Aušra LAURINKIENĖ

Kai su vis sparčiau populiarumo laiptais kylančiu krepšininku Ignu Ramašausku susitarėme susitikti dėl interviu, slaptai tikėjomės išvysti žvaigždžių liga jau susirgusį vaikiną, tačiau vos tik 211 cm ūgio aštuoniolikametis įžengia pro redakcijos duris, suprantame – jame pasipūtimo nerastume nė su žiburiu. 

„Ar gali dar kartą įeiti pro duris, kad fotografas užfiksuotų tavo ūgį?” - klausiame ir sulaukiame nuoširdaus sutikimo. Ignas Ramašauskas kantriai žingsniuoja pirmyn ir atgal, vis palenkdamas galvą, kad ši neatsitrenktų į durų staktą. „Aš jau pripratęs, kad visi stebisi mane išvydę. Mama dėl to jaučiasi puikiai, tačiau mane tas dėmesys kiek glumina, - juokiasi „Romuvos” gimnazijos vienuoliktoje klasėje besimokantis vaikinas. - Gerai, kad vyksta įvairios krepšinio stovyklos, turnyrai, nors gaunu dovanų sportinės aprangos, batelių, nes Lietuvoje dėl rūbų aukštaūgiams – prasta situacija”. 

Netrukus jis mielai įsivelia ir į kitą mūsų pasiūlytą avantiūrą. Išgirdę, kad vaikinas nežino, koks yra jo ištiestų rankų ilgis, čiumpame liniuotę (!) ir imame matuoti: „Rezultatas – apie 220-225 centimetrus”, - pranešame. Ignas Ramašauskas šypteli: „Ačiū, visada norėjau sužinoti, koks tas mano ištiestų rankų ilgis”. 

Paklaustas, kaip pavyksta išvengti sužvaigždėjimo, neseniai ŠKL čempionu su „Švarūne-Limega” tapęs ir su Kauno „Žalgirio” jaunimo komanda šį mėnesį Eurolygos turnyre, kuriame buvo išrinktas į simbolinį penketą, dalyvavęs šiaulietis neslepia: „Mano pavyzdys – Jonas Valančiūnas. Kai jaučiu, kad nosis kyla aukštyn, pažvelgiu į jį. Jis – paprastas ir puikus žmogus, tolygiai dirba ir stengiasi. Pačiam yra tekę porą kartų prieš jį žaisti ir gauti alkūne į lūpą”.

Kai penktoje klasėjė draugo Evaldo paskatintas Ignas Ramašauskas pradėjo lankyti krepšinį, suprato – tai yra jo kelias: „Užsikabinau“ ir likau. Kai pradėjo sektis – krepšinį tiesiog pamilau”, - šypteli aukštaūgis. 

„Saulės” sporto mokykloje krepšinio kelią minti pradėjusį vaikiną netrukus pastebėjo „Šiaulių” krepšinio klubo direktorius Adomas Klimavičius, suteikęs Ignui Ramašauskui finansinę paramą. Tuomet krepšininkas mokėsi septintoje klasėje: „Tai labai skatino ir motyvavo stengtis”. 

Turbūt patys įsimintiniausi Igno Ramašausko karjeros metai – 2009-ieji. Tuomet kelios dešimtys jaunųjų krepšininkų iš viso pasaulio Vilniuje treniravosi ir varžėsi dėl teisės dalyvauti prestižinėse „Jordan Brand Classic” (JBC) varžybose JAV. Aš buvau vienas iš dviejų lietuvių, laimėjusių kelionę į Niujorką. Skridome į JAV pas patį Michaelą Jordaną. Tais pačiais metais patekau ir į U-16 rinktinę”. 

Regioninėje krepšinio lygoje žaidusį vaikiną praėjusiais metais pasikvietė, „Šiaulių” klubas, tačiau vėliau paskolino „ABRO-Universiteto” ekipai. Dėl to krepšininkas nesigaili: „Geriau žaisti aikštelėje, nei veiksmą stebėti nuo atsarginių suolo”.

Ignas Ramašauskas šiemet atsidūrė jau Kauno „Žalgirio” akiratyje – sulaukė pakvietimo laikinai atstovauti jaunimo komandai: „Eurolyga man buvo pirma, tad viskas – nauja, netrūko jaudulio. Netrukus pripratau ir mėgavausi aukštu lygiu. O ir pasirodėme neprastai – užėmėme antrąją vietą. Dėl to šiek tiek apmaudu, nes vykome nugalėti”. 

Krepšinio aikštelėje karingas ir kovingas Ignas Ramašauskas, su visais mėgstantis pasiginčyti, sako ir gyvenime siekiantis iš visko išspausti maksimumą.

„Dar prieš krepšinį lankiau chorą, šokius, dailę ir visur bandžiau spėti, tačiau galų gale dainavimo teko atsisakyti. Jeigu ne krepšinis, turbūt būčiau menininkas (juokiasi). Ir dabar dar svajoju išmokti groti gitara. Esu meniškos sielos – mėgstu mintis išlieti popieriaus lape. Mokykloje stengiuosi daryti viską kuo geriau, uoliai mokausi. Esu šiek tiek drovus, tačiau gana laisvai bendrauju. Galbūt būtų galima pasakyti, kad esu šiek tiek jautrus, švelnesnio charakterio, nes augau tik su mama, trūko vyriškos rankos”, - šypteli krepšininkas.

Būtent šiame gyvenimo etape – gyvenime be tėvo krepšinio sporto šaka turėjo įtakos - trenerį Marių Krapiką Ignas Ramašauskas vadina antruoju tėčiu: „Kadangi tėtis šeimą paliko, reikėjo vyriškos rankos. Nors mama Ginta bandė atstoti ir mamą, ir tėtį, to buvo negana. Treneris visada išklauso, padeda, pataria. Su juo galiu kalbėtis apie viską ir visada”. 

Ignas Ramašauskas sako, kad jam buvo vos šešeri, kai tėtis paliko šeimą: „Vis aplankydavo, parašydavo laiškų, o vėliau tiesiog dingo... Kai vyko U-16 čempionatas, turbūt mane pamatęs prisiminė, kad turi sūnų. Tuomet man pasirodė, kad jis tenori pasididžiuoti prieš kitus, kad turi tokį sūnų, ir nenorėjau jo matyti. Maniau, kad tam dar ateis laikas. Tačiau kai apsisprendžiau, kad noriu susitikti su tėčiu, sužinojau, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų...” - skaudžius gyvenimo faktus atskleisdamas šypsotis bandė vaikinas. 

Nors Ignui Ramašauskui – vos aštuoniolika, vaikinas tikina, kad vėjavaikiškumas jam – nebūdingas: „Turiu merginą, vardu Dovilė, ir į mūsų santykius žiūriu labai rimtai. Per bendras lietuvių ir matematikos pamokas ji man krito į akį... Bendravome ilgai, o šių metų vasario 14-ąją pasiūliau draugauti”. 

Paklaustas, ar tai jis padarė senoviniu būdu – nedrąsiai, lyg piršdamasis, Ignas Ramašauskas nusijuokė: „Lyg ir taip. Ta situacija buvo labai įdomi. Kavinėje užsakiau stalelį, pamerkiau tulpių ir pasiūliau tapti mano mergina”. 

O kaip į pretendentę į marčias reaguoja krepšininko mama? „Na, man jau aštuoniolika, tad ir priekaištų būna mažiau, nors teisių į mane ji vis dar pareiškia. Anksčiau viskas būdavo griežčiau. Tačiau mama supranta, kad mūsų draugystė yra rimta, tad ir nepriekaištauja. Tiesa, vesti neketinu iki kokių trisdešimties. Nėra kur skubėti – viskam ateis savas laikas”.  

Mama vaikiną auklėjo griežtai – pyko dėl pamestų daiktų, nepunktualumo. Tiesa, namų arešto neskirdavo ir ant žirnių neklupdė: „Kartais pagrasindavo ryškesnėmis bausmėmis, tačiau tuo viskas ir baigdavosi”. 

Kai Ignas Ramašauskas šypteli, ant dantų sublizga metalinės karūnėlės: „Mama labai norėjo, kad panešiočiau kelerius metus ir panaikinčiau tarpelį tarp dantų. To nesigėdiju”. 

Mamai Ignas Ramašauskas interviu metu skyrė svarbią dalį: „Jai esu dėkingas už viską ir esu laimingas toks, koks esu. Jeigu atvirai, taip uoliai stengiuosi ir dirbu tam, kad vieną dieną galėčiau mamai atsidėkoti už viską, ką ji man davė. Tuos pinigėlius, kuriuos gaunu, atiduodu mamai, nes kitaip nežinau, kaip reikėtų mums išgyventi. Jeigu man ko reikia – tiesiog jos paprašau”. 

 

„Ar gali dar kartą įeiti pro duris, kad fotografas užfiksuotų tavo ūgį?” - paprašome. Netrukus Ignas Ramašauskas kantriai žingsniuoja pirmyn ir atgal, vis palenkdamas galvą, kad ši neatsitrenktų į durų staktą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

„Taip uoliai stengiuosi ir dirbu tam, kad vieną dieną galėčiau mamai Gintai atsidėkoti už viską, ką ji man davė”, - atvirauja aštuoniolikametis.

Viena iš krepšininko svajonių – išmokti groti gitara.
Asmeninio albumo nuotr.