„Sportas - mano tėčio duota kelrodė, kurios pagalba žengiu savo gyvenimo keliu”, - sako Richardas Stankus.
Asmeninio albumo nuotr.

Aušra LAURINKIENĖ

„Daug kam sportas gali asocijuotis tik su treniruotėmis. Tačiau tokių žmonių nuomones norėčiau iškart paneigti, nes man sportas yra gyvenimo būdas”, - sako žodžio kišenėje neieškantis sporto pasaulyje penkioliktus metus gyvenantis Richardas Stankus.

Turi svajonę - parašyti milijono vertą knygą

Dar mokykloje pradėjęs užsiiminėti ir dziudo imtynėmis, ir regbiu, vaikinas sako, kad sportuodamas jis užsigrūdino, jaučiasi sveikas ir labai laimingas. Per visą tą laiką sportas Richardui Stankui suteikė milijono vertus jausmus bei potyrius, kuriais galėtų pasigirti retas milijonierius, todėl sportininkas turi svajonę - parašyti milijono vertą knygą: „Joje aprašysiu visus nuostabius jausmus, kuriuos galima patirti tik sportuojant ir kurių kiti žmonės net nėra pajutę. Priešvaržybinis jaudulys bei neapsakomas širdies plakimas, kurio pasiilgstu pasibaigus varžybų maratonui. Tos pralietos saldžios laimės bei karčios nesėkmės ašaros. Sportas - mano tėčio duota kelrodė, kurios pagalba žengiu savo gyvenimo keliu”.

Apie viską – su šypsena

Su „Vairo” klubo regbininku jau ne kartą kalbėjomės apie gyvenimo siekius, didžiausias baimes, tačiau šįkart Richardas Stankus tapo mūsų „taikiniu” jau šeštadienio tradicija tapusiai pusiau rimtai „Sportininko portreto” rubrikai.  

- Kokia košė vaikystėje buvo mėgstamiausia?

- Manų košė - numeris vienas (juokiasi)! Nuo pat mažiausių savo dienų iki dabar manų koše mėgaujuosi dažniau nei kas antrą dieną. Beje, pats jos neverdu, nes pačiam išsivirti, taip kaip išverda močiutė – neįmanoma, bandžiau ne kartą. Tik pastaruoju metu yra labai suprastėjusi močiutės sveikata, tačiau, nors ir vos stovėdama ant kojų, ji neišsižada šio mūsų ritualo!

- Kuri tavo kūno vieta tau pačiam – pati gražiausia?

- Žinoma, kad ausys! Imtynininkas be sulaužytų ausų yra ne imtynininkas! Regbio komandos draugai man jų labai pavydi, nes nė vienas nėra patyręs ausies lūžio, o aš sulaužytas turiu abi. Todėl dažnai jos sulaukia labai daug dėmesio ir komentarų.

- Jeigu laimėtum milijoną....

- Iš tikrųjų, tai - labai rimtas klausimas ir aš nedrįstu čia juokauti. Nei darželiuose, nei mokyklose, nei universitetuose nėra nė vienos pamokos ar paskaitos apie pinigus. Dažnai „iš dangaus” nukritęs milijonas žmones padaro dar skurdesnius, nei jie buvo prieš tai. Todėl, kad pirmiausia „vargšai” žmogeliai susiplanuoja, kaip jį išleisti ir prisiperka įvairiausių pasyvų. Pasyvai - tai dažniausiai įsipareigojimai, kurie iš mūsų kišenių ištraukia pinigus, pvz., nauji namai, nauji automobiliai, naujos merginos ir panašiai.
Deja, kiekvienas kvailelis sugebėtų išleisti milijoną, tačiau kai pinigų nebelieka, įsipareigojimai niekur nedingsta - naujus namus, naujus automobilius ir naujas merginas reikia toliau išlaikyti. „Protingesni” vėl yra priversti viską išparduoti, o „dar protingesni” - priversti lįsti į skolas arba dirbti dvigubai sunkiau, kad savo „pasipuikavimus” galėtų ilgiau išlaikyti.
Jei milijoną laimėčiau aš, atsiversčiau savo knygelę, kurioje yra labai smulkiai aprašyti mano investavimo planas ir strategija. Esmė tokia, jog būčiau finansiškai nepriklausomas ir kasmet galėčiau nusiimti mažiausiai 20 procentų - 200 tūkstančių - per metus, to milijono net nepalietęs. Tai reiškia, kad galėčiau vadovauti savo milijonui, o pats visą gyvenimą, nuo ryto iki ryto vartyti bambą lovoje (juokiasi).

- Mėgstamiausia tavo frazė.

- Dažnai mėgstu rusiškai pasikeikti, bet mėgstamesnė frazė yra ryškiai raudonomos spalvomis išdažyta ant sienos regbio sporto klube „Vairas”. Truputį ją pakoregavau ir ji dabar skamba taip: „Tik nuolatos įtempdamas savo valią tu gali nukalti galingesnį ir tobulesnį kūną, nei gamtos sukurtas”.

- Be ko negalėtum gyventi?

- Be širdies, kurioje prieš daugiau nei metus apsigyveno angeliukas. Koks? Nepasakosiu (šypteli).

- Didžiausias gyvenimo malonumas?

- Be jokios abejonės – tingėjimas.

- Niekada neišdrįstum...

- Šokti baleto televizijos talentų projekte.

- Kada pajutai pirmojo bučinio skonį?

- Šiandien. Kiekvienas bučinys su mylimu žmogumi yra visada kaip pirmas.

- Jeigu nebūtum sportininkas, ką veiktum?

- Didesnis ar mažesnis sportininkas gali būti kiekvienas. Profesionalūs sportininkai, kurie iš sporto užsidirba duonai ir kitiems malonumams, su sportu per dieną draugauja 6-9 valandas, dar tiek pat miega ir dar tiek pat ilsisi. Asmeniškai man sportas per dieną atima 2-3 valandas. Todėl, jei nebūčiau sportininkas, eičiau sportuoti.

- Mokykloje buvai populiarus?

- Taip, ypač direktoriaus kabinete (juokiasi).

- Žinai, ką reiškia beržinė košė? Už ką vaikystėje gaudavai pylos?

- Kaip ir minėjau, košė numeris vienas yra manų košė. Tačiau beržinės košės, kaip ir kiekvienas vaikas, gaudavau dažniausiai už nieką. Juk visi vaikai gauna „į skūrą” nieko rimto nepadarę. Pavyzdžiui, aš tikrai neatsimenu, už ką gaudavau pylos, tai reiškia, kad nebuvo jokios rimtos priežasties manęs skriausti. O „lupti” gaudavau taip, kaip nė vienas kalinys kalėjimuose nėra gavęs. Viena šeimos atstovė (šeimos paslaptis) čaižydavo mane pilnavidurėmis kietų gumų virvėmis, palikdama įvairiausių „tatuiruočių” ant mano nugaros (šypsosi). Tada beržinę košę teko „pasisaldinti“ - visas gumines virves išmėčiau pro balkoną, o gaudamas į kailį diržu, prapliupdavau juoktis.

- Esi ką nors pavogęs?

- O kaip kitaip užsidirbti pirmą milijoną, jei nedalyvauju loterijose? Galiu tik pasakyti, kad pirmosios mano vagystės prasidėjo nuo kramtomosios gumos ir vandenį šaudančio pistoleto.

- Gėdingiausias tau nutikęs dalykas.

- Laimė, tokio dalyko neatsimenu. Jei atsiminčiau, tikriausiai būtų gėda sakyti.

- Sakoma, kad mobiliojo telefono melodija yra savotiška žmogaus vizitinė kortelė. O kokia
melodija skamba tavo telefone?

- Kas taip pasakė, tikrai nemelavo. Mano telefono melodija yra labai garsi, erzinanti ir pikta, kuri erzina ne tik mane, bet ir aplinkinius.

- Didžiausia tavo yda?

- Hmm... Galvoju, ar pasakyti, nes labai pikta apie ją pagalvoti - esu labai piktas. Raminu save tuo, kad mano regbio komandoje už mane yra dar piktesnių žmonių. Todėl yra kur tobulėti (juokiasi).

- Tiki prietarais?

- Su prietarais labai smagu gyventi ir dar smagiau yra juos kurti. Pavyzdžiui, kur nors pavėlavus ir nespėjus ar kaip kitaip nepasisekus, imi sau ir susigalvoji prietarą, kad taip turėjo būti, kad tai yra ypatingas ženklas ir kitą kartą pasiseks dvigubai geriau.  

- Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje ir buvai išpažinties?

- Labai ir dar kartą labai geras klausimas! Vakar perskaičiau laikraštyje, kad gegužės 21-ąją 18 valandą įvyks pasaulio pabaiga ir tik 2 procentai pasaulio gyventojų pateks į rojų. Labai apmaudu, bet išpažinties, tikriausiai, nespėsiu nueiti ir į rojų nepateksiu, nes būtent tokiu laiku žaisiu labai svarbiose Lietuvos regbio čempionato varžybose, kurioms reikia laiko pasiruošti.

- Esi vakarėlių siela ar pasyvus veiksmo stebėtojas?

- Labai nesunku atsakyti į tokį lengvą klausimą. Kadangi per visą gyvenimą esu turėjęs net du vakarėlius, kuriuose buvau „aktyvus”, o skaičiuojant matematiškai, išplaukia visas šimtas procentų. Todėl galima daryti išvadą, kad esu „vakarėlių aktyvistas” (juokiasi).

- Kaip šventi pergales?

- Jeigu švęsčiau pergales, tikriausiai jų būtų dvigubai mažiau. Todėl po kiekvienos pergalės vis tenka ruoštis kitai. Taip nelieka nei laiko, nei noro pergalėms švęsti.

- Kas tave aplanko dažniau – gražūs sapnai ar bauginantys košmarai?

- Telefono skambučiai, kurie kas rytą mane žadina vietoje žadintuvo (šypsosi).


Šiaulių „Vairo-Jupojos” ir Lietuvos nacionalinės rinktinės pirmos linijos žaidėjas Richardas Stankus (kairėje) trenerio Sigito Kukulskio vadinamas žodžio žmogumi su geru sportinio pykčio užtaisu.

Dar mokykloje pradėjęs užsiiminėti ir dziudo imtynėmis, ir regbiu, vaikinas sako, kad sportuodamas jis užsigrūdino, jaučiasi sveikas ir labai laimingas.

Richardas Stankus jau užaugo, tačiau su vaikyste jį sieja vienas dalykas – pati mėgstamiausia manų košė.
Asmeninio albumo nuotr.