Muzikantas Edmundas Grubliauskis – Šiauliuose smagus žemaitis, o Amerikoje - „fašistuojantis“ jaunuolis.
- Esi žemaitis nuo Luokės... Ar kada teko kopti į Šatrijos kalną įkaušus?
- Teko nuriedėti nuo Šatrijos kalno... Nuo pat vaikystės laipiodavome į Šatriją. Nueidavom ir įkaušę. Ir nuriedėdavome. Ant kalno ten smagu įkaušti (šypsosi). Kaip yr, taip sakau.
- Tavasis scenos pseudonimas – Sendis. O kodėl ne lietuviškai? Kodėl ne Jeronimas arba ne Jurgis?
- Kažkada buvau vadinamas Dudiku. Dar Statybos tresto kultūros namuose. Pagal vieną populiarią dainą: „Dudik dik dudik”... Po to Amerikoje man amerikiečiai davė „kličką” - Sendis. Kažkaip sugalvojo. Sendis – reiškia smėlėtas, kitaip tariant, baltapūkis. Mano tokie plaukai buvo, o dabar, į senatvę, truputį patamsėjo.
- Kuri dainas, rašai joms tekstus... O kas paskatino ir kam skyrei savo pačią pirmąją dainą?
- Oo, kad žemaičiui reikėtų pagalvoti ir prisiminti... (Reikšminga pauzė). O taip: rašiau, kad būtų linksma. Iš pradžių tekstus kurdavo merginos, o aš – muziką. Be abejo, apie meilę – grodavome šokiuose.
- Groji daugeliu muzikos instrumentų taip pat ir akordeonu. Vienas man žinomas muzikantas teigė kartą „įsijautęs” taip, jog netyčia perplėšė nediduką akordeoną... Ar šitaip dažnai nutinka?
- Net porą kartų taip buvo! Kartą koncertuojant kad patraukiau, dumplės ir perplyšo. Gal instrumentas truputį drėgnas buvo, o gal lietaus gavęs? Nebeprisimenu. Gerai, kad turėjau atsarginį...
Kelis kartus man taip yra nutikę.
- Kodėl alus žmonėse skatina dainininko talentą? Netgi ne kartą viešai nedainavusieji po to, kai atsigeria alaus, iš karto pasijaučia esą verti La Skalos?
- Ne veltui sakoma, jog alus yra bendravimo priemonė. Sakyčiau, žmones tonizuoja lietuviškas apynys. Ne mielės - apynys kaltas...
- Su savo kolegomis visados grojate tik gyvai. Ar nė karto nekilo noras patausoti sveikatėlę ir paleisti fonogramą?
- Ne paslaptis, kad būna ir kitaip. Pavyzdžiui, televizijoje neužtenka mikrofonų ir mus priverčia. Bet tai labai neįdomu. Tik išimtiniais atvejais. Negali daryti, ko nori, negali atskleisti „dūšios” - esi kaip robotas, o ne muzikantas.
- Teko koncertuoti ir Amerikoje. Įdomu, kaip jūsų kaimišką muzikikę priėmė dangoraižių šalies publika?
- Pas juos tokia muzika yra gana populiari. Ir radijas ją transliuoja. O mes savo repertuarą „biški” pritempėm prie to jų „kaimizmo”. Priėmė. Tik vietos lietuviai mane sukritikavo, nes pasirodžiau su auliniais batais, su žaliomis galifė kelnėmis. Parašė viename iš Niujorko laikraščių straipsnį, esą iš Lietuvos atvažiavo „fašistaujantis jaunimas”. Na, kad jaunuoliu palaikė – gerai, bet „fašistaujantis”... Nežinau. (Juokiasi).
- Kartais su kolegomis atlieki užsienio autorių kūrinius „bluegrass” stiliumi (išvertus, „žydra žolė”). Ar tai reiškia, jog norint gerai pagroti, būtina parūkyti „žolės”?
- Kad pas mus žolytė – žalia... Tačiau apie kitą „žolytę” - neturiu išmanymo. Nespėjau. Bet dar laikas tebėr susipažinti. Jei pradės leisti auginti kanapes, gal tada? Šiaip žvejyboje kanapės naudojamos – žuvims kelia apetitą...
- 2004 metais asmeniškai prisidėjai prie Lietuvos rekordo – su kolegomis išvirei toną grybienės. O gyvenime ar dažnai tenka „pjauti grybą”?
- Kartais esu priverstas aplinkybių ar kt. Na, papjaunu. Papjaunu tą grybą...
- Dar garsėji kaip žvejys... Ką pasakytumei savo katinui, jeigu jis (vienas arba su savo sėbrais) suėstų didžiausią tavo gyvenimo žuvį?
- Kol kas tam žodžių nesuradau. Kada čia grįžęs į baseinuką įleidau di-i-idelį lyną. Paskui jo neberadau. Žinoma, katino darbas. Esu labai supykęs ir kol kas dar nesugalvojau, ką jam pasakyti.
- Ar nekilo mintis parašyti dainą ir su ansambliu sudalyvauti „Eurovizijoje”?
- (Daugiaprasmiškai.) Ne. Nekilo...
- Mačiau nuotrauką, kurioje įsiamžinai raitas ant žirgo ir dar su kaubojiška skrybėle. Gal išties reikėtų pradėti populiarinti kitą ekologišką transporto priemonę – arklį ir kasdien raitam joti į darbą?
- Teko nusifilmuoti dviejų serijų filme. Kaip dabar jis ten vadinas?.. Net nebeatsimenu... (Prisiminsiu – pasakysiu.) O taip su arkliais nuo pat vaikystės. Specialiai miegodavom ant šieno, o kai tėvukai sumigdavo – mes į ganyklas! Pradžiai arkliui ant nugaros dėdavome kelmą – žiūrėdavome, ar jis nelabai spardosi. Paskui nebežiūrėdavom. Ir taip per naktis kolūkiečių arklius truputį nuvarydavom...
- Ar kaip žemaitis pritartumei idėjai sukurti nepriklausomą Žemaitijos respubliką?
- Čia mes bandome su Antanu Kontrimu visaip propaguoti tą idėją. Ir žemaitiškus pasus turim. Bet tik simboliškai. O kad Žemaitija yra jėga, tai čia pripažįstam. Ir tos kalbos nepamirštam.
- Sakoma, jog žemaičiai – užsispyrusi liaudis. Dėl pilnesnio vaizdo papasakok ką nors blogo apie save...
- (Pauzė) kaip sakė, taip ir yra. Bet gal negerai būti užsispyrusiam? Tas mano blogumas – norisi įrodyti savo tiesą. Arba nutyliu ir nieko nebesakau. Bet su kitu vis tiek nesutinku.
- Gyvenk dar šimtą metų be šių metų, bet vis dėlto, ką norėtumei, kad apie tave žmonės šnekėtų laidotuvių dieną?
- Norėtųsi, kad prisimintų, jog buvo toks smagus ir nenuorama Sendis. Gal daugiau iš muzikinės pusės...
Muzikalią Sendžio klausą kvailais klausimais išūžė Romualdas BALIUTAVIČIUS, jį negailestingai fotoblykste akino Vadimas SIMUTKINAS
