
Šio šeštadienio skyrelio greitų bei provokuojančių klausimų mini maratoną ryžosi įveikti ne kas kitas, bet pats Grūto parko įkūrėjas ir jo direktorius viename – ponas Viliumas Malinauskas, teigiantis, jog šitokio vardo Lietuvoje daugiau niekas neturi, tik, va, bėda, neaišku, kada švęsti savo vardadienį.
- Girdėjau, anuomet teko dirbti ir kolūkio pirmininku?
- Taip. Vienu metu buvau ištremtas į Radviliškio rajono „Komunaro” kolūkį... Šiaulių rajone pirmininkauti neteko. Į Šiaulius pas mergas važinėjome...
- Jeigu netyčia sugrįžtų sovietų valdžia: ar jums, Grūto parko įkūrėjui už „saviveiklą” užkabintų medalį, ar greičiau jau patį „pakabintų”..?
- Na... Nemanau nei vieno, nei antro... Matot, įkurdami parką, mes patyčių nesukūrėme. Paprasčiausiai į tai atsirėmėme iš istorinės pusės...
- Tarkime, pamatėte, jog ant „didžiojo vado” skulptūros negeras lankytojas slapčiomis dergia... Kaip pasielgsite: priėjęs pagirsite už patriotiškumą ar vis tik paėmęs pagalį jį nuvysite?
- Klausykit... Kiekvienas žmogus išreiškia savo nuomonę taip, kaip jam atrodo geriau. Matote, ant vadų skulptūrų ne taip jau paprasta užsilipti. O ant kai kurių leninų tai netgi praktiškai neįmanoma.
- Ką jaučiate į praeitį nugrimzdusiai tarybinei epochai? Pyktį, nostalgiją, ar..?
- Nejaučiu nei ypatingos nostalgijos, nei kažkokio pykčio. Tai yra praeitas gyvenimo etapas ir tiek.
- Kokį klausimą jums dažniausiai užduoda Grūto parko lankytojai?
- Iš kur gimė šita idėja – įkurti parką?
- Kaip atrodo, ar labai padaugėtų parke lankytojų, jeigu kiekvienam apžiūrėjusiam ekspoziciją prie vartų įpiltumėte po 100 gramų „andropovkos”?
- Man atrodo, kad jeigu nereikėtų pirkti bilietų ir dar kiekvienas gautų po šimtą gramų – daug norinčiųjų atsirastų. Panašią idėją jau išbandėme. Į parką buvo atvežtas gal 3 metrų aukščio skardinis degtinės butelis – tai, kas labiausiai pakenkė lietuvių tautai. Pastatė. Išorėje - čiaupas, o viduje įtaisė 10 litrų talpą, į kurią pripylėme kibirą degtinės. Ir palikome. Rezultatas: apdergti visi parko kampai ir nemažai miegančiųjų...
- Esate rimtas bitininkas. Patarkite skaitytojams, kurią kūno vietą reikėtų labiausiai saugoti nuo sugėlimo, jeigu netyčia kuris atsidurtų per arti avilio?
- Nereikėtų taip bijoti: kuo į daugiau vietų įgels, tuo sveikesnis būsi...
- Esate alternatyviosios (humoristinės) Nobelio premijos laureatas. Kas jums daugiausiai sukelia juoko?
- Didžiausias absurdas – Amerika. Pamačiau, kai nuvykau atsiimti premijos. Absurdiškesnės šalies ir papročių... Vienu žodžiu, tauta be savo istorijos ir savo gyvenimo. Ten gyventi nevažiuočiau už jokius turtus! Pabuvau keletą savaičių, labai gerai priėmė, skaičiau paskaitas... Kas nepatiko? Viskas, absoliučiai viskas. O jei mūsų valdžia būtų nors truputėlį protingesnė, sakyčiau, Lietuva – pati nuostabiausia šalis.
- Superkate ir perdirbate vynuogines sraiges. Girdėjau taip pat, kad jūsų dėka pakito ir žinomas kalambūras, beje, dabar skambantis šitaip: „Jei ne sraigės, grybai, uogos, dzūkų bobos būtų nuogos”... Klausimas: kas trukdo lietuviams atsisakyti kiaulienos ir pereiti prie pigesnės mėsos - sraigienos?
- Čia paprasčiausiai įpratimas. Liaudžiai reikia pasiryžimo. Man apie Naujuosius daktarai pasakė, kad turiu per didelį svorį ir t. t., ir t. t. Nutariau: kam man tas antsvoris, ir mečiau... Absoliučiai nevartoju jokių alkoholinių gėrimų. Nei alaus, nei šnapso. Ir toliau valgydamas tą patį maistą netekau keliolikos kilogramų.
- Sraiges laikote delikatesu, ir anūkus pavaišinate... Kokį dar keistą ar egzotišką valgį yra tekę valgyti?
- Pirmąsyk Prancūzijoje pasiūlė varlių... Kažkaip keistai pasirodė... Paskui galvoju: „Jeigu žmonės valgo, kodėl gi aš negaliu?” Paragavau, ir visai nieko. Netgi skaniau ir už sraiges. O jų mėsa gal kažkiek primena vištieną.
- Esate vadinamas milijonieriumi. O ką reiškia būti milijonieriumi Lietuvoje?
- Man tai iš viso nesukelia jokių emocijų. Laikau, kad žmogui reikia pinigų turėti tiek, kiek jam reikia normaliam gyvenimui. O ar tu turi milijoną, ar dešimtį milijonų – man tai nevaidina jokio vaidmens.
- Kai kurie Amerikos milijonieriai testamentais išreiškė norą būti palaidoti savo pamėgtuose prabangiuose automobiliuose. O jūs, buvęs tankistas, ar norėtumėt metui atėjus būti palaidotas, tarkime, sovietiniame tanke T-34?
- Buvau tankistas, bet tokia „durna” mintis net į galvą nešovė... (Juokiamės abu). O kai numirsiu, noriu būti sudegintas. Mažiau rūpesčių visiems likusiems, ir „spakaina” galva.
- Ar būnant Amerikoje nekilo mintis iš kariškių išprašyti du senus „stingerius” ir jais papuošti įėjimą į Grūto parką – vieną pastatyti kairėje vartų pusėje, o kitą – dešinėje? Taip sakant, praplėsti eksponatų skaičių?
- Tokia absurdiška mintis tikrai nekilo, kadangi visa, kas Grūto parke – yra iš Lietuvos. Man siūlė daug visko iš kitų valstybių, taip pat ir iš Rusijos – kategoriškai atsisakiau, nes Grūtas - tai Lietuvos istoriją menantis parkas.
- Pačioje pradžioje daug kas jūsų idėjos nesuprato, buvote kaltinami bala žino kuo, drabstomi purvais. Ar tada nemanėte, kad per vis geriau būtų padėti tašką: skulptūras išlydyti, o metalą – parduoti?
- Nee... Tai buvo paskata dirbti dar greičiau ir tvarkingiau.
- Ar norėtumėt, jog kada nors Grūto parke pastatytų ir jūsų skulptūrą - greta visų proletariato vadų?
- Man tai nereikalinga nei Grūto parke, nei kur kitur. Kažkada toks „trenktas” (kaip šiandien jį vadinu) skulptorius prisispyręs mane agitavo užsisakyti savo skulptūrą. Atsakymas buvo toks: „Padarysite, o paskui turėsiu mąstyti, į kurį upelį ją įmesti, kad nepamatytų vaikai ir nepalvotų, jog senis išsikraustė iš proto?..”
Provokacinius kairuoliškai dešinius klausimus Grūto parko įkūrėjui uždavinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, nuotrauką iš asmeninio albumo iškaulijo irgi tas pats R. B.



