Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje svečiavosi Italijos dainininkė Jolanta Stanelytė. Buvusi šiaulietė, gimnazijos mokinė vedė dainavimo meistriškumo kursus. Dainininkė ne tik aktyviai koncertuoja, dirba pedagoginį darbą, bet ir kuria pagrindinius vaidmenis operose. Ji yra daugelio tarptautinių konkursų nugalėtoja, nuolat kviečiama dalyvauti vertinimo komisijos darbe tarptautiniuose dainininkų konkursuose. 2011m. Romoje jai buvo įteiktas meno karjeros prizas. Vizito metu ji mums skyrė laiko ir plačiau papasakojo apie savo veiklą.

– Kodėl lankotės Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje?
– Esu čia tam, kad kitiems atiduočiau tai, ką pati žinau ir ko išmokau. Noriu tai daryti Šiauliuose, nes čia mano gimtasis kraštas. Šioje mokykloje žengiau pirmuosius žingsnius karjeros link, čia įgijau pagrindines žinias. Grįžusi į Šiaulius jaučiuosi nuostabiai, net nesitikėjau, kad aplinkiniai mane taip šiltai priims. Smagu, kad net mokytojai atėjo su manimi susitikti. Dėl to labai džiaugiuosi ir jiems nuoširdžiai už viską dėkoju. Tai, ką turiu dabar, pasiekiau mokytojų dėka.

– Kodėl karjeros siekėte ne Lietuvoje, bet Italijoje?
– Visuomet norėjau išmokti dainuoti taip, kaip italai. Tuomet man atrodė, kad jie dainuoja kitaip nei lietuviai. Nuolat klausiausi jų atliekamų dainų, skaičiau apie tai, kaip italai dėsto paskaitas ir kitus moko dainavimo. Maniau, kad mano pašaukimas dainuoti taip, kaip jie. Todėl gavusi pasiūlymą dainavimo meno mokytis Italijoje, iš karto sutikau. Tik, aišku, tuomet galvojau, kad ten būsiu tik devynis mėnesius, tačiau atsitiko kitaip. Tiesiog tuomet tiek daug visko įvyko, kad galiausiai nusprendžiau likti Italijoje.

– Žiūrovų reakcija visose šalyse vienoda?
– Jeigu dainuoji iš širdies ir stengiesi aplinkiniams ką nors perduoti, reakcija, kurios sulauki, visose šalyse būna vienoda. Jeigu kas nors nepavyksta, visi taip pat reaguoja vienodai.

Aišku, daug kas priklauso ir nuo šalyje vyraujančios kultūros. Pavyzdžiui, jeigu vokiečiams atliekamas kūrinys patinka, jie pradeda trepsėti kojomis. Kartą, kai Vokietijoje žiūrovai pradėjo trepsėti kojomis, labai išsigandau. Pamaniau, kad tokiu būdu jie mane nušvilpia, tačiau po to paaiškėjo, kad viskas yra priešingai. Kitose šalyse žiūrovai mėgsta garsiai ploti, o italai šaukia „bravo“.

Vis dėlto manau, kad muzika yra tarptautinė kalba, kurią supranta visi. Galbūt, kai mes kalbame angliškai, mums užsikerta liežuvis ir ne visada pavyksta ištarti žodį, o muzikos stebuklą gali pajausti visi.

Aišku, tik galbūt ne visi tam yra pakankamai jautrūs. Vienam muzika turi būti triukšmas, o kitam – gyvenimo parama. Nuostabu, kad žmonės klausydamiesi muzikos išgyja, nugali depresiją ir pan.

– Kas jums scenoje sunkiausia?
– Negaliu pasakyti. Adrenaliną, sveiką įtampą turi jausti visada. Kartais atrodo, kad esi labai atsipalaidavęs ir tie kartai ne visada būna geriausi. Žinoma, viskas ateina su patirtimi. Laikui bėgant išmoksti save kontroliuoti ir į sceną įžengi tiek psichologiškai, tiek emociškai pasiruošęs. Svarbiausia išmokti valdyti savo balsą. Mes esame instrumentai, jeigu tu negerai jautiesi, tau ką nors skauda, viskas girdisi balse.

Esu įsitikinusi, kad balsas yra sielos išdava. Iš balso apie žmogų galima labai daug ką pasakyti. Klausydamas, kaip dainuoja kiti, gali suprasti jų problemas. Sutikite, juk kai būname pavargę, mūsų balsas nebūna toks skaidrus. Pažįstu dainininkę, kuriai po tėvo mirties visiškai dingo balsas. Vadinasi, viskas su žmogaus psichika labai surišta. Todėl, žengiant pirmuosius žingsnius scenoje, pirmiausia reikia išmokti valdyti savo emocinę būseną.

Mėgstu juokauti, kad dainininkas yra kaip sportininkas. Jis turi gebėti valdyti ne tik savo emocinę būseną, bet ir teisingai kvėpuoti. Taip pat dainininkas turi laikytis tam tikro režimo. Pavyzdžiui, negali vakare sėdėti bare ir stengtis perrėkti muziką, vėlai eiti miegoti, nes kitą dieną bus nešviežias balsas.

– Koks vaidmuo įsiminė labiausiai?
– Daugiausiai kartų man teko vaidinti Toską, o sunkiausia buvo atlikti Atilos vaidmenį Džiuzepės Verdžio operoje. Matyt, šis vaidmuo man buvo sunkiausias ne tiek dėl techninio sudėtingumo, bet dėl to, kad tuomet turėjome labai mažai repeticijų.

Dabar, kai gyvenimo tempas greitėja, repeticijoms surasti laiko tampa vis sunkiau. Atsimenu, kad anksčiau mes pasirodymams ruošdavomės mažiausiai tris savaites ir mokydavomės kartu su dėstytojais. Šiandien visi stengiasi taupyti pinigus ir laiką, todėl repeticijų būna mažiau. Žinoma, žymesniuose teatruose tradicija ilgiau repetuoti yra išlikusi, bet kiti teatrai žengia visai kita linkme.

– Ar pritariate minčiai, kad popsas užkariauja viso pasaulio gyventojų širdis?
– Nemanau. Pavyzdžiui, Italijoje žmonės dažniau nusiperka bilietus į operos ir baleto teatrus, negu eina į koncertus, kurie vyksta stadionuose. Tai keistas ir labai nuostabus dalykas, nes Italijoje futbolas yra viskas. Čia nėra tokio vyro, kuris nežiūrėtų futbolo rungtynių.

Popsą, roką, metalo kūrinius mėgsta didelė dalis viso pasaulio žmonių, tačiau, be abejo, yra neabejingų ir klasikai.

Įžvelgiu tik vieną didelį skirtumą tarp Lietuvos ir Italijos. Italijoje dainavimo meno nusprendžia išmokti ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės. Jeigu žmogus visą gyvenimą troško dainuoti, bet gyvenimo keliai jį nuvedė visai kitur, jis bet kada gali ryžtis mokytis dainuoti net sulaukęs senatvės. Jie ateina pas mokytoją ir nuoširdžiai bei ištikimai mokosi.

Kartais nutinka taip, kad asmenys, kurie pradėjo mokytis dainuoti sulaukę trisdešimties, vėliau vis tiek dainuoja didžiosiose scenose.

Tuo tarpu Lietuvoje taip nėra, dainavimo mokytis pradeda tik vaikai. Žinoma, tai nėra blogai. Noriu pabrėžti, kad jeigu žmogus svajoja šioje srityje daug pasiekti, pradėti mokytis geriausia jau sulaukus šešerių metų.

– Labiau patinka dainuoti pačiai ar šio meno mokyti kitus?
– Dainavimas – visas mano gyvenimas. Į Italiją išvažiavau tam, kad išmokčiau dainuoti. Vis dėlto atsitiko taip, kad šio meno pradėjau mokyti ir kitus.

Suderinti šiuos darbus nėra paprasta. Tai reikalauja daug pastangų ir energijos. Mokydama kitus aš labai pavargstu, nes viskas priklauso nuo to, kaip tu mokai. Jeigu tu vienam mokiniui liepi tik dainuoti, o su kitu elgiesi lygiai taip pat, tuomet viskas paprasta. Bet jeigu tu valandą stengiesi suprasti, kodėl mokinys nesugeba išdainuoti taip, kaip reikia, ir bandai perprasti jo psichologinę bei emocinę būklę, tuomet tai iš tavęs pareikalauja labai daug jėgų.

Visada sakiau ir sakysiu, kad kitą žmogų tu turi mokyti taip pat kaip patį save. Vis dėlto galiausiai šie sunkumai vis tiek atsiperka. Labai smagu matyti, kaip žmogus tobulėja ir išsprendžia savo problemas. Aišku, aš ne stebukladarė, dirbu kaip visi, tiesiog stengiuosi suprasti, ko tam žmogui reikia. Kartais problemų kyla ne dėl technikos sudėtingumo, bet dėl prastos emocinės savijautos ir pan. Pati suprasdama, kokį sunkų darbą dirba pedagogai, labai noriu padėkoti savo mokytojams. Viską, ką dabar turiu, pasiekiau jų dėka ir už tai jiems nuoširdžiai dėkoju.

– Ar mokiniai, kurie daug mokosi ir dienas leidžia būreliuose, praranda savo vaikystę?
– Manau, kad muzikos niekada nebus per daug. Tik reikia atsižvelgti į pereinamąjį vaikų mutacijos amžių. Tiek berniukams, tiek mergaitėms negalima pertempti balso. Dabar, kai vaikai anksčiau subręsta, reikia žinoti, kada su balsu būtina elgtis atsargiau, kitaip galima padaryti labai daug žalos.

Dėl būrelių nematau jokios bėdos. Daug geriau, kai vaikai ten mokosi, o ne tiesiog šlaistosi gatvėse. Be to, būreliuose vaikas gali surasti savo ateitį. Pamatęs kokį instrumentą, užsimanyti tapti muzikantu ir pan. Manau, kad vaikai nuo pat mažų dienų turėtų pradėti viskuo domėtis, kad ateityje galėtų lengviau nuspręsti, ką nori veikti gyvenime. Televizija mažuosius tik bukina, o būreliai gali padėti atrasti tikrąjį pašaukimą.

– Kaip atsipalaiduojate?
– Po pasirodymų scenoje naktį nemiegu. Jeigu nori kažką palikti klausytojui, turi tą iš tiesų išgyventi. Kartais tenka viename renginyje dainuoti įvairiausių žanrų kūrinius. Kadangi visko negalima dainuoti vienodai, tu labai pavargsti. Tad vėliau, kai bandau grįžti į realų pasaulį, tenka šiek tiek užtrukti, kol vėl jaučiuosi savimi.

Kai noriu atsipalaiduoti, dažniausiai laiką leidžiu gamtoje. Kartais man labai reikia ramybės, skirti laiko sau tyloje. Nemažai energijos pasikraunu ir iš jūros, mėgstu prie jos nuvažiuoti ir pasimėgauti vaizdu. Apskritai, man pasivaikščiojimams gamtoje labai daug laiko nereikia. Vienu kartu prisikraunu energijos ilgam.

– Ar ketinate grįžti į Lietuvą, Šiaulius?
– Nežinau, galbūt gyvenimo keliai vėl kada nors mane čia atves. Grįžti būtų visai smagu.