaldybės taryba mūsų klubui skyrė patalpas Šeduvoje. Bandysime patys tvarkyti patalpas, kad juose galėtų įsikurti mūsų automobiliai. Labai automobiliai pasikeičia nuo įsigijimo iki tada, kai jais jau galima grožėtis. Ištraukę seną surūdijusį, supuvusį automobilį mes stengiamės jį atstatyti ir stengiamės, kad jis būtų kuo autentiškesnis.

– Kaip išauga retromobilio kaina nuo įsigijimo iki galutinio rezultato?
– Labai skirtingos kainos. Pavyzdžiui, jei automobilį įsigyjame už 200 eurų, o kai jis jau blizga ir yra paruoštas važiuoti, jo kaina išauga iki 3000–4000 eurų. Vieno automobilio restauracijai aš skiriu apie dvejus metus. Žinoma, kasdien prie jo nesėdžiu, nes tai mano pomėgis, o ne pragyvenimo šaltinis. Visą darbą atlieku kartu su dviem sūnumis.

Jei žmogus gali, tai jis jau iš karto perka geresnį automobilį. Tačiau jei norisi pataupyti, laukia juodas darbas.

– Kokiais automobiliais jūsų grupė didžiuojasi? Gal yra labai senų?
– Turime radviliškietį, buvusį milicininką, kuris yra atkūręs seną milicijos automobilį. O aš pats turiu seną taksi automobilį. Labai dar daug kuo girtis neturime, nes mūsų narių nėra taip daug, tačiau automobilių kolekcija vis didėja, todėl džiaugiamės kiekvienu paruoštu automobiliu. Kai kurie nariai turi vos keletą automobilių, o kai kurie – net keliolika.

– Didžiulei automobilių kolekcijai reikia vietos. Tai kur jūs juos laikote?
– Turime didžiulius garažus, kuriuose susigrūdę, sukimšę juos ir laikome. Smagu ir malonu nuėjus į garažą matyti daug automobilių, kurie laukia savo eilės, kada bus restauruojami ir vėl išvažiuos į kelią. Tik gaila, kad para per trumpa ir laiko tam per mažai.

– Koks seniausias automobilis jūsų kolekcijoje?
– Reikia pagalvoti. Tikriausiai seniausias 1950 metų tarybinis automobilis „Pobeda“ kabrioletas. Tokio kol kas Lietuvoje niekas dar neužregistravęs, todėl tikėtina, kad tai vienintelis toks egzempliorius. Po metų ar pusantrų šis automobilis jau turėtų išvysti dienos šviesą.

– Ar paprasta seniems automobiliams surasti reikiamų dalių?
– Kol kas dar įmanoma surasti ir įsigyti. Tačiau pasitaiko, kad net patys pagal brėžinius gaminame reikiamą automobilio dalį. O būna ir taip, kad nei brėžinio nerandi, nei pirkti nėra, tada sėdi ir galvoji, ką daryti, kaip ją pagaminti, kuo pakeisti ar ką pritaikyti. Tai restauratoriaus gyvenimas. Kartais visą dieną praleidžiu dirbtuvėse ir nesugalvoju, kaip padaryti reikiamą dalį, tačiau nepasiduodu – yra kita diena.

– Ar visada pavyksta patiems atlikti visus darbus tvarkant automobilius?
– Ne visada, tačiau stengiamės kuo daugiau įdėti savo darbo į seną automobilį. Organizuojame sąskrydžius, kuriuose dalijamės patirtimi. Tai jei savo kolekcinius automobilius netvarkytume patys, būtų gėda, nes neturėtume ką apie juos papasakoti, pasakyti. Tad kiekvienas klubo narys yra priverstas prisidėti prie automobilių restauracijos.

– Ar šeima palaiko jūsų pomėgį, kuris reikalauja daug laiko?
– Jau priprato mano šeima ir susitaikė, kad pabaigus tvarkyti vieną automobilį atsiras kitas, nes tai nesibaigiantis pomėgis. Iš pradžių žmona pykdavo, tačiau jau apsiprato. Man pačiam smagu pasidžiaugti savo darbais ir kitus nustebinti. Smagu ir bendraminčių darbais pasidžiaugti.

– Ką veikia susitikę retromanai?
– Mes dažniausiai laiką leidžiame ne kavinėje, ne bare ar koncertų salėje, o garaže. Tačiau nuo gegužės 1 dienos, kai prasideda mūsų sezonas, vykstame į šventes, renginius, keliaujame drauge į ekskursijas. Spalio mėnesį mūsų klubas mini sezono uždarymą, tačiau bent kartą dar suorganizuojame kur nors išvyką ir žiemą. Šiemet jau nebespėjome išvykti žiemą.

Tačiau nuo gegužės iki spalio beveik visi savaitgaliai užimti. Kasmet stengiamės, kad šventėse atsirastų vis naujas automobilis, siekiame atsinaujinti savo kolekcijas.

– Kaip aplinkiniai vertina senus automobilius. Dažnas noriai fotografuojasi prie jų.
– Vieni sako, jog tai senienos ir metalo laužai, kiti džiaugiasi ir sako, jog tai labai gerai. Tačiau iš esmės mes istoriją atstatinėjame. Vieniems patinka mūsų darbai, o kitiems ir nelabai, tačiau taip ir turi būti. Kiekvienas turi savo nuomonę.

– Ar yra automobilis, kurį svajojate įsigyti?
– Aš visų noriu. Automobilių kiekis visai neturi ribos. Jei būtų mano valia, visus priglausčiau. Man baisu, kad automobilis gali sunykti, jei jo niekas netvarkys, neremontuos. Pats pirmasis mano automobilis – tarybinis sunkvežimis, su kuriuo pradėjau darbinę veiklą. Vėliau jį pardaviau, nes ir kitiems automobiliams restauruoti reikia nemažai pinigų. Tačiau mano automobilis papuolė į geras kolekcininko iš Mažeikių rankas, todėl nesigailiu, kad taip padariau.

– Kaip įtraukiate naujus narius?
– Mes juokaujame, kad esame ligoniai, kurie serga nepagydoma liga ir noru kaupti senus automobilius. Pirmasis narys, kurį įtraukiau į šią veiklą, yra Juozas Jučas. Tada į klubą įstojo mano sūnus Vilius Brunius, Sigitas Savickas, o naujausi nariai – Giedrius Raudys ir Vaclovas Abromavičius. Iš viso Lietuvoje yra apie 40 aktyvių „Retromobile“ klubo narių.

Tačiau yra ir tokių, kuriems dingsta noras domėtis retromobiliais ir jie pasuka kitais keliais. Kol kas Šiauliai atsilieka ir pasiskelbusių retromanų ten nėra. Todėl šiais metais planuojame savo klubo sezono atidarymą organizuoti būtent Šiauliuose. Taip stengsimės išsiaiškinti, ar yra Šiauliuose bendraminčių, galbūt kils idėja kurti naują grupę ir Šiauliuose.

– Ar visi automobiliai dalyvauja renginiuose. Galbūt sunkvežimiai rečiau išvysta dienos šviesą?
– Per mūsų klubo sezono atidarymą išvarome visus automobilius, nes norime ir juos parodyti visuomenei. Tačiau kitais atvejais, atsižvelgiant į šventės temą, vykstame parodyti tik lengvuosius automobilius ar sunkvežimius.

– O kaip su senovinių automobilių priežiūra ir eksploatacija? Ar visi saugūs važiuoti?
– Mes stengiamės, kad atkurtas automobilis atitiktų to laiko ir to automobilio standartus, kurie jiems buvo taikomi. Jei automobilis neturėjo saugos diržo, tai ten jo ir negali būti, nes jei mes jį įrengsime, pažeisime originalumą ir autentiškumą. Kalbant apie saugumą, stengiamės vairuoti saugiai, tačiau tai ne kasdieniam važinėjimui skirti automobiliai, todėl dėl saugumo per daug jaudintis nereikėtų. Jei važiuosime su automobiliu, kuriam krenta langai ar kurios kitos dalys, atkreips dėmesį ir policija, nes tai būtų jau netvarkingas automobilis. Tačiau iš esmės visi parodoms ir šventėms paruošti automobiliai yra tvarkingi ir į juos nors ir dabar galima sėsti ir važiuoti.

– Palyginkite šių laikų automobilius su retromobiliais.
– Kai kuriuos automobilius tenka išnarstyti iki paskutinio varžtelio, todėl tikrai daug žinome apie jų sandarą. Palyginti retromobilius su šių dienų automobiliais neįmanoma, nes tai du nepalyginami dalykai. Tačiau jei tarybiniu laikotarpiu gaminamus automobilius palyginsime su tuo pačiu gamintais vokiškais ar amerikietiškais, pastebėsime, kuo jie skiriasi. Kad būtų aiškiau, galime sakyti, jog pas mus dar išradinėjo dviratį, kai Amerikoje jis jau bus išrastas. Iki šiol automobilio principai išlikę tie patys, tačiau pastebime, kad retromobiliai buvo įdomesnių formų, su įvairiais išlankstymais. Dabartiniai automobiliai labai panašūs į dėžutes.

Ieškantys išskirtinumo ir kokybės perka senus amerikietiškus automobilius, tačiau jei norisi daugiau įsigyti automobilių, perka tarybinius.

Šiais metais radviliškiečiai planuoja savo klubo sezono atidarymą organizuoti Šiauliuose. Taip galbūt kils idėja kurti naują grupę ir Šiauliuose.
Laimučio BRUNIAUS archyvo nuotr.

Ieškantys išskirtinumo ir kokybės perka senus amerikietiškus automobilius, tačiau jei norisi įsigyti daugiau automobilių, perka tarybinius.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiaurės Lietuvos filialo narys Vilius Brunius prie GAZ-24 (volga) 1977 metų.
Laimučio BRUNIAUS archyvo nuotr.