Dovaldė MOCKUTĖ

Iki kelionės Meksiką įsivaizdavau stereotipiškai – nusikaltimai, muilo operose matyti dramatiški šeimų santykiai, gražuolės moterys, tekilą geriantys ir sombrero dėvintys vyrai, kaktusai pakelėse ir asilai gatvėse. Dar žinojau, kad susišaudyme neseniai žuvo keli mano būsimo universiteto studentai, o vasarą Meksikoje siautęs uraganas suniokojo miestą, kuriame turėjau gyventi. Tad tikėjausi daug purvo, nepravažiuojamų gatvių ir patvinusiomis upėmis slenkančių tiltų liekanų (bent jau taip viskas atrodė nuotraukose internete). Tačiau skrisdama į Meksikos rojų nesitikėjau, kad pateksiu į karo zoną, kur gatvėse aidi šūviai ir sproginėja granatos.

Rudens semestrą pagal Danijos universiteto studentų apsikeitimo programą mokiausi Meksikoje. Laimėjusi konkursą, vasaros pabaigoje į tolimą kelionę išskridau per daug nepasiruošusi – su keletu reikalingiausių daiktų ir be aiškios gyvenamosios vietos. 

Iš Šiaulių nuvykusi į Rygos oro uostą skrydžio dieną sužinojau, kad Meksikos avialinijos, turėjusios mane skraidinti iš Meksiko miesto į Monterėjų, bankrutavo, tad visi skrydžiai atidėti į rytojų. Kitaip tariant, dar net ne Meksikoj, o jau mañana. 

Man labai pasisekė, kad pirmąsias savaites, kol susiradau būstą, mane gyventi pas save viena po kitos priėmė dvi Danijoje sutiktų meksikiečių šeimos. Pirmoji meksikiečių šeima oro uoste pasitiko mojuodama Lietuvos trispalve. Turint omeny, kad oficialiai registruotų lietuvių buvo tik trys visoje Nuevo León valstijoje, kurioje gyvenau, išvysti Lietuvos vėliavą Monterėjaus oro uoste buvo be galo malonu. 

Gyvenimas meksikiečių šeimose iš tiesų kiek priminė muilo operas. Namai prabangūs, visada pilni žmonių, aplink sukiojasi tarnaitė, kuri ir namus tvarko, ir valgyti visiems gamina. 

Galbūt todėl, kad gyvenau su meksikiečiais, prisitaikyti prie jų kultūros ir gyvenimo būdo pavyko gana greitai. Meksikiečiai labai draugiški ir svetingi, noriai bendrauja su užsieniečiais. Dauguma kalba tik ispaniškai, bet iš emocionalių intonacijų ir gausių gestų juos lengva suprasti ir nemokant jų kalbos. 

Tačiau, neperpratus jų kultūros, gali kilti įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, nenorėdami nuvilti kito žmogaus, meksikiečiai beveik niekada nesako „ne“. Tad paklydus ir iš meksikiečio gavus neteisingus kelio nurodymus, nereikia pykti – jis juos išgalvojo tik tam, kad jūsų nenuliūdintų su griežtu ir trumpu „aš pats nežinau“. Per pirmąją savo tolimesnę išvyką į Meksikos pietus, dar nesusipažinusi su šiuo kultūros ypatumu, ilgai teko klaidžioti miesto gatvėmis, nes visi sutikti policininkai buvo įsitikinę, kad mano hostelis yra būtent priešingoje pusėje, nei įtikinėjo prieš tai sutiktas pareigūnas. 

Dėl to paties dviprasmiško „taip“ dažnai kyla sunkumų planuojant veiklą ir laiką. Meksikiečiai ne visada padarys, ką sutiko padaryti tik nenorėdami pasakyti „ne“. Ir apskritai, meksikiečiai daug neplanuoja, jiems laikas neatrodo limituotas, kaip europiečiams. Jei ir turi planą, jį gali pakeisti bet kurią minutę. O ir meksikietiška minutė labai skiriasi nuo europietiškos. Pasakęs, kad atvyks po penkių minučių, meksikietis ramia sąžine gali pasirodyti po pusvalandžio ar net po valandos. „Romoje elkis kaip romėnai“, byloja lotynų išmintis, tad ilgainiui ir aš išmokau nieko nebeplanuoti, mažiau stresuoti ir laiką skaičiuoti meksikietiškai.

Gyvenimas Meksikoje labai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje. Žmonės labiau atsipalaidavę, neskuba, skiria daug laiko šeimai ir draugams. Vienoje šeimų, kurioje gyvenau, neplanuoti svečiai užsukdavo vos ne kas valandą. Vieni likdavo iki ryto ar net visai savaitei, kiti tik šiaip pasisveikinti užeidavo. Dėl draugų namiškiai mesdavo visus darbus ir dėl to visai nesiskųsdavo. 

Ten galioja savos, iš pažiūros chaotiškos, eismo taisyklės, niekas nepaiso šviesoforo spalvų. Prie raudonos šviesos laukti ir tingisi, ir pavojinga – niekada nežinai, kas privažiuos šalimais. Teko matyti įvairių įtartinų vairuotojų, kartais ir su automatiniu ginklu ant kelių prie vairo. 

Kai kurie dalykai pasirodė itin keisti. Pavyzdžiui, mėnesį iki vedybų jaunųjų nuotraukos kabo ant bažnyčios durų. Jei, tarkime, jaunikis neištikimas, prasiskolinęs ar kaip kitaip „prisidirbęs“, žmonės gali informuoti bažnyčią ir laiku užkirsti kelią santuokai.

Ko gero, keisčiausia man pasirodė Vėlinių tradicija (isp. Dia de los Muertos). Vėlinių išvakarėse universiteto kiemas neįprastai „pasipuošė“ šiurpiu mirusiųjų alėjos vaizdu: didžiuliu altoriumi, nukrautu žvakėmis, karpiniais, maistu; šalimais pastatytu tikru karstu ir daug mažų iš įvairių medžiagų studentų padarytų karstelių, skirtų mirusiems artimiesiems, draugams ar mylimoms įžymybėms atminti. Šiurpiausi karsteliai buvo skirti žuvusiems bendramoksliams. Matant jų tiek daug, jaučiausi labai nejaukiai. Tą vakarą pirmą kartą suvokiau, kad po mašinos ratais ar nuo kulkų žūnantys studentai čia greičiau gyvenimo dalis, o ne išimtis. 

Meksikietiškas maistas skanus ir įvairus, dažniausiai valgomas rankomis. Kitaip tariant, nėra nieko, iš ko meksikietis nepasidarytų taco (į rankomis valgomą kukurūzų miltų paplotėlį, Meksikoje naudojamą vietoj duonos, įvyniotas bet koks maistas – mėsa, daržovės, jūros gėrybės, sūris ir t. t.). Monterėjaus miestas, kuriame gyvenau, pirmauja pasaulyje pagal išgertos Coca-Colos kiekį, tad Coca-Cola žmonėms dažnai pakeičia geriamąjį vandenį ar rytinę arbatą, kuri, beje, Meksikoje visai nepopuliari. Karštųjų gėrimų meniu kavinėse arba restoranuose arbatos retai kada rasi. Ir populiariausio gėrimo – tekilos – Meksikoje niekas negeria su druska ir citrina kaip Europoje. Kokybiška meksikietiška tekila yra aukso spalvos ir neaitri, tad gadinti jos druska ir citrina tikrai neverta. 

Paskaitos viename iš geriausių ir prestižiškiausių Lotynų Amerikos universitetų vyko tik pirmadieniais ir antradieniais. Likusią savaitės dalį su draugais dažnai keliaudavome po Meksiką. Meksika tokia didelė ir įvairi, kad visos jos apkeliauti turbūt neužtektų ir metų. Keliavau kaktusais apaugusiomis dykumomis ir sultingomis tropikų džiunglėmis, asilu jojau į kalnus, o kalnuose valgiau skaisčiai raudonus kaktusų vaisius ir klausiausi istorine kančia persmelktos tylos mirusiame mieste – nebeveikiančioje sidabro kasykloje. Didelį įspūdį paliko ant Karibų jūros kranto likusio majų miesto architektūrinės liekanos, kurių nuotraukos puikuojasi ant daugelio Meksikos gidų viršelių.

Šioje egzotiškoje šalyje mačiau ir dangaus žydrumo Karibų jūrą, ir krokodilų knibždėte knibždančią lagūną. Šokinėjau per trimetrines Ramiojo vandenyno bangas, šokau salsą vakarėliuose ar tiesiog gatvėje, gėriau šviežių kokoso pieną ir skaniausius mojito kokteilius tropiniuose paplūdimiuose, nuo medžių skyniau mažyčius chiquita bananus ir miegojau spalvinguose hamakuose virš baseino. 

Tačiau ne visada gyvenimas Meksikoje priminė rojų. Be noro pamatyti visus rojaus kampelius Meksikoje, buvo ir kita kelionių priežastis – Monterėjaus mieste, kuriame gyvenau, per daug būti nesinorėjo dėl ten vykstančio narkokartelių karo dėl įtakos zonų. Anksčiau buvęs ramus ir palyginti saugus Meksikos miestas dabar išgyvena pačius blogiausius laikus. Kasdien vyksta susišaudymai tarp narkogrupuočių, policijos ir armijos. Retkarčiais grupuotės numeta keletą granatų ant į masinius renginius susirinkusių civilių, taip grasindamos joms karą paskelbusiai valdžiai. Gatvės pilnos ginkluotų armijos automobilių, žmonės bijo išeiti iš namų. Karo atmosfera jaučiama visur – žmonių veiduose ir kalbose, policijos sirenomis prisotintame miesto triukšme ir tuščiose senamiesčio gatvėse, kur seniai bankrutavo apleisti barai ir klubai. 

Nors universitetas ėmėsi visų saugumo priemonių, karo detales nuo studentų stengėsi nuslėpti (tiesa, ir aš apie karą niekam Lietuvoje nepasakojau, kol negrįžau namo). Informacijos teikė minimaliai ir guodžiančiai ramino: „Nesijaudinkite, tai tik keletas narkogaujų šaudosi“. Universiteto teritoriją juosė trimetrinė tvora su apsaugos postais kas keletą žingsnių, aplink nuolatos patruliavo užsakyti policijos automobiliai, įėjimas į teritoriją buvo griežtai kontroliuojamas. Nors universitetas teikė idilišką prieglobstį – besiganančios stirnos, povai, čia pat miestą juosiantys didžiuliai nuostabūs kalnai… Užsimiršti, kas dedasi už tvoros, dažnai būdavo sunku. Ypač kai girdėdavome istorijas apie nušautus studentus, matydavome šautines skyles tvoroje arba kai užsiverdavo visi vartai ir apsauga studentų neišleisdavo porą valandų… ir tik iš policijos sirenų ir danguje skraidančių malūnsparnių galėdavome spėlioti, kas vyksta už tvoros. 

Dėl karo Meksikoje teko išgyventi dalykų, anksčiau net sapne nesapnuotų. Būdavo, kad naktį pabusdavau nuo susišaudymų ar granatos sprogimo, o kartą grįžtant vėlai vakare namo teko bėgti nuo man už nugaros pasigirdusių šūvių… Tąkart taip išsigandau, kad net pamiršau taisyklę Nr. 1, kainavusią gyvybę keletui panašioje situacijoje atsidūrusių studentų – jokiu būdu patekus į susišaudymą nebėgti. 

Anksčiau nematyti neįsivaizduojami dalykai pamažu tapo įprasti. Pripratau ir prie mieste netylančių policijos sirenų, ir prie armijos automobilių su ginkluotais kaukėtais ir į visas šalis ginklus atstačiusiais kareiviais. Tačiau su kasdienėmis naujienomis apie vos ne po namų langais vykstančius susišaudymus susitaikyti buvo neįmanoma. Jaučiausi tarsi dalyvaujanti veiksmo filme. Kaskart išeidama iš namų turėdavau įsitikinti, ar niekas nesišaudo, o į už pusšimčio metrų esančią parduotuvę baimei apėmus dažnai ne eidavau, o bėgdavau. 

Baisiausia buvo nežinomybė, kas laukia rytoj, kuria linkme pakryps karas. Niekada anksčiau negyvenus tokiomis sąlygomis, karo įvykius vertinti buvo sudėtinga. Nebuvau tikra, kokių pasekmių rytoj turės vakarykštė kartelio vado žmogžudystė arba kiek dar tęsis prieš savaitę prasidėję granatų sproginėjimai mano gatvėje. Deja, man būnant Meksikoje, karas tik intensyvėjo ir galų gale pasiekė tokį lygį, kad po ginkluoto narkodylerių įsiveržimo į studentų bendrabutį ir studentų pamėgto restorano susprogdinimo universitetas nuleido rankas ir pirmą kartą pripažino, kad situacija tapo visiškai nebekontroliuojama, ir jei norime, galime važiuoti namo ir mokslus pabaigti nuotoliniu būdu. 

Be narkodylerių kartelių karų ir įprastų gatvės nusikaltimų, Meksikoje dar reali ir pagrobimo grėsmė. Nors buvau ne vietinė ir nesijaučiau tiesioginiu pagrobėjų taikiniu, bet pamačiusi didesnį automobilį dėl visa ko pereidavau į kitą gatvės pusę, o iki išnaktų užtrukusi bibliotekoje nevengdavau pasinaudoti itin patogia universiteto paslauga – apsauginių palyda iki namų pėsčiomis arba motoroleriu. Juk buvau gatvėje akivaizdžiai išsiskirianti šviesiaodė europietė – bruožas, kai kuriems besiasocijuojantis su stora pinigine. Be to, mokiausi privačiame universitete, prieinamame tik turtingiausių meksikiečių vaikams. Studentai į universitetą atvažiuodavo prabangiausiais automobiliais, o ant riešo nešiodavo automobilių kainai nenusileidžiančius laikrodžius. Todėl nenuostabu, kad daug kas nerimaudavo dėl pagrobimo. Rytais kartais buvo galima pamatyti šarvuotus juodus automobilius, atvežančius studentus, ir iki vartų juos palydinčius ginkluotus apsauginius. 

Nors Meksikoje mačiau ir šilto, ir šalto, gero ten buvo žymiai daugiau nei blogo.  Būtent todėl ir buvau viena iš tų studentų (kurių, beje, buvo ne tiek ir mažai), nusprendusių likti iki semestro pabaigos. Be to, žinojau, kur važiuoju, ir nesitikėjau, kad Meksikoje bus taip lengva ir saugu kaip Danijoje. O karas, nors ir baisus dalykas, davė daug patirties ir stiprybės, atskleidė tragiškas narkotikų verslo pasekmes, o svarbiausia, privertė suprasti ir įvertinti, kokie mes esame laimingi, gyvendami kitame, daug kartų saugesniame, pasaulio krašte.

 

 

TEC - vienas iš daugybės mano universiteto (Instituto Tecnológico y de Estudios Superiores de Monterrey) pastatų. Fone - Sierra Madre kalnynas, Arklio balno kalnas.