Naujoji žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knyga apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską „Gyvenimas, koks jis buvo. Kazimiero Vasiliausko biografija“ kupina šviesos. Ketverius metus žurnalistės rašyta knyga svarbi ne tik kaip įkvepiančio gyvenimo pavyzdys, bet ir kaip svarbus esminių Lietuvos valstybės gyvenimo įvykių atspindys.

Nepažinojusiems ir negirdėjusiems apie monsinjorą ir paaiškėtų, kodėl jis buvo didelė apvaizdos dovana mūsų šaliai. Pažinojusiems ir žinojusiems – proga pabūti su juo ir pasisemti išminties, nepaprastos patirties. R. Sakalauskaitė pati buvo labai artima K. Vasiliausko bičiulė. Su šia knyga ji atiduoda Anapilin išėjusiam iškiliam kunigui skolą...

– Kodėl ryžotės knygai apie šią asmenybę?
– Aš jį seniai pažinojau, mes su juo bendravome nuo Sąjūdžio pradžios. Kai monsinjoras iškeliavo Anapilin, aš buvau laimėjusi Britų tarybos stipendiją ir mokiausi Anglijoje, tad negalėjau dalyvauti jo laidotuvėse. Taip pat neparašiau savo atsiminimų dalies į Rašytojų sąjungos išleistą atsiminimų knygą ir jutau skolą monsinjorui, nes mes su juo draugavome, jis daug investavo į mane, dovanojo daug knygų, supažindino su savo geriausiais draugais…

Ir šiemet rudenį bus penkiolika metų, kai jis išėjo Anapilin. Ir profesorė Viktorija Daujotytė skatino mane, sakydama, kad pirmoje knygoje trūksta jį pažinojusių kunigų atsiminimų. Tai pradėjau nuo kunigų, bet, pasirodo, jų ne tiek daug belikę. Po to labai apsidžiaugiau, kai gavau Šiauliuose gyvenančio monsinjoro brolio Juozapo šeimos išsaugotus laiškus ir daiktus, pavyzdžiui, šventų Mišių taurę, stulą, kuriuos monsinjoras turėjo lageryje. Ir buvau atvažiavusi kelis kartus į Šiaulius, man paskolino, davė ir laiškus, ir davė perfotografuoti knygai.

Dar nuvažiavau į Latviją, kur jis 10 metų Ždanovo kolūkyje dirbo buhalteriu – grįžus iš tremties jam 10 metų neleido gyventi Lietuvoje. O jis praėjo ugnį, vandenį ir pragarą. Vis sutikau tuos žmones, su kuriais jis bendravo, ir po kruopelytę man dėliojosi knyga. Iš pradžių nebuvo jokio užsakovo, bet pradėjau, todėl tas rašymas užtruko ketverius metus. Ir metų pabaigoje pristačiau knygą. Tai mano skola monsinjorui už jo draugystę.

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė?
– Aš atvažiavau iš Klaipėdos į Vilnių studijuoti žurnalistikos 1988 metais. Pradėjau dirbti Sąjūdžio informacinėje agentūroje, o monsinjoras buvo Arkikatedros klebonas. Į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio žurnalistai – amerikiečiai, japonai ypač, nes pats monsinjoras sėdėjo lageryje su japonais, tai pastarieji buvo sužavėti juo, nes jis pažinojo jų tautiečius, žinojo jų liūdną patirtį lageryje. Kažkaip pradėjome draugauti, tad monsinjoras pradėjo kviesti pas save į namus, supažindino su savo bičiuliais ir draugystė įsitempė į 20 metų.

– Kas bene labiausiai nusėdo jums?
– Beveik kasdien sulaukiu žmonių skambučių, kurie perskaitė knygą. Pavyzdžiui, viena moteris man dar vakar paskambino ir pasakė – monsinjoras moko patriotiškumo. Būdamas jaunas, vos baigęs kunigų seminariją, jis norėjo tarnauti Lietuvai. Jis sakė, kad nori važiuoti kur nors į provinciją ir dirbti Lietuvai. Arba, pavyzdžiui, vos tik tapus kunigu jį suima KGB ir sako – pradedi su mumis bendradarbiauti ir į jokį lagerį nevažiuosi, turėsi gerą tarnybą ir gal net tapsi vyskupu. Jis atsakė – ne, jokiu būdu. Ir išvažiuoja į lagerį, kur temperatūra siekia 58–60 laipsnių šalčio, žmonės gauna per dieną 120 gramų duonos ir sugeba tuo džiaugtis, nes greta yra draugai, kurie pasiruošę ištiesti pagalbos ranką.

Mane dar žavi tai, kas jis grįžo iš Sibiro ir nepyko ant savo persekiotojų. Jis sakė – jeigu būsiu piktas, tai būsiu pralaimėjęs mūšį. Monsinjoras K. Vasiliauskas visur sugebėjo matyti grožį ir gėrį. Jo klausdavo – ar žinai, už ką gavai monsinjoro vardą (o sovietų valdžia jį buvo pavadinusi ypač pavojingu nusikaltėliu). Jis atsakydavo – žinau, už ką gavau ypač pavojingo nusikaltėlio statusą, o už ką monsinjoro vardą gavau – nežinau. K. Vasiliauskas buvo pokštininkas, su visais bendravo ir nieko neatstūmė.

– Kas pas jį lankydavosi?
– Jis gyveno vieno kambario bute. Tame bute esu sutikusi ir prezidentus, ir benamius, ir politikus, ir kitų tikėjimų žmones. Visus priglausdavo.

Klaipėdoje buvo knygos pristatymas ir filosofas Arvydas Juozaitis prisiminė, kaip vienas poetas rašė knygą apie kitą pageriantį, jau mirusį poetą. Ir sako – užeinu pas monsinjorą – pilna virtuvė alaus butelių, ir kone pagalvojo – o, jis mūsiškis, geria. Bet monsinjoras nebuvo nuo Biržų krašto, tiesiog kas pas jį ateidavo, ką turėdavo viską, ir dėdavo ant jo stalo. Turbūt ir tą dieną, kai buvo užėjęs poetas, nespėjo sutvarkyti namų.

– Ypač pavojingas nusikaltėlis…
– Monsinjoras buvo nuteistas todėl, kad sakydamas pamokslus kalbėjo apie tikėjimą ir nešlovino tarybų valdžios. Arba vienas iš kaltinimų jam buvo todėl, kad klausė partizanų, kovojusių už Lietuvos laisvę, išpažintis. Bet kaip kunigas jis neturėjo teisės sakyti, kad vienų išpažinčių klauso, kitų ne.

Kaltinimai tikrai buvo pritempti. Grėsė bilietas į Šiaurę. Kaip jis sakė, kelis kartus jam buvo siūlyta pagalvoti, ar nori likti čia, ar išvykti pas baltąsias meškas į Šiaurę. Jis suvokė, kad nenori nieko išduoti ir norėjo likti ištikimas savo įsitikinimams – jau geriau važiuos pas baltąsias meškas ir nedarys jokios žalos.

– Jūsų knyga sulaukė didelio populiarumo.
– Kiekvienoje salėje, kurioje susitinku, atsiranda žmonių, kurie išsako naujus pasakojimus. Tiesa, prisiminiau dar vieną istoriją. Kai monsinjoras sugrįžo į Lietuvą, jo pirma parapija buvo Varėna, o antra – Šv. Rapolo bažnyčia Vilniuje. Monsinjoras mėgdavo daug iki vėlumos skaityti, bet štai vieną naktį išgirdo, kad vagis lipa pas jį per balkoną. Ir ką jis daro? Ogi nekviečia tuometinės milicijos, nebando išstumti jo iš balkono. Įsitraukia tą vagį, išverda jam arbatos, duoda šiltas kojines ir jie kalbasi iki ryto. Tai yra toks tikėjimo pavyzdys.

Kaip pristatyme Vilniuje sakė kunigas Antanas Saulaitis, monsinjoras buvo ankstyvas gailestingumo apaštalas ir jam tikėjimas buvo gyvas. Jis liudijo evangeliją ne sakydamas rėksmingus pamokslus, o gyvendamas tuo. Ir visi, kurie prie jo prisilietė, tai jautė.

O Plungėje viena moteris pasidalijo savo prisiminimais irgi iš tų pačių laikų, kai monsinjoras dirbo Šv. Rapolo bažnyčioje. Ji pasakojo, kad tuomet buvo atvažiavusi iš kaimo, tėvas gulėjo ligoninėje paralyžiuotas, ji mokėsi technikume ir visai nebuvo pinigų. Bet kiek ateidavo pas monsinjorą – ją pamaitindavo, duodavo 25 rublius. Ji dažnai po mokslų bėgdavo pas jį į butelį, nes ten susirinkdavo Vilniaus šviesuomenė ir tai jai atstodavo universitetus. Kaip sakau, tokių žmonių, kuriems jis padėjo, yra begalės.

Jo šiluma niekur nedingo ir žmonės saugo tuos atsiminimus, ir tai yra labai tikra, ypač šiais laikais, kada vertybės yra neaiškios… Pavyzdžiui, šaltoje katedroje jis budėdavo po 12 valandų – nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro. Vieni ateidavo pasikalbėti, kiti atlikti išpažinčių…

– Kaip buvo su jo tikėjimu, jo Dievu?
– Jis sakydavo – aš žinau, kad yra, bet kaip yra, aš nežinau. Ir neapgaudinėdavo. Monsinjorui labiau buvo įdomūs netikintys, nes kalbant su tikinčiu viskas yra aišku, o kalbėdamas su netikinčiu jis save pasitikrindavo – kiek yra tikėjimo kelyje, kiek ne. Ir man atrodo, kad gyventi pagal Šventą Raštą yra kur kas sunkiau, negu jį deklaruoti.
Žinoma, ne visiems jis patiko, gal pernelyg laisvai traktavo bažnytinius kanonus, bet aš manau, kad jis kitaip elgtis negalėjo, kadangi Lietuva buvo atsigaunanti nuo sovietijos. Dauguma buvo praradę tikėjimą, nes ir komunistų valdžia buvo uždraudusi tikėjimą. Tad jis po truputį bandė tuos žmones traukti. Ir gal ne viską paraidžiui darė, bet tokiu elgesiu jis artino žmones prie tikėjimo. Atsainiau žiūrėdavo į būtinas procedūras, nes suvokė, kad kaip avansu suteikdamas vieną ar kitą sakramentą gali ateityje turėti geresnį kataliką.

– Kokia auditorija domisi knyga?
– Vyresnio amžiaus. Mamos perka savo vaikams, kuriuos krikštijo arba tuokė monsinjoras. Prašo, kad užrašyčiau knygą vaikui, kuris patarnauja per Mišias. Bet salės lūžta... Knygą pristačiau Klaipėdoje, Palangoje, Plungėje, Telšiuose, Gargžduose. Esu nustebinta tokios žmonių gausos. Žinote, ši knyga yra apie tikėjimą. Kryžius yra sunkus, bet monsinjoras juo kliovėsi ir vien dėl jo išgyveno. Kai jis nuvažiavo į Latviją, juk dešimčiai metų turėjo rasti pastogę po tremties, jis nuvažiavo į Daugpilį ir pirmą naktį nakvojo stotyje, nes nebuvo kur. Po to nuėjo į bažnyčią ir jo nepriėmė, tad jis tris paras miegojo kapinėse. Ir po to sužinojo, kad Daugpilyje yra seserys eucharistietės – lenkės ir baltarusės vienuolės. Ir jos jį priglaudė ir praktiškai surado darbą.

Ir aš nežinau, kaip aš būčiau pasielgusi jo vietoje, kada yra gyvybės ir mirties klausimas ir tau siūlo pasirašyti raštelį, kad tavęs daugiau nebepersekiotų. Nes tai yra žiaurūs išbandymai. Tik dabar mums apie tai lengva samprotauti jaukiame kambaryje geriant skanią arbatą.

Jo istorija: pakeliui į lagerį, atrodo, Vologdos kalėjime teko sustoti, kuriame buvo kalinama labai daug nusikaltėlių, o viena patalpa turėjo dalytis su kitu kaliniu. Pasirodo, liko vienintelis kalinys, su kuriuo monsinjoras gali glaustis. Paaiškėja, tai yra žmogžudys, nužudęs 8 žmones. Bet monsinjoras nežino, kad jis toks yra ir jis ateina su savo krepšeliu, kuriame gabaliukas duonos ir lašinių bryzas. Bet jie kažkaip randa bendrą kalbą. Tad jis sugebėjo persismelkti į kiekvieną žmogų, rasti kiekvienam paguodos ir užuojautos žodį. Be to, jis buvo subtilus humoristas, visi prisimena jo pokštus. Jo gyvenimo išmintis verta kelių žmonių gyvenimo.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Redakcijos archyvo nuotr.