Šiandienos svečias, pasiryžęs rasti atsakymus į visus – protingus, linksmus, šokiruojančius  ir kvailus klausimus – žinomas šiaulietis dailininkas tapytojas ir pedagogas viename – Sigitas Prancuitis.

- Vienas iš jūsų tapytų paveikslų vadinasi „Vakarienė su katinu”. Ar laikote namuose katiną? Ar galėtumėt su juo pasidalyti paskutine dešrele?

- Ne, katino neturiu. Turėjau šuniuką. Šiaip man katinas ramina nervus. Toks švelnus padarėlis. „Vakarienė su katinu” man patiko pats pavadinimas. Ir ta apgraužta žuvis, ir „ryžas” katinas...

- Teptukai dailei daromi iš barsuko, iš voverės plaukų. Jūs gi auginate barzdą...

- Iš barzdos? Man ne naujiena... Visi taip siūlo. „Pendzelis” grindims dažyti išeitų. Faktūra? Kaip pasakius... Aš nelabai „faktūringas”.

- Tapote portretus. Norint didesnio autentiškumo, reikia sugebėti žmogui „įlįsti į sielą”. Kaip tai padarote ir per kiek laiko?

- Jeigu žmogų gerai pažįstu, greitai pasidaro. O jei modelis mažai pažįstamas, reikia siekti išorinio panašumo, o charakterio ten jau nebe labai beįdėsi. Priklauso nuo pozuotojo.

- Tapote ir religine tematika... Ar čia reikalingas tikėjimas, norint sukurti ką nors gero ir įdomaus?

- Reikia tikėti tuo, ką darai. Taip, tikėjimas reikalingas. Aš nekalbu apie krikščionių partiją (šypsosi).

- Pakalbėkime apie moteris ir apie linksmesnius dalykus...

- Moteris? Aš jau vedęs...

- Tada prisiminkite laikus, kai dar nebuvote vedęs: ar anksčiau pradėjote tapyti, ar mylėti moteris?

- Ko gero, mylėti moteris... Nuo pradinių klasių. Natūralu. O apie meną, tai žinot, dirbu pats su vaikais. Nuo 7-8 klasės, kai tik pamatau besiformuojančią asmenybę.

- Ar daug turėjote gerbėjų, kol sutikote savo vienintelę?

- Daug turėjau, bet tai tegul lieka asmeninė paslaptis... Ne istorijai. O kad turėjau, galiu net laikraščiui pasakyti. Dabar kitaip. Dabar yra vyrų, kurie turėjo daug... vyrų. Dabar tai populiaru.

- Mūza dažnai vaizduojama kaip sparnuota būtybė su lyra rankose. Įdomu, kaip atrodo jūsiškė Mūza?

- Maniškė mūza nesparnuota. Tokia paprasta moteriškutė. Rytais kepa kiaušinienę ir karbonadą gerai išmuša. Man tokios mūzos patinka. O kurios su arfomis skraido – ne, ne. Atskrenda ir praskrenda. Nelabai mėgstu, nors kai kurie menininkai tokias mėgsta.

- Savo dirbtuvėse turite „Amžinybės laikrodį” be rodyklių. Kaip atrodo, ką veiksite Amžinybėje ir ar nenusibos toji veikla po tūkstančio, po milijono metų?

- Niekados nenusibos. Žinau, kad tai yra kūryba. Nebūtinai tapyba. Juk ir eilėraštį parašau, ir šiaip „padurniuoju”. Amžinybėje nuobodžiauti neteks. Aš taip noriu. Rojus – vieta, kur gali visiškai save realizuoti. Tačiau kūryba - kartu ir kančia, žinokit. Bet toji kančia... Kaip mazochisto? Taip, teisingai pasakei: skauda, bet vis norisi (juokiasi).

- Prisiminkite pačius keisčiausius būdus, kaip yra tekę semtis įkvėpimo.

- Užvakar buvome plenere Kražiuose. Ten daug jazminų. Įkišau nosį į krūmą ir kvėpuoju (juokiasi). Senutė klausia: „Ką tu čia darai?” - Sakau jai: „Kvėpuoju!” - Pirmą kartą matau”, - stebisi ta. O kai  nuėjo, pagalvojau: „Taigi čia siužetas paveikslui!”

- Kūriniai neretai pergyvena savo kūrėją. Kaip manot, kaip jūsų paveikslai bus vertinami po šimto metų?

- Šito tai nežinau. Viskas verčiasi aukštyn kojoms. Sunku atsakyti. Motina Teresė yra pasakiusi: „Pernelyg nesijaudinkite, jeigu jūsų kūryba bus sunaikinta, o jūsų pačių niekas neprisimins. Kurkite toliau, nes svarbiausia – pati kūryba”. Pats procesas. Užsirašiau jos žodžius savo dirbtuvėje...

- Kuri yra jūsų mėgstamiausia spalva?

- Patinka šaltos spalvos: žalia, mėlyna... Taip yra. Nežinau kodėl. Žmonės sako, kad esu „paplaukęs” ir sunkaus charakterio...

- Rašote haiku. Kodėl pradėjote kultivuoti tokią tolimą lietuvio mentalitetui kūrybos formą? Ar ne geriau būtų rašyti ketureilius pageidavimų koncertams – bent pinigų užsidirbtumėt?

- (Smagiai juokiasi). Iš poezijos, kaip ir iš tapybos, pinigų per daug neuždirbsi. Bet haiku man labai patinka – labai kondensuota forma. Ten griežtos taisyklės, kurių visų net nežinau, taigi kad ne haiku rašau, o trumpus „a la haiku”. Man patinka tas netikėtumas: padedu daugtaškį, ir galvok, žmogau, ką nori...

- Ar pritarsite minčiai, jog tas, kuriam neužteko talento būti menininku, vėliau tapo meno kritiku?

- (Šypteli). Na, ko gero, gyvenime taip būna. Kritikuoti lengva: pats žinau – dirbu mokytoju. Beveik kiekvieną dieną tenka...

- Prie molberto prastovėjote 36 metus. Ar norėtumėt, jog kada nors jūsų vardu pavadintų mokyklą arba gatvę?

- (Kiek sutrinka). Mano vardas gal ir gerai, bet pavardė keista... Prancuitis. Sakote, normali pavardė? Aaa, tada galima!

- Užsienio meno aukcionuose pasitaiko beždžionių arba kitų žvėrių „tapytų”paveikslų. Kaip žiūrite į šitokį „meną”?

- Toks menas – kapitalizmo fizionomija – man ir nepatinka. Nevertinu. Žinoma gali paišyti ir šunelis, ir beždžionė. Ir iš dramblio mėšlo galima paveikslą sukurti... Perversijos. Šveicarai atvežė į Vilnių savo modernųjį meną. Vienas iš eksponatų – ant vežimėlio sukrauta neplautų lėkščių krūva. Suprantu, kad tai šiuolaikinis menas, bet nemaloniai nuteikia... (Juokiasi).

- Ar yra klausimas, į kurį nė už ką nesutiktumėte atsakyti?

- (Pauzė). Yra. Ir žinot apie ką? Apie meilę. Bet neatsakysiu, nes labai subtilu. Neklausinėkit.

- Gal pabaigai prisiminsite kokią linksmą istoriją?..

- Galiu papasakoti, kaip studentaujant suvalgėme komendanto gaidį. Gyvenome bendrabučio pirmame aukšte, o komendantas laikė „vištininką”. Rytais, kol studentai miegodavo, išleisdavo vištas pasivaikščioti. Su jomis buvo ir vienas gaidys, kuris savo kakariekavimu prikeldavo visus. Būsimas skulptorius R. Daugintis ir sako: „Reikia nudaigoti. Kiek jis čia ės nervus visiems? Esu iš kaimo, įpratęs galabyti...” Taigi vieną vakarą jis nučiupo tą vargšą gaidelį ir papjovė.

Bendrabutyje kvapai labai liesi, o čia pakvipo mūsų suprieskoniuotas troškinamas paukštis, ir labai nekasdieniškai... O komendantas „nuo Utenas” mėgdavo pasižvalgyti po kambarius, ar kas negeria, nes ir pats mėgo „įkalti”. Taigi užuodė ir užsuko mums bevalgant. Mes: „Užeikit, užeikit, komendante, kaip tik iš kaimo gautą višta valgome!” Pavalgė, ir butelį padėjo išgerti. O kitą rytą: „Puti, puti, kur tas mano gaidžiukas?” Pasigedo. Puolė mūsų klausinėti, ar nematėme. R. Daugintis ir sako: „Mačiau, gatve vaikščiojo. Gal kartais mašina suvažinėjo?” - „Ko gero, - pritarė komendantas, - nenusaugojau. Buvo vienišius ir mėgo vis nuo vištų pabėgti...”

Ilgai paskui juokėmės prisimindami tą istoriją, bet komendanto labai nenuskriaudėme: juk ir jis valgė savo gaidelį...

Menininkui minčių paletę drumstė Romualdas BALIUTAVIČIUS, jį visaip fotografavo Vadimas SIMUTKINAS