Šį kartą į neprotingus, o kartais ir gluminančius skyrelio klausimus ryžosi atsakyti aktorė Lina Bocytė, scenoje besidarbuojanti nuo 1981 metų.

 O vienas iš jos sukurtų vaidmenų – Princesė (G. Solovskis „Skiriama princesei”) netrukus bus suvaidintas 400-ąjį kartą! Taigi klausimai scenos princesei:

- Per savo karjerą teatre sukūrėte apie 60 vaidmenų – šitiek išgalvotų likimų, veidų, charakterių... Ar visame tame margumyne neprarandate savasties?

- Čia trumpai atsakyti neįmanoma, nors pabandysiu. Jeigu ketinu tapyti paveikslą arba kažką nulipdyti, pirmiausia turiu prarasti save. Turiu „išsitrinti”, pašalinti, ką dariau, ką išgyvenau... Tada galiu pridėti metus, charakterio bruožus, kažkokį ypatingą kūną... Ir šitaip tapti kitokia. Bet jei imsiu lipdyti ant savęs, jeigu gyvendama „vaikščiočiau vaidmenyje”, man būtų sunku ką nors sulipdyti. Taip neteisinga, mes šitaip nebuvome mokomi. Mėgstu gyvenime būti pilka, o jau scenoje – pieškime ryškiai ir tai, ko reikia!

- Stereotipai sako, esą princesės – įnoringos, neprognozuojamos būtybės ir, beje, labai bjauraus būdo. Tuo tarpu jūs Princesę suvaidinote beveik 400 sykių? Ar tik ne todėl, kad jūsiškis charakteris  irgi ne mažiau „bjaurus”?

- (Juokiasi). Pobjauris, pobjauris... Klausimą reikėtų užduoti mano vyrui, tai jis pasakytų, koks yra košmaras gyventi su artiste! Iš kur tas noras vaidinti Princesę? Žinote, su kuo lyginama mūsų profesija? (Jei išjungtumėt diktofoną, pasakyčiau). Mus ima arba mūsų neima. Mūsų nori arba mūsų nenori. Negalima ateiti ir tiesiog užsirašyti: aš noriu vaidinti Princesę!

- Karjeros priešaušriuose teko vaidinti paauglį. Vyrai ir moterys skiriasi mąstymo ypatumais, skiriasi fiziologiškai ir t. t. Ar buvo lengva (kad ir scenoje) pakeisti savo lytį?

- Žinot... (Smagiai kvatoja). Jeigu pasižiūrėtumėt į mano fizinius duomenis, pasakytumėt, kad iš manęs padaryti berniuką – gana sudėtinga. Fiziškai reikėjo didelių pastangų, dailininkės pagalbos, kad būtų paslėpta tai, ko neturi matytis. Reikėjo įsisavinti berniukišką grimą, negana to, „nusiimti” metus. Gavusi vaidmenį nepaprastai išgyvenau ir labai jaudinausi, bet, manau, pavyko.

- Esate aistringa žvejė ir, aišku, žinote, jog norint sužvejoti įspūdingą egzempliorių, daugumoje atvejų reikalingas kvapus, gardus, nekaloringas jaukas („pašaras”). Manau tiems, kas skaitysis mūsų interviu, bus įdomu sužinoti, kaip prisijaukinote ir pagavote savo gyvenimą draugą?

- Nesijaukinau aš jo... Susitikome tokiu gyvenimo metu, kai jisai buvo kryžkelėje, ir aš buvau kryžkelėje... Radome vienas kitą visiškai atsitiktinai. Po to dar 5 metus galvojome, ar mes galime būti kartu?

- Jūsų gyvenimo draugas R. Garbačiausias – dailininkas. Jūs irgi meniška siela - aktorė. Du svajokliai po vienu stogu. Klausimas: kas prireikus sutaiso lašantį čiaupą arba įkala į sieną vinį paveikslui?

- Ričardas turi auksines rankas ir moka daugelį dalykų, pačių įvairiausių, pavyzdžiui, puikiai ruošia valgį. Ir aš moku daug dalykų – problemų nekyla. Problemos atsiranda nebent tada, kai turime saugoti vienas kitą, kad per daug nesinervintume, kad neišbalansuotume...

- Vis dėlto, ar gyvenimo ramstis ir užuovėja dažniau jus paprašo išvirti vakarienę, ar pozuoti tapomam paveikslui?

- Valgome vis tik dažniau, negu aš pozuoju. Valgį daro tas, kuris pirmas pareina namo. O šiukšles išneša tas, kuris turi laiko.

- Kolegoms Holivude tapo beveik norma vesti ir tekėti po kelis kartus. O jūs ar neketinate šturmuoti šių civilizuoto pasaulio „aukštumų”?

- Manau, kad atsitinka ne todėl, jog kas taip norėtų, bet kad tiesiog šitaip atsitinka. Ir nemanau, kad mums, aktoriams arba menininkams taip nutinka dažniau negu kiemsargiams, gydytojams, inžinieriams... Mano požiūris į santuoką ir į šeimą yra nepaprastai rimtas, o bet kokios skyrybos yra visiška tragedija.

- Ko paprašytumėt, jeigu pagauta auksinė žuvelė pažadėtų išpildyti vieną bet kokį jūsų norą?

- Paprašyčiau 1000 pačių neįdomiausių dalykų: laimės, sveikatos, stiprybės, dar kažko. Dar labai norėčiau suvaidinti labai gerą vaidmenį teatre. Labai norėčiau... Ir kine.

- Ne taip seniai kuriant televizijos serialą buvote „suimta”... O jeigu visa tai perkeltume į tikrovę? Ar sugebėtumėte išsaugoti savo vidinę laisvę, orumą ir vertybes nelaisvėje, už grotų, kur niekas jūsų nepažįsta ir kur jūs niekam nieko nereiškiate?

- Visai nelinksmas klausimas... Filmavausi ne tik suimama, bet ir „sėdėjau” vyrų kalėjime. Sėdėjau ant tikrų „narų”, o prie durų stovėjo krūva kalinių, kurie labai išgyveno, jog sušalsiu kojas (buvau basa). Žinot, esu galvojusi ir apie tai: kartais atrodo, kad neištverčiau psichologiškai. Negaliu suprasti, kaip žmonės ištveria? Man apskritai nepatinka uždarytos durys.

- Kokia muzika per vis geriau tiktų įgarsinti jūsų gyvenimo filmą?

- Prieš dvejus metus įrašiau savo „dūšiai” brangią poeziją – tiek, kiek jos aš mokėjau. Ilgai galvojau, kokia muzika turėtų skambėti fone? Pasirinkau duduką – nepaprasto grožio armėnų nacionalinį muzikos instrumentą ir nepaprastai artimą lietuvio dvasiai. Liūdnas jo skambesys ne slegia, bet pakylėja. Dar yra labai graži muzika, kuri vadinasi Tyla. Pati gražiausia. Tylą galima pajusti tik gamtoje, į kurią visada veržiuosi.

- Papasakokit apie save ką nors... gero.

- Blogo rasti būtų lengviau... Aš mėgstu vaidinti blogus personažus, tiesiog „kaifuoju”. Blogą daryti juk taip smagu. (Šypsosi). Bet... (atsidūsta) geras žmogus esu. Mėgstu daryti gerus darbus, mėgstu stebinti kitus, mėgstu dovanoti, bet taip, kad kitas nežinotų, jog tai aš padariau.

- Beje, kas valo jūsų pagautas žuvis?

- Žuvį valo tik žvejys!!! Būnu taip pavargusi, o jei dar reikia nuvalyti 10 kg ešerių, patikėkit, labai sunku. Ir jeigu kas man ateina padėti valyti (o ateina dažnai), tada labai džiaugiuosi. Pati valau žuvis, pati kepu. Man patinka, kai žmonės valgo. Stengiuosi negaudyti daugiau, negu reikia. Man pozicija - pagauti lydeką, pabučiuoti ir paleisti – atrodo truputį šventvagiška.

- Kone filosofinis klausimas: pabandykite įsivaizduoti, kas po daugelio metų bus parašyta nekrologe apie jus?

- (Ilga pauzė). Šiandien kaip tik apie tai juokavome... Sakiau: „Kai numirsiu ir gulėsiu karste, galėsit leisti įrašą – princesės monologą: „Ką reiškia mano gyvenimas, jeigu aš nieko negaliu nuveikti?” O šiaip nežinau, kas galėtų būti parašyta?.. „Mylėjo ir buvo mylima...” Maniau, tai visų svarbiausia... Ir, va, dar: „Darė, ką norėjo”. (Smagiai juokiasi).

- Esate meno žmogus, todėl, beveik neabejoju, turite mėgstamą priežodį, patikusią citatą ar pan.? Norėčiau išgirsti pabaigai.

- „Beldėmės į visas duris, ir jos buvo aklinos, o į tas vieninteles, pro kurias galima įeiti ir kurių bergždžiai būtume ieškoję šimtą metų, atsitrenkiame nesąmoningai, visai netyčia, ir jos 

atsidaro”. (M. Proust. „Prarasto laiko beieškant”).

Nelinksmus, be saiko kvailus ir saikingai provokuojančius klausimus pašnekovei uždavinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, pašnekovės akis fotoblykste alino Vadimas SIMUTKINAS