„Kada nors norėčiau parašyti rimtą romaną. Ne apie vabalus... - sako jaunoji rašytoja Urtė Uliūnė. - Nors gal man lemta nugyventi gyvenimą rašant vaikams?..“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kai Juliaus Janonio gimnazijos moksleivės knygelė „Miegančios boružės“ pelnė reikšmingiausio 2007 metų vaikų ir paauglių literatūros debiuto apdovanojimą, daugelis susidomėjo, o kas ta Urtė ir dar tokia naujamadiška pavarde Uliūnė. Bet kai šios autorės antroji knyga „Kitokia svirplelio diena“ pelnė „sidabrinį“ 2010 metų vaikų knygos apdovanojimą - specialią premiją už geriausią pasakų knygą, jau niekas neabejoja, turime tikrą rašytoją. Ir dar kokią! Sunkiausiojo žanro – pasakų vaikams.
Vilniaus universiteto lietuvių ir slovėnų filologijos trečiakursė Urtė, kuri šiaip gyvenime – visai ne Uliūnė, dėl to nė kiek nesutrikusi:
- Vaikai labai draugiški, labai imlūs, labai smalsūs skaitytojai – tai nuoširdžiausia auditorija, kokia begali būti. Per paskutinį susitikimą viena mergaitė paklausė: ar jūs turite vyrą? Nusijuokusi atsakiau, kad ne, ir pagalvojau: o juk tai mano slapyvardis juos verčia nustebti.
Tai buvo leidyklos „Nieko rimto“ idėja, kuri būdama labai rimta leidykla, bet save vadinanti žaidybine, pasiūlė susigalvoti slapyvardį, nes pavardė Maskuliūnaitė labai jau solidžiai skamba. Tai buvo prieš ketverius metus, kai man buvo septyniolika, kai leidykloje buvo leidžiama mano pirmoji knyga. Tėvai man padėjo ir geras gavosi sąskambis: Urtė Uliūnė...
- Tikriausiai dar maža būdama pradėjote kurti pasakas?
- Tėvai pasakas man skaitė dar visai mažai, vėliau, prisimenu, mama kantriai mokė mane skaityti: Palangos pajūryje tris valandas sėdėjo šalia, kol pastraipėlę pati perskaičiau.
Todėl labai anksti pradėjau skaityti – mokyklos dar nelankiau. Skaičiau visada be galo daug, o mama dar liepė sąsiuvinyje perskaitytas knygas aprašyti, iliustruoti ir išrašyti mėgstamiausią citatą. Tokių sąsiuvinių turiu daug. Žodžiu, užaugau su knygomis.
Dar prisimenu, kaip su sese (ji penkeriais metais jaunesnė) žaisdavau: aš būdavau ponia Krimskienė ir savotiškai vadovaudavau visam žaidimui.
Kai man buvo vienuolika-dvylika, aš jau anksti keldavausi ir iš karto pradėdavau į sąsiuvinį rašyti... „romanus“. Vieną po kito, vieną po kito... Ir taip iki šešiolikos. Rašydavau tiek daug, kad net neatsiversdavau puslapio atgal – rašydavau toliau ir dar iliustruodavau. Tai buvo tiesiog grafomanijos laikotarpis. Man tas rašymas buvo įdomus žaidimas.
Rašydavau perskaičiusi kokią nors knygą – tiesiog ją kopijuodavau. O parašiusi duodavau paskaityti tėvams (kai kurie puslapiai mamos raudonu tušinuku ištaisyti). Jie tolerantiškai žiūrėjo į tai ir griežtesniais kritikais tapo tik man augant. Draugėms tas istorijas pradėjau rodyti jau mokydamasi septintoje ar aštuntoje klasėje.
- O kaip nuo tų ilgų „romanų“ perėjote prie pasakų?
- Pirmąją pasaką „Trijų parkerių istorija“ sukūriau konkursui „Laiškas Hansui Kristianui Andersenui“, nes mama ir Danguolė Šakavičiūtė, šio konkurso organizatorė, paskatino mane išeiti į viešumą. Dėkinga esu joms ir tam konkursui, nes taip supratau, kad galiu savo pasakas pateikti viešai. Tada ir prasidėjo sąmoningas pasakų kūrimo laikotarpis.
Kadangi rašaydama „romanus“ turėjau problemų dėl siužeto ir jų užbaigimu, tai pasakas buvo truputėlį lengviau parašyti. Pirmas pasakas parašiau ranka ir jau tik iki aštuonių puslapių...
Kasmet dalyvaudavau laiško H. K. Andersenui konkurse – tai buvo man kalendorius, bet rašiau ir tarp konkursų.
- Ir kiek parašėte pirmajai knygai?
- Aštuonias. Tiek užteko. Nežinau visų užkulisių, visų filologinių ryšių (dėkinga esu Kęstučiui Urbai), kol susipažinau su leidykla „Nieko rimto“, kuri ieškojo naujų autorių. Leidykloje perskaitė mano atsiųstas pasakas, Sigutei Ach pasirodė labai artima vabalų tematika ir leidykla nusprendė rizikuoti – išleido.
Atsiuntė knygą man supakuotą. Mudu su bičiuliu siuntinuką pasiėmėme, nuėjome prie Auksinio berniuko, ištraukėme knygą, pavartėme – kai paėmiau knygelę į rankas, pajutau, kad ašaros nebetoli...
O paskui prasidėjo knygos pristatymo maratonas: Višinskio biblioteka, mano gimnazija... Smagūs įspūdžiai, niekada nepamiršiu tų pirmųjų susitikimų, kai dar nežinojau nei kaip šnekėti, nei kaip elgtis. Knygynuose tykodavau, kas mano knygą varto, perka – drebėdama stebėdavau.
O kai vaikų knygos rinkimuose pelnė metų debiuto apdovanojimą, supratau, kad man labai pasisekė – sėkmingai įžengiau į literatūros, raštijos pasaulį.
- Kada pradėjote rengti antrąją knygą?
- Tik po trejų metų išėjo antroji – reikėjo tam subręsti pačiai. Be to, tapau kritiškesnė, atsakingesnė savo tekstams, o ir visi iš antros knygos tikisi daugiau... Dabar esu vienodai abiem knygomis patenkinta. Antrasis apdovanojimas metų knygos rinkimuose – fantastiškas: net neapsakyčiau, kaip širdis tada daužėsi.... O paskui dar intensyvesnis knygos pristatymas, ar įdomesni sutikimai įvairiose Lietuvos vietose su vaikais, bibliotekininkais, filologais...
- ... ir šlovė?
- Bendrakursiai, dėstytojai, pažįstami nei žinojo, nei žino, kad aš – Uliūnė. Tik tie, kurie mane pamatė „Labo ryto“ laidoje prieš knygos rinkimus, ir sužinojo. O aš nesijaučiu ta, kurią turėtų pastebėti gatvėje, ir esu tuo patenkinta.
- Gal jau ir trečiajai knygai ką parašėte?
- Rašysiu šią vasarą, kai ir laiko yra, ir mano veikėjų vabalų daugiau... Kodėl vabalai? Manau, kad jų pasaulis tiesiog praleistas literatūroje. Be to, kuo mažesnis daiktas ar gyvis, man tuo mielesnis: voro tikrai nebijau paimti į rankas.
Dar labai mėgstu vasarą fotografuoti vabalus, todėl norėčiau sužinoti jų pavadinimus. Manau, apskritai reikėtų labiau jais pasidomėti, nes kas žino, kokios dar informacijos prireiks mano pasakoms.
