Dainininkas Adolfas Jarulis  žavus ne tik savo dainomis, elegancija, bet subtiliu humoro jausmu. Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Puiki tema interviu – birželio penkioliktąją viena iš ryškiausių, mylimiausių ir pati ilgaamžiškiausia (šių metų kovo mėnesį suėjo penkiasdešimt metų scenoje!) Lietuvos estrados žvaigždžių Adolfas Jarulis švęs savo septyniasdešimtąjį gimtadienį. 

Tačiau dainininkas nepagaunamas – tai jis dainuoja Gubernijos šventėje, tai jam koncertai Palangoje, tai dar jis kažkur pakviestas... Ir antradienį – netikėta žinia: Jarulis ligoninėje!  

Trečiadienio rytą vis dėlto dainininkui skambiname ir atsargiai teiraujamės, ar sveikata leistų nors ketvirčio valandos interviu palatoje... 

Adolfas Jarulis kaip mat žvaliai atsako, kad jis jau nebe ligoninėje, tuoj dviračiu atminsiąs pasikalbėti. Ir iš tiesų greit įrieda į redakcijos kiemą visai į ligonį nepanašus, ir iškart atsako į garsiai neužduotą klausimą: „Prieš pusmėnesį buvau Pageluvyje: diena karšta, išsimaudžiau, paskui mašinoj su atviru langu. Sekmadienį viskas gerai, o pirmadienį pradėjo gerklę kutenti. Visą savaitę – nuolatinis skausmas, be miego. Tada pas gydytoją – ausį gydo. Nepadeda – pas gerklės daktarą, rado pūlinuką. Vakar ligoninėje padarė biopsiją, tada išsiprašiau namo ir parmynęs dviračiu suvalgiau šešias porcijas ledų. Dabar tik drebu, kad nepasakytų – teigiama... Bet vis tiek savaitgalį važiuosiu į Palangą – koncertai...“

Apie ligas Adolfas Jarulis daugiau kalbėtis nelinkęs, tad pasakoja apie pirmuosius kartus... savo estradinėje karjeroje.

Tada man buvo dvidešimt. Muzika mane visą laiką traukė, bet mokytis natų tingėjau – maniau, kam man, jei iš klausos galiu... Tai va, buvęs bendraklasis Virginijus Nemaniūnas buvo baigęs muzikos mokyklą, paskui mokėsi konservatorijoje. Pasigavo jis mane kino teatre „Tiesa“ ir sako: kuriu tokį ansambliuką, ateik. Atėjau aš į tą ansambliuką „Alebastras“ - groja kvartetas: klarnetas, akordeonas, gitara ir kontrabosas, o aš dainuoju „Tą vakarą vėlyvą...“ Mano balselis – va toks, be mikrofono, pilnoje salėje... Ir kaip jie mane girdėjo...

Paskui buvo koncertukų aplink, ir mokamų - kur gaudavome honoraro tris rublius dviese... Bet nesvarbu – norėjosi dainuoti, buvo entuziazmas, jaunystė. Repertuaro tik nebuvo. Gerai dar, kad girdėjome vokiečius, lenkus, tai jų šlagerius ir paimdavome.

Su tuo ansambliuku dalyvavome Šiaulių miesto saviveiklinėje apžiūroje. Ten buvo teatrai, dūdų orkestrai, ansambliai – Šiauliai buvo nedideli (už „Vairo“ tvoros miestas baigėsi), bet kiek buvo kolektyvų, atlikėjų, meno mylėtojų! Kaip ten buvo, bet mes ten užėmėme trečiąją vietą.

Tada jau Teisutis Saldauskas amžinatilsi pamatė mane gatvėje šliaužiojantį ir išsivežė į Vilnių, į filharmoniją, 1963 metais.

Atvažiavome kaimiečiai, o po filharmoniją vaikšto Noreikos... Sako mums: dabar jūsų ateis pasiklausyti Romanas Marijošius... Ateina, pasideda pultą, užsirūko ir - „Na, prašom dainą!“ Aš išeinu – kojos dreba, visas šlapias, baisu – viskas sumėtė. (Dar ir dabar išeinant į sceną man pusę kvapo atima, nes visada dainuoju pats – ne fonogramas leidžiu...) 

Nenorėjo priimti, bet paskui nusprendė – bus bandomasis koncertų turas aplink Vilnių. Pirmame, antrame baisu buvo, o ketvirtame koncerte filharmonija pamatė, kad yra gešeftas: pavadino mus „Nemuno žiburiai“ ir po poros mėnesių mes jau visų metų gastrolėse už Maskvos.

Buvo 1964 metai, buvo Lietuvos estrados atlikėjų konkursas. Komisija žiauri, bet aš seilium būdamas kažkaip gavau trečiosios vietos diplomą. Tas diplomas man brangiausias, pasirašytas žymių kompozitorių, su kuriais vėliau tapome draugais.

Televizija    

Seniai buvo – gal 1965 metais: padarė įrašą, o paskui paleido, nes tais laikais tiesioginiame eteryje bijojo, kad kas išėjęs nepasakytų: valdžia – š... 

Pastatydavo tada ant kryžiuko, grindyse nupiešto, ir prigrasindavo: stovėk čia ir nejudėk.  

Tuo metu Juozas Tiškus vadovavo Lietuvos estradiniam orkestrui, kur visas internacionalas buvo – geras orkestras, Tarybų Sąjungoje pats kiečiausias. Tai jis padarė mažąjį sąstatą - „Estradines melodijas“. Dirbau su juo, kol jam atsibodau.

Pats išėjau – šeima, vaikai, reikia buto. Trombonistas šiaulietis Teodoras Kareckas tada vadovavo Klaipėdos statybos tresto „Žėručio“ pavyzdiniam ansambliui  - profesionalai džiazmenai jame grojo. Pasikvietė mane į Klaipėdą, aš tuoj į restoraną įsitaisiau dainuoti – pragyvenimui jau ir yra. Paskui atsirado Palanga – jau du restoranai. 

Dirbau aš sunkiai – niekada nebuvau išlepintas: liepdavo filharmonija dainuoti publikai prie centrinio tualeto, dainavau,  o čia padainuoji savo programos dalį, kepurę ant galvos ir į kitą. Ir niekad nebuvo, kad kur nukrisčiau, apsiversčiau, nes publika rinkdavosi ne restoranus, o tik geriausias programas – kur Donskovas, kur Jarulis. 

Gavome Klaipėdoje bendrabutį, paskui šeimyninį bendrabutį, po to dviejų kambarių butą ir taip Šiaulius dvidešimt vieneriems metams buvau palikęs.

Su Nijole Ščiukaite. Oi ne, pirmą kartą dar „Alebastre“ su Irma (toks, rodos, jos vardas buvo), kuri vėliau emigravo į Australiją. Prisimenu, dainavome kažkokias makedonietiškas dainas.

Bet pagrindinis mano duetas buvo su šiauliete Nijole Ščiukaite. Su ja gastrolėse Rusijoje viena dainuodavau: duetas lietuviškai (bandėm vieną čekiškai, bet nesupratom, ką dainuojam), tada aš vieną rusišką dainą – kokį romansą, o paskui viską – lietuviškai.

Tokia buvo koncerto kepurė – padainuojama, kas priklauso, o paskui viską darom savaip... 

Mus labai gerai priimdavo. O ir mes buvom vyrai kaip reikiant – atskridome į gastroles Kijeve, lipam trapu iš lėktuvo ir matom - mergaitės tautiniais drabužiais kažko laukia, filmavimo kameros šalia. Mes ir nuėjome sau, paskui mus pasigavo administratorius: „Atgal į lėktuvą!“ Pasirodo, tai mūsų laukė, bet nepažino – pamanė, kad krepšininkai atvažiavo. Tai mes jau antrą kartą trapu nulipdami jau ir rankomis pamosavome, ir palaukėme, kol pasveikinti priėjo...

Gerai ir publika priimdavo – klausdavo: o kokie jūsų pinigai?..

Demokratinė Vokietija 1966 metais. Grįždami parvežėme generolams tokį kyšį - batus susimetę nupirkom, tai po pusmečio mes ir Vengrijoje: dieną koncertai kareiviams, vakarais – karininkams. Visi į mūsų koncertus eidavo, ne tik kariškiai.

Iš pradžių parinkdavo filharmonija – kostiumėlis, „šlipsiukai“, batai... O kai su „Estradinėmis melodijomis“ pradėjome koncertuoti ir važiavome į Lietuvos dekadą Maskvoje, tai mus kaip reikiant aprengė: turiu dar nuotraukų, kur aš rudu dviborčiu kostiumu. 

Ką tu – Rusijoje į mus oi jau kaip žiūrėdavo, kaip žiūrėdavo. Apie mūsų rūbus rašydavo spaudoje – „zakonodateli mody s Pribaltiki“...

O ir Tiškus sakydavo: vyrai, mes atstovaujame Lietuvai, tai jei kur išeinat, kad kelnės būtų su kantu, marškiniai kaip reikiant. Tokia tvarka buvo, kad nu... Ir labai gerai.

Oi, dar jaunystėje – kokių septyniolikos. Buvo kaip privalomas apdangalas einant į miestą ar kur.

O scenoje skrybėlę užsidėjau po tos avarijos, kai kompozitorius Mikas Vaitkevičius žuvo, paskui jo žmona mirė, o aš dvi paras komoje išbuvau ir likau su tuo randu per visą kaktą. Dabar tas randas nebe toks ryškus. Netrukus vyko „Švieski man vėl“ , mane jau pasirengusį eiti į sceną pamatė Samas ir sako: uždenk tu tą savo... Uždėjo tada skrybėlę ir nuo tada į sceną tik su ja. Kai kas sako, kad man ji tinka. 

O anksčiau už tokią skrybėlę scenoje būtų išvis išvarę – mados tokios nebuvo.

Dirbant filharmonijoje tik nusilaužus koją ar ranką negalėjai išeiti į sceną. Bet vieną kartą Rusijoje ar Ukrainoje – trečias koncertas, aš jaučiu kimstu kimstu, tik fit fit sušvilpė iš vidaus ir nutilo balsas. Tai ką, Tiškus tada: ryt, Adoli, gulėk, nes buvo konferansjė, atlikėjų daug – koncertas galėjo tęstis ir be vieno dainininko. Tai dabar vienas atvarai per valandą   dvidešimt penkias dainas nesustodamas.

Na, ir vieną dieną su inhaliatoriumi burnoje pragulėjau viešbutyje, o kitą – vėl į sceną. 

Projektas, kur prieš trejus metus mašiną išlošiau, baigėsi, o kiti vyksta - „Mūsų dienos kaip šventė“, tuos pačius vėlei rodo. Tai ką tie projektai duoda? Žmonės vėl pamato, paskambina, pakviečia padainuoti. Nors gal anksčiau aš geriau, balsingiau dainuodavau, bet visi jau buvo užmiršę. Susitikę stebėdavosi: tai kur jūs dingot? Sakau: ar užuojautos neskaitėte – esu miręs... 

Septyniasdešimtmetis ant nosies, sakau – nuvažiuosiu į mišką ir gražiai atšvęsiu. Jei išeis - su kompanija, nes neturiu galimybių balių keli. Ir nepripažįstu tokių dalykų: dirbant filharmonijoje į balius mūsų nekviesdavo, buvo tik viešbutis, autobusas. Tai pasikviesiu išgerti šampano  savo mielą draugę vietoj veidrodžio, kad nereikėtų kilnoti: „Sveiks Adoli!“ - „ Ačiū, Jaruli...“

Kai buvo man šešiasdešimt, sėdau ant dviračio, „dėjau“ į Pageluvį, visą dieną pragulėjau pliaže ir parvažiavau namo nė lašo nepaėmęs. Tada atėjo kaimynai, pasveikino... Gal ir dabar taip bus - nežinau. Esu Dvynys. O Dvyniai, žinot, kokie? Vienas sako: padarom, kitas – ne, ne, ne. Vėl vienas – padarom, kitas – ne, ne, ne... O laimi sakantis „padarom“...

Kai buvo man trisdešimt, sakiau: keturiasdešimties nebedainuosiu. Bet keturiasdešimt - tai pati jėga. Dabar manau, kol jėgų yra – dainuosiu. Stengiuosi nepaleisti įrašo, nedainuoti ant viršaus. Buvau dvi dienas Palangoje dabar – šešiasdešimt dainų padainavau ir sakau publikai: netikit, kad aš dainuoju, tai imkit mikrofoną ir dainuokite kartu... Kai jau pats dainuoti negalėsiu – mikrofoną padėsiu. Kaip matau, ilgai tai nesitęs, nes kai bėgikui pradeda skaudėti koją, dainininkui – gerklę, viskas.