Paskutinis ir mėgstamiausias Antano Krištopaičio autoportretas: galva įžengia į XXI amžių, o kojos nebespėja...

Asmeninio albumo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Dailininkas, kraštotyrininkas, Šiaulių garbės pilietis Antanas Krištopaitis vakar miesto savivaldybės Tarybos salėje vykusio savo jubiliejinio  90-mečio paminėjimo ir savo autobiografinės knygos „Į vieną gyvenimą netelpantis“ nesulaukė - išėjo Amžinybėn gegužės 6-ąją.

Išėjo, bet liko savo knyga, savo įvairiapuse kūryba ir savo įspūdinga asmenybe. Tuo įsitikinę visi jį pažinoję žmonės - draugai, bičiuliai, bendradarbiai. 

 

 

 

 

 

Publicistas Ričardas Jakutis, Antano Krištopaičio knygos sudarytojas:

„Pirmosios ir vienintelės  Antano Krištopaičio autobiografinės knygos sudarytoju aš pavadintas tik todėl, kad su Juo derinau tekstą, kad skaičiau ir perskaičiau, kai tas tekstas buvo redaguojamas, kad Jis galėtų ištaisyti kai kurias pasitaikiusias klaideles, kartu atrinkinėjome knygai nuotraukas. O tai, kad ši knyga išleista, viso leidybinio kolektyvo darbas ir nuopelnas, ne mano, nors aš ir priiimu atsakomybę už knygą.

O knyga - ypatinga jau vien tuo, kad joje aprašomas tik nedidelė dalis iš Antano Krištopaičio gyvenimo: penkiolika Sibiro ir lagerių metų, o ne kaip įprasta tokiose knygose viskas. Tuos septynis šimtus puslapių (knygoje beliko pusketvirto šimto) Jo rankraščio apie lagerius, kai perskaičiau pirmą kartą, man priminė savo atvirumu, nuoširdumu ir ironija kitas panašaus pobūdžio knygas - Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir Aleksandro Solženycino „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“. Nors neverta Antano Krištopaičio knygos su kuo nors lyginti - jis pats puikiai valdo žodį ir savaime jo pasakojimas yra labai savitas, unikalus.

Knyga iliustruota nuotraukomis tiek iš Sibiro laikų, tiek iš jau Šiaulių laikotarpio, o Jo darbų nuotraukų ne tiek daug - juk jas galima pamatyti trijuose Jo albumuose. Tačiau sudėtos rečiau kam matytosios - pavyzdžiui, autoportretai.

Paskutinysis Jo autoportretas, kur galva pavaizduota atskirai nuo kojų, turėtų būti visiems parodytas knygos pristatymo metu: Antanas Krištopaitis šį paveikslą labai mylėjo, sakė: štai mano galva įžengia į XXI amžių, o kojos jau nebeneša...“ 

 

 

Menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, Antano Krištopaičio kolega Mėlynojoje ložėje:

„Mano nuomone, Antanas Krištopaitis yra ypatingas reiškinys Lietuvos dailėje apskritai, nes savo kūrybiniais rezultatais peraugo Šiaulių miestą. Jis - Lietuvos dailės atstovas ir labai savotiškas. Į dailę Jis atėjo, kaip ir daugelis XX amžiaus dailininkų, savo keliu, kaip pats sakė, Jo mokykla yra gyvenimas. Ir gyvenimo mokykla, ir yapč dailės mokykla. Atėjo per bendravimą su dailininkais kartu dirbdamas lageriuose, Ulan Udė teatre, paskui Šiaulių teatre kartu dirbdamas su Taujanskiene ir su daug kitų dailininkų. Jis buvo ir atlikėjas, ir kartu pats kūrė. 

Tas Jo prigimtinis poreikis dirbti su pieštuku ir teptuku, fiksuoti įvairius, kitų to meto dailininkų dėmesio nepatraukiusius objektus keliaujant po visą Lietuvą  nebuvo materialinė būtinybė, net atvirkščiai. Ką reiškia mums ir ne tik mums Jo malūnai - griūvantys, pūvantys, bažnyčios... O sakysim, yra  sudominę kaip meno objektas gandralizdžiai? O Jis susidomėjo ir pateikė ištisą serijas. Ir kuris dar dailininkas gali pasigirti sulaukęs trijų puikių reprodukcijų albumų? Drįstu pasakyti ir Paryžiuje gyvenančio Žibunto Mikšio nuomonę apie Antano Krištopaičio albumus -  malūnų albumas apskritai yra pats geriausias meno leidinys Lietuvoje.

O kur dar mažai žinoma Jo kūryba? Pavyzdžiui, Lietuvos karių serija. Jam buvo nesvarbu, ar generolas, ar eilinis: kūrė ir  sukilimų epochos, ir eilinių kareivių portretus... Turėjo Jis ir grynai meninių vizijų: kiek sukurta spalvinių kompozicijų, tebelaukiančių būsimų vertinimų. 

Aš Jo kūrybinį palikimą vertinu dvejopai - viena, kaip meninį, o antra, kaip ne mažiau svarbų ir gal kartais net solidesnį istorinį, etnografinį palikimą. 

Kalbu taip apie Antaną Krištopaitį ne todėl, kad abu buvome ložės, kurią dar Atgimimo pradžioje aš pavadinau dekoratyvine mėlynąja lože ir visiems taio patiko,  nariai. Oi ne, mus ten vienijo bendrų bendriausias mūsų interesas, nesikluklinsiu pasakyti plakatiškai, - Lietuvos vizija, Lietuvos šlovė, Lietuvos vargai - ne tik praeities, bet ir šiandienos. 

Antanas Krištopaitis buvo vienas iš tos ložės ženklų, kaip ir metraštininkas tų mūsų subuvimų: sugebėdavo kažką laiku pasveikinti, kažką laiku pranešti, laiku informuoti. Nieko ypatinga toje ložėje nebuvo - tik priešpietinis ar popietinis kavos puodelio išgėrimas ir šalia to - dienos aktualijos aptarimas“.

 

 

Šiaulių dramos teatro direktorius Antanas Venckus:

„Visada, kai išeina talentingi, garbūs, reikšmingi miestui ir teatrui žmonės, lieka didelės netekties jausmas. O juk mūsų teatre Jis šimtą dvidešimt spektaklių apipavidalino laip dailininkas dekoratorius ir ne tik įgyvendindavo kitų dailininkų sumanymus, bet pats kūrė scenografiją  savarankiškai. Be to, Jis buvo visų švenčių atributikos apiformintojas. 

Antanas Krištopaitis buvo žmogus-enciklopedija, be galo įdomus pašnekovas, labai aukštos erudicijos ir labai plačių interesų žmogus. Nors iš teatro iš išėjo šešiasdešimties, tačiau ir tapęs pensininku Jis visada liko teatre: būdavo visose premjerose, visuose jubiliejuose, visuose vakarėliuose, kaip ir mes - jo parodų atidarymuose“. 

 

 

Dailininkas Arūnas Vasiliauskas, Antano Krištopaičio mokinys ir draugas: 

„Jis man - pradžių pradžios mokytojas. Kai mes susipažinome, aš apie dailę neturėjau jokio  supratimo, buvau nulis, net neskyriau Monė nuo Manė. Jis man ir atvėrė pirmąsias duris - kuo toliau, tuo plačiau - ir į specialybę, ir  į gyvenimo prasmę. Per naktinius pokalbius Tilžės gatvės namelyje, kur jis gyveno po tokiu stogeliu nedideliame kambarėly - dešimčių dešimtys valandų ten praleista. Jis mane atvedė į visus tuos dalykus. Taip atvedė, kad aš nebegalėjau išsiskirti.

 

Kai dailę pradėjau studijuoti, tai Jis man buvo antrasis institutas: visus teorinius dalykus aš pasitikrindavau jo kolekcijose, jo knygose, pokalbiuose su juo. Paskui pradėjome kartu važinėti į  parodas Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Rygoje - be Jo juk nebūčiau važiavęs. Ir nors abu nenuvykome į Paryžių, bet „Moną Lizą“ , nors visą naktį stovėjome eilėje pasivaduodami...

Apie Jį - mano patys šviesiausi gyvenime prisiminimai, Jo dovanoti darbai tapo mano gyvenimo ikonografija. 

Dar visai neseniai, rodos, su Antanu, kai Jis gatvėje prie savo namų prieš saulutę sėdėdavo, pasišnekėdavome apie sveikatėles. Ir kiekvieną kartą aš likdavau sužavėtas: juk paprastai seni žmonės neatsimena, kas vyko vakar, nors prisimena, kas buvo prieš penkiasdešimt metų, o Antano unikali atmintis nesilpo su amžiumi. 

Apskritai - Jis niekada neplaukė paviršiuje, jei kuo domėjosi, tai giliai ir tvarkingai. Jei Jis ko ėmėsi, vadinasi, tai bus, kaip dabar sakoma, su aukščiausia praba padaryta.