Ryškių rytietiškų bruožų mergina, išoriškai nė kiek nepanaši į geltonkasę mėlynakę lietuvaitę, negali paneigti, kad Rytai jai anaiptol nesvetimi.

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr. 

Aušra LAURINKIENĖ

Kai aštuoniolikametė Šiaulių „Atžalyno” sporto mokyklos dziudo ir sambo imtynininkė ištaria savo vardą, iškart sulaukia daugybės klausimų. Egzotiškos išvaizdos Gulala Satarova, draugų ir artimųjų meiliai vadinama Giule, juokiasi: „Anksčiau labai to nemėgau, tačiau dabar didžiuojuosi, kad mano vardas – išskirtinis”.

Juliaus Janonio gimnazijoje šiemet vienuoliktąją klasę baigusi mergina į interviu atėjo nešina senomis vaikystės nuotraukomis ir keturiais rusų kalba parašytais laiškais. 

„Šie laiškai – viskas, ką turiu iš tėčio...” - rankose laikydama viena iš jų sako Gulala Satarova. Netrukus mergina atvirai papasakoja savo gyvenimo istoriją: „Mano tėtis – kariškis, tarnavęs Zokniuose. Mama tuomet dalinyje dirbo virėja. Ji pasakojo, kad ją sužavėjo tamsaus gymio ir dailaus stoto vaikinas, tad po dvejų metų draugystės jie Lietuvoje susituokė ir išvyko į tėčio gimtinę – tolimąją Turkmėniją. Artimieji mamą bijojo išleisti, tad kartu į tolimąją šalį vyko daugelis iš jų. Apžiūrėję, kad sąlygos – normalios, o ir žmonės – malonūs, jie paliko mamą ir ramiai grįžo į Lietuvą. Turkmėnijoje po kurio laiko  gimė mano brolis Sataras, o po metų – ir aš. Manau, kad man išrinko Gulalos vardą, kuris turkmėnų kalba reiškia neprasiskleidusį pumpurą, todėl, kad gimiau per anksti – vos septynių mėnesių, nesvėriau nė dviejų kilogramų, vystykluose buvau mažytė mažytė... Nepaisant to ir skurdžios buities Turkmėnijoje, mamai atrodė, kad gyvenimas klostosi puikiai, tačiau viskas netruko pasisukti visiškai kita linkme...” 

Kai Gulala dar gulėjo vystykluose, jos tėtį dvejiems metams uždarė į kalėjimą: „Nežinau nei už ką, nei kodėl. Tiesiog taip nutiko. Mama ėjo, prašė, kad paleistų, nes namuose laukia žmona ir du maži vaikai, tačiau niekas jos nesiklausė. Kadangi Turkmėnijoje labai gerbiami vyrai, tėčio šeima be galo mylėjo mano brolį Satarą ir mamai ėmė grasinti, kad iš jos atims vaikus”, - mamos jai pasakotą istoriją mums perpasakoja simpatiškoji Gulala. 

Nuo vyro šeimos pabėgusi lietuvė su dviem vaikais beveik mėnesį gyveno prisiglaudusi rusų namuose ir laukė, kol į Turkmėniją atvyks dvi moterys iš jos gimtosios šalies. „Mamai reikėjo važiuoti į Lietuvą, nes kitaip ji būtų mūsų netekusi”, - sako mergina. 

Nors rusai netikėjo ir iš lietuvės atvirai juokėsi, Gulalos mama svečių iš Lietuvos sulaukė ir grįžo į gimtąją Aleksandriją. Nors čia jos išskėstomis rankomis laukė Gulalos ir Sataro močiutė, moters širdį draskė ilgesys. Atrodė, kad gyvenimas ir vėl stos į vėžes – iš kalėjimo paleistas mylimasis susigrąžins šeimą, vėl viskas bus kaip buvę, tačiau šioms viltims išsipildyti lemta nebuvo... 

Kadangi tuo metu subyrėjo Sovietų Sąjunga, o Turkmėnija tapo nepriklausoma valstybe ir atsirado sienos,  keliauti tapo sunkiau, tiesioginis ryšys su Gulalos gimtine nutrūko. 

„Liko tik šie laiškai, kuriuos tėtis mums parašė. Kada sulaukėme paskutinio? Gal prieš ketverius metus. Žinoma, jis mums paskambindavo, trumposiomis žinutėmis pasveikindavo su gimtadieniais, tačiau vis iš kito numerio, tad apie jį – nieko nežinome. Net nežinau, ką jis veikia ir kaip gyvena”, - apmaudo neslepia Gulala. 

Nors Gulalos mama, grįžusi į Lietuvą, po kokių trejų metų susitvarkė dokumentus ir jau išsiskyrė, mergina šypteli: „Kadangi su Turkmėnija nėra jokių ryšių, tėtis net nežino, kad jie su mama – ištuokti”. 

„Kaip reaguotum, jei mama į namus parvestų patėvį”, - smalsaujame. „Kai manęs nebebus namuose – tuomet gerai. Tačiau dabar esame pratę gyventi trise, mums viskas gerai. Jeigu jau tiek metų išgyveno tik su mumis, tai kam tas vyras?” - juokiasi Gulala. 

Rankose laikydama nuo begalės skaitymo aptrintą ir nuo laiko jau pageltusį laišką mergina skaito jo ištraukas ir prasitaria: „Šį laišką vakarais dažnai mums su broliu vis skaitydavo mama. Dar nemokėjome rusų kalbos, tad ji jį versdavo. Dabar ir pati viską suprantu... Tėtis labai gražiai rašė. Visada rašydavo: „Labas iš saulėtosios Turkmėnijos”, į mus kreipdavosi pačiais mieliausiais vardais, mane vadindavo „loločka”, visada paklausdavo, kaip gyvena mūsų artimieji, net išvardydavo visų vardus. Trūksta bendravimo... Norėčiau jį pažinti... Mama sakė, kad tėtis mane matė vos tris ar keturis kartus...”

Paklausta, ką pasakytų tėčiui, jei jis staiga įžengtų pro duris, Gulala sutrinka: „Nežinau... Iš pradžių neklausčiau nieko. Net nežinočiau, kaip reikėtų šalia jo eiti. Norėčiau jį tiesiog apkabinti”. 

Imtynininkė prisipažįsta, kad Turkmėnija jai artima tiek, kiek šią šalį mintyse sieja su tėvo gimtine. Kitokio vidinio ryšio su ta šalimi ji nejaučia, nes per mažai ją pažįsta. Bet vis tiek svajoja kada nors ten nuvykti ir pagaliau susipažinti su tėčiu. 

Apie gimtąją Turkmėniją (oficialiai – Turkmėnistaną, - aut. past.), valstybę Viduriniojoje Azijoje, kuri ribojasi su Afganistanu, Iranu, Kazachstanu, Uzbekistanu ir Kaspijos jūra, Gulala žino nedaug.

„Buvau per maža, kad pati ką atsiminčiau. Žinau tik tiek, kiek man pasakojo mama, kiek radau informacijos naršydama internete. Ten yra civilizuotų miestų, tačiau mama su tėčiu gyveno mažame kaimelyje pavadinimu Farab. Mama sakė, kad namai ten – moliniai, o jų stogai – iš šiaudų”, - šypteli mergina.

Anot Gulalos, jai įstrigęs mamos pasakojimas apie turkmėnų ant akmenų kepamą duoną: „Užkuria laužą, sudeda akmenis, iš tešlos nulipdo paplotėlius ir kepa lauke. Norėčiau tokios paragauti”. 

Nors Turkmėnijoje Satarovai gyveno prieš septyniolika su puse metų, iki pat šios dienos Gulalos mama ruošia turkmėnišką plovą iš ryžių ir morkų: „Žinoma, tai nėra lygiai toks pat patiekalas, nes mama pasakojo, kad nacionalinį plovą turkmėnai gamina lauke, apversto trikampio formos puode. Į jį sudėdavo ryžius, morkas ir išeidavo į kiną. Kai pareidavo – viskas būdavo išbrinkę ir labai skanu”.

Iš skurdaus Farab miestelio į Lietuvą sugrįžę Gulala, jos brolis ir mama, aukso monetų nežarstė – gimtojoje Aleksandrijoje, gyvenvietėje Šiaulių rajone, teko patirti visko.

„Žinau, ką reiškia, kai namuose nėra ką valgyti... Gyvenome Aleksandrijos dvare, kur gyveno labai daug šeimų, visi kartu lauke žaisdavome, dalydavomės kąsniais. Vėliau šeimas iškraustė į valstybės suteiktus butus, dabar likome vieni – lyg kokiame vienkiemyje. Kai susitinkame su tais draugais, juokiamės iš viso to. Manau, kad tas skurdas, patirtas vaikystėje, tik užgrūdino. Dėl to nesijaučiu blogai”.

Salduvės pagrindinėje mokykloje dešimt klasių pabaigusi Gulala tikina, kad ir ten nesijautė prastai: „Nors kiti gyveno kur kas geriau, nebuvau atstumtoji. Priešingai – buvau labai aktyvi, visur dalyvaudavau ir buvau klasės „galva”. Galbūt dabar, perėjusi į Juliaus Janonio gimnaziją, esu uždaresnė, ramesnė. Kodėl? Nes čia esu viena – nėra draugų. Šiek tiek apmaudu, kad kartu su kitais nestojau į Šalkauskio gimnaziją, nes būtų kur kas smagiau. Tačiau nesirengiu lakstyti – jeigu jau įstojau, tai ir baigsiu”. 

Nors mergina sporto pasaulyje – vos trejus metus, ją žino visi miesto sporto mylėtojai. Per trumpą laiką Gulala Satarova spėjo susižerti nemenką kraitį imtynių ir rankų lenkimo apdovanojimų. Į imtynių salę mergina pateko netikėtai – klasės draugas suorganizavo savigynos pamoką pas savo tėtį – trenerį Nikolajų Kurušiną, o Gulala nuo tos dienos tapo jo auklėtine. Savo trenerį mergina apibūdina pačiais gražiausiais žodžiais: „Jis manimi labai rūpinasi. Net savo sūnui nepirkdavo saldainių, o mane lepindavo. Jis man – lyg tėtis. Labai gerbiu šį žmogų”. 

 

Sausio 20-ąją gimusi mergina juokiasi: „Ir trenerio Nikolajaus žmona gimusi šią dieną. Girdėjau, kad esame baisūs žmonės”. 

 

Paklausta, kuo ją sužavėjo imtynės, aštuoniolikametė šyptelėjo: „Visada norėjau sportuoti, tačiau niekada neprisiversdavau nueiti į treniruotes. Kūno kultūros mokytojas visada ragindavo nueiti į maniežą, tačiau vienai buvo neįdomu, norėjosi kompanijos. Dabar gailiuosi tik vieno – per vėlai pradėjau sportuoti”.