Aveiro – Portugalijos Venecija. 

Asmeninio albumo nuotr. 

Aušra LAURINKIENĖ

Portugalija - portveino, sardinių ir keliautojų šalis, apsuka galvą ne vienam turistui. Ši šalis didžiulį įspūdį paliko ir šiaulietėms Urtei Kaniauskaitei bei Aistei Paunksnytei, labiausiai nuo Lietuvos nutolusioje Europos valstybėje praleidusioms visus metus. 

Vasarą karščiu persmelktas oras, žiemą spaudžiantis šaltukas, kvapą gniaužianti gamta, jaukūs pakalnėse ir nuokalnėse įsikūrę miesteliai, įstabi architektūra ir visuomet su šypsena, be galo draugiški ir paslaugūs vietiniai žmonės – tokius prisiminimus iš portveino tėvynės parsivežė Erasmus studentų mainų programoje dalyvavusios Šiaulių Universiteto socialinio fakulteto verslo administravimo specialybės studentės. 

Nė vienos iš jų šeima neprieštaravo, nes tai – puikus šansas pažinti naują kultūrą, praplėsti akiratį ir didelis žingsnis savarankiškumo link. Anot studenčių, dėl pinigų nė vienas išvykti ketinęs studentas nesuko galvos: „Žinojome, kad gausime 350 eurų Erasmus stipendijas, kurių pragyventi tikrai užteks”. 

Kiek padvejojusios, kurią šalį pasirinkti: Turkiją ar Portugaliją, Urtė ir Aistė netikėtai pateko į skirtingas studentų grupes. Aistė buvo išrinkta mokytis Turkijoje, o Urtė – Portugalijoje. Kadangi kurso draugės norėjo mokytis kartu, susikrovė lagaminus ir išsirengė į Portugaliją. Kelionė lėktuvu studentėms iš Saulės miesto šiek tiek prailgo, o per iliuminatorių išvydus Porto miesto žiburius, jų širdis užvaldė nežmoniškas smalsumas: „Kol autobusu atvykome į Bragancą, buvome labai pavargusios. Iškart ėmėme pirmą pasiūlytą jaukų butą erdviais kambariais ir kritome miegoti”, - pasakojo Urtė.

Visus mokslo metus ir tris vasaros mėnesius Braganca miestelyje, kuriame gyvena apie 20 tūkstančių žmonių, dienas leidusios Aistė ir Urtė mėgavosi laisvu nuo paskaitų laiku, kurio buvo išties daug – daugelis dėstytojų net nemokėjo anglų kalbos, skyrė parengti projektus ir dvidešimtbalėje sistemoje merginų žinias vertino tik teigiamai. 

Tiesa, Urtė sako nepamiršianti streso, kurį teko patirti vos tik nuvykus į Portugaliją: „Pirmą mėnesį mums skyrė užduotį – parengti verslo planą. Kadangi nežinojome, kaip tai tiksliai padaryti, iš lietuviško portalo parsisiuntėme darbą, išvertėme į anglų kalbą, ištaisėme klaidas ir, paklausę dėstytojo liepimo, pristatėme tris darbo kopijas. 

Kai su parengtomis skaidrėmis merginos atėjo į darbo pristatymą, išvydo rimtai nusiteikusią vertinimo komisiją, kuri iškart ėmė taisyti gramatines klaidas, priekabiauti prie menkiausių netikslumų. „Labiausiai pribloškė dėstytoja, pasakiusi, kad ji buvo Lietuvoje, lankėsi uostamiesčio viešbutyje ir kad taip nėra, kaip mes rašome”, - dabar juokiasi Aistė. 

Paaiškėjo, kad Portugalijoje studentai mokosi trejus, o ne ketverius metus, tad greitai sukurptą „verslo planą” dėstytojai norėjo vertinti kaip baigiamąjį diplomo darbą. 

Šiaulietės su artimaisiais atsisveikino keturiems mėnesiams, tačiau Portugalijoje užtruko ilgiau - pusmetį Braganca miestelio universitete studijavusios Aistė ir Urtė nusprendė likti dar pusmečiui. O vėliau – ir trijų mėnesių trukmės praktikai. 

Merginas sužavėjo Portugalijos Braganca miestelio universiteto studentų požiūris į  mokslą, jų noras ir suinteresuotumas mokytis. „Jie visi žino, ko nori ir ko siekia. Aktyviai dalyvauja  paskaitose, kurios yra labai įdomios, dėstytojus apipila klausimų gausa. Studentai sėdi bibliotekoje iki vėlumos, net savaitgaliais renkasi prie Universiteto. Darbas vyksta efektyviai, dėstytojai diskutuoja su studentais, skatina juos mąstyti, teorija yra gretinama su praktika, to Lietuvoje, manau, labai trūksta”, - pasakojo Urtė.

Kaip teigė mergina, dėstymo metodai tiek Lietuvoje, tiek Portugalijoje yra panašūs, tačiau, jos nuomone, studijų kokybė labai priklauso nuo santykių su dėstytojais: „Čia dėstytojai yra tarsi draugai, studentai gali laisvai reikšti savo nuomonę,  prieštarauti, jei kažkas nepatinka, ir dėl to dėstytojas tik padėkos: „Dėstytojai stengiasi sukurti palankią atmosferą, su studentais  palaiko draugiškus santykius. Net bare gali sutikti dėstytoją, kuris bus jau gerai „apsiforminęs”, tačiau kitą dieną jį gerbs visi studentai”. 

Naktiniuose klubuose Erasmus studentai buvo laukiami svečiai – pirmą pusmetį įėjimas nekainavo, o dar ir keturi alkoholiniai gėrimai buvo duodami nemokamai. „Taip mus bandė užverbuoti, - juokėsi Aistė. - Ir... užverbavo”.

Populiariausi gėrimai - „shotukai”, įvairūs kokteiliai, apranga – paprasta, niekuo neišsiskirianti, kasdienė, vietos vaikinai – drąsūs ir priekabūs – toks yra Portugalijos naktinio gyvenimo kaleidoskopas. „Ten visi linksminasi iki septynių ryto, šoka, bendrauja, susidraugauja. Viskas – tikrai kitaip nei čia, Lietuvoje”, - šypteli Urtė. 

Anot jos, stipendijų ir mokamoms linksmybėms tikrai užteko: „Gavome nemažai pinigėlių, o ir maistas Portugalijoje gana pigus, tad ir pavalgyti, ir už būstą susimokėti, ir į vakarėlius nueiti pinigų užteko. Pavyzdžiui „shotas” (taurelė) Portugalijoje kainuoja vieną eurą, o Lietuvoje – apie devynis litus. Ir kokteiliai ten visai kitokie – alkoholį pila iš rankos, o ne atmatuoja tobulai 40 gramų. Tiesa, panelėms ten labai lengva nemokamai pasivaišinti – visi siūlėsi ką nors nupirkti”. 

Dėmesį labiausiai juto Aistė, kuri į Portugaliją išvyko plaukus nusidažiusi šviesiai: „Atrodė, lyg būčiau koks stebuklas. Tai plaukus čiupinėja, tai į pasimatymą kviečia. Ten vaikinai labai drąsūs. Galbūt netgi per daug. Prieina, čiumpa už rankos, klausia, ar su juo eisi į namus”, - juokėsi mergina. Jai tas dėmesys galų gale įgriso, tad šiaulietė netruko plaukų spalvą pakeisti į šiek tiek tamsesnę. 

Vaikinai, anot merginų, Portugalijoje – labai gražūs, save prisižiūrintys, madingai besirengiantys. Tuo tarpu vietinės merginos, priešiškai sutinkančios gražuoles kitų šalių studentes, atrodo šiek tiek apsileidusios - vaikšto susitaršiusiais plaukais, „pykstasi” su makiažu. 

Merginos juokėsi, kad kurį laiką jas trikdė „bučinių taisyklės”. „Jeigu susitinki su portugalu ar ispanu, pakšteli į žandus du kartus. Jei sutinki atvykėlį iš Kosta Rikos – pasibučiuoji tik kartą, o su brazilais pasisveikindama turėjai pasibučiuoti tris kartus. Ne kartą supainiojome, kiek su kuo kartų bučiuotis, tad dažniausiai pakšteldavome du kartus”. 

Paklaustos, kas labiausiai nustebino tolimojoje Portugalijoje, merginos vieningai atsakė: „Oro sąlygos”. 

Urtė juokdamasi pasakoja, kad viena iš Erasmus merginų į lagaminą prisikrovė tik marškinėlių trumpomis rankovėmis, trumpų sijonėlių, tačiau neįsidėjo nė vieno šiltesnio rūbo: „Kai tai pamačiau, iškart pasakiau, kad su apranga, kurią atsivežė, ji tikrai neišsivers”. 

Vasarą, anot pašnekovių, ten yra išties karšta – oro temperatūra siekia daugiau nei trisdešimt laipsnių, tačiau žiemą iki kaulų užspaudžia šaltukas. „Portugalijoje žiemos sezoną patalpų niekas nešildė – išskalbti rūbai „surūgdavo”, dienomis be perstojo lijo, batų nebuvo kur išdžiovinti, šviečiantis elektrinis šildytuvas naktimis neleido miegoti, - kaip vakar dieną prisiminė Aistė. - O ir iškritęs sniegas portugalams sukėlė daug nepatogumų – vasarinėmis padangomis jie slydo ir taip mūsų akiai neįprasto siaurumo gatvelėmis”. 

Ji pridūrė, kad jau pirmąją viešnagės Portugalijoje dieną patyrė neapsakomą baimę: „Milžiniško autobuso vairuotojas viena ranka laikė vairą, kita – mobilųjį telefoną ir taip važiavo kalnais ir siaurais keliukais. Maniau, kad mirsiu iš baimės. Adrenalino kiekis pranoko net ir tą, kuris sukilo pirmą kartą skrendant lėktuvu”. 

Kaip dar vieną labai stebinusį dalyką, merginos išskyrė portugalų nepunktualumą. 

Urtė neslepia, kad per tuos metus ji ir pati išmoko niekur neskubėti: „Atrodo, kad Portugalijoje laikas – sustojęs. Niekas niekur neskuba. Visi ramūs, plačiai šypsosi. Tik kalba emocionaliai. Per tą laiką išmokome prie sutarto susitikimo laiko pridėti valandą ar kelias, nes laukti – nėra reikalo. Ten vėluoti – priimtas dalykas”.

Kai nėra ką veikti, ranka pati kyla ką nors įsimesti į burną. Taip buvo ir Urtei su Aiste, kurios per pirmus keturis mėnesius priaugo ne vieną kilogramą svorio. „Maistas Portugalijoje – labai koloringas. Turbūt kiekvienoje kavinėje galima rasti bulvyčių fri ir įvairiausių sumuštinių. Keista, kad bulvytes portugalai valgo kartu su ryžiais”, - pasakojo Urtė. 

Portugalai - draugiški žmonės. Juos dažniausiai sutiksi besilinksminančius, valgančius ir geriančius vyną. Nuo senų laikų jie valgo tai, ką dosniai dovanoja gamta – žuvį. Vien iš menkės portugalai gali pagaminti 400 patiekalų. Ant grilio pagamintos sardinės, steikas iš tuno - kasdieninis jų maistas, o jūrų gėrybės, kainuojančios ne vieną dešimtį eurų, baruose dažniau sulaukia turistų dėmesio. „Ragavome ir populiariausio jų patiekalo iš Bacalhau žuvies, ir frančezinhos. Pastarasis patiekalas - didžiulis sumuštinis, kurio viduje dedama daug įvairios rūšies mėsos ir kuris galiausiai apliejamas padažu, pagamintu iš alaus, vyno ir dar kelių ingredientų. Visko suvalgyti – tiesiog neįmanoma”, - juokėsi Aistė, kuri prisipažino, jog po tokių vaišių jai iškart sustojo skrandis. 

Tai – tik dalis merginų įspūdžių. Visko aprašyti – tiesiog neįmanoma. Aistė ir Urtė vieningai tikina, kad ir vėl nori sugrįžti ten, kur praleido nuostabius studijų metus: „Portugalija – nuostabi šalis”.