Trumpas dosjė: Donatas Švirėnas, aktorius, režisierius, renginių vedėjas gimė 1984 metais Šiauliuose. Klaipėdos universiteto Menų fakultete, studijavo vaidybą. Vėliau tęsė studijas magistrantūroje (režisūra). Sukūrė keletą vaidmenų spektakliuose, o 2005 metais filmavosi meninėje juostoje „Dievų miškas”.
- Esi tikras šiaulietis – čia gimei ir užaugai. Baigęs studijas pasilikai darbuotis uostamiestyje. Kokį patį maloniausią gimtojo miesto prisiminimą išsivežei kartu?
- Į Šiaulius dažnai sugrįžtu aplankyti savo artimųjų, taigi ryšys su Šiauliais jokiu būdu nenutrūko. O prisiminimai... Be abejo, tai būtų mano skirti pasimatymai merginoms prie miesto laikrodžio - vadinamojo „Gaidžio”.
- Žinau, jog kuriant filmą „Dievų miškas” buvai „pakartas”. Kokie jausmai ir kokios mintys tada sukosi galvoje?
- Buvo šalta, peršalau pūslę ir dar bijojau, kad, ko gero, tikrai mane pakars...
- Mėgsti gaminti valgį... Kas tai: gyvenimo būtinybė ar noras save realizuoti visapusiškai?
- Noras save realizuoti visapusiškai. Gaminti patiekalą artimam žmogui, man tai reiškia pagauti pačiam žuvį ir ją iškepti arba sumedžiojus šerną iškepti šašlykų. O jei visam tam nėra laiko, tada prisieina greitai nusipirkti šašlykų parduotuvėje.
- Prisimink pačią smagiausią arba keisčiausią kada nors tau nutikusią istoriją...
- Kažkada Anglijoje rūšiavau šiukšles (popierių, mėsą, plastmasę, metalą...) Reikia pasakyti, tuo metu nebuvo linksma visai, todėl dabar labai smagu prisiminti.
- Turi režisūros magistro diplomą. Kas yra sunkiau: režisuoti vyksmą scenoje ar būti savo paties gyvenimo režisieriumi?
- Galima gerai surežisuoti spektaklį scenoje, tačiau gyvenimo, deja, nesurežisuosi, kad ir kaip beplanuotumei.
- Įvairiuose renginiuose tenka skaityti kitų poetų eiles. O pats ar esi kada parašęs bent vieną posmą mylimajai? Galbūt gali padeklamuoti?
- Per medaus mėnesį padeklamuosiu savo mylimajai tiesiai į ausį. O jeigu ne, tapsiu senbernis ir tada deklamuosiu savo eiles mamai.
- Vaidinai drauge su žinomu lietuvių aktoriumi V. Bagdonu unikaliame spektaklyje ant jūros kranto. Kuo nusileidžia šiandienos jaunieji aktoriai scenos „grandams”?
- Dirbti su V. Bagdonu man buvo nauja patirtis. O lyginant save su scenos „grandai“ - man dar reikėtų gerokai „pasportuoti“.
- Kaip dažnai gebėjimas vaidinti gelbsti kasdienėse gyvenimo situacijose? Prisimink kokią istoriją...
- Žodis „vaidinti“ turi neigiamą atspalvį ir reiškia blogai atlikti darbą – gyvenime, teatre, darbe ir, kas svarbiausia, šeimoje. Tuo tarpu esu tikras, jog savo pagrindinį vaidmenį gyvenime reikia atlikti taip gerai, kad jis būtų įsimintiniausias.
- Kokio charakterio ar kokių ypatybių turinti mergina niekada negalėtų būti tavo gyvenimo draugė?
- Dirbtinis, bejausmis „robotas“ manęs visai nedomina...
- Meilė konkrečiam žmogui (merginai, moteriai)... ji padeda scenoje ar vis tik trukdo ir blaško?
- Artimi žmonės (mama, sesuo, draugė, teta, dėdė bei draugai) man padeda įkūnyti save teatre. Mano žmogus yra visą laiką šalia, kuris padeda, kartais trukdo, tačiau niekada neblaško.
- Esi pasakęs: „Scenoje niekada nepamirštu esąs žmogus”... Ar tai reiškia, kad tau, kaip aktoriui (režisieriui) scenoje esama tam tikrų tabu?..
- Klausyk, turbūt apie mane per daug žinai ir, kaip dar yra sakoma, daug žinosi, greitai pasensi...
- Jeigu nedėkingi žiūrovai apmėtytų supuvusiais pomidorais: tai būtų tavo, kaip aktoriaus laidotuvės ar proga naujai pasverti savo prioritetus?
- Kadangi pabrango daržovės, niekas į teatro salę nebeatsineša pomidorų. Vadinasi, Donatas bus! (Šypsosi).
- Ar mėgsti pasakoti ir klausytis nešvankių anekdotų? Kodėl?
- Taip, mėgstu, nes gerai visų žinoma dainininkė Madona išvedė iš kelio.
- Jeigu žuvaudamas jūroje pagautumei auksinę žuvelę, kuri pažadėtų išpildyti vieną bet kokį tavo norą - ko paprašytumei?
- Palikti situaciją tokią, kokia ji yra dabar.
Jaunąjį aktorių „už liežuvio tempė” bei jo asmeninę nuotrauką iškaulijo Romualdas BALIUTAVIČIUS
