Jaunosios grafikės Simonos Bagdonaitės kūriniuose - „Gyvenimo sapnavimas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
 
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
„Mirties prisiminimai“ - tai šiauliečių menininkų Rimanto Bagdono ir Simonos Bagdonaitės parodos, eksponuojamos Šiaulių dailės galerijoje, pavadinimas. Keistas šokiruojantis pavadinimas, nes vienuose kūriniuose akivaizdūs mirties, anapusinio pasaulio simboliai, kituose – ramybės ir susitaikymo nuotaikos, o ant vienos sienos - grupė keraminių kasdienių daiktelių...
Tad su parodos autoriais – tėčiu ir dukra – nutarėme pakalbėti apie bendradarbiavimą šia lyg ir ne itin įprasta tema.

Rimantas Bagdonas: „Mano profesija – mokytojas, kaip ir visų baigusiųjų Šiaulių pedagoginį institutą. Todėl pasirinkimas tik toks: arba dirbti su vaikais, arba šeimos labui šalia to daryti ir kitus darbus. Pavyzdžiui, aš esu nemažai dirbęs kapinėse. O tai ir matosi parodoje – eksponatai su tam tikra patirtimi.

Dailėtyrininkai mane įvardija skulptoriumi, o pagal mano apibrėžimus, esu šiek tiek tapytojas ir galiu skulptūrą daryti“.

Simona Bagdonaitė: „Šiais metais Šiaulių universitete įgijau grafikos bakalauro laipsnį, žadu studijuoti šios specialybės magistrantūrą pas profesorių Vaidotą Janulį (jis buvo ir mano diplominio darbo vadovas). Žodžiu, ruošiuosi sieti savo ateitį su grafika“. 

„Mirties prisiminimai“ - kelinta jūsų personalinė paroda?

Rimantas Bagdonas: „Ketvirta. Grupinėse su kitais menininkais esu dalyvavęs dvylikoje. Bent tiek  parašiau, nes esu su vienu kitu savo darbu dalyvavęs daug įvairių akcijų, renginių. Tik parodomis jų nevadinu.

Didesnių skulptūros užsakymų nesu turėjęs – mano darbai yra labiau kameriniai, interjeriniai, smulkesni, nes dirbant mokytoju dideliems darbams, kūrybai apskritai laiko nedaug lieka“.
Simona Bagdonaitė: „O man tai antroji personalinė paroda. Grupinių buvo gal penkios. Viena buvo net fotografijų, kai visas kursas rengė portretinių nuotraukų ekspoziciją“.

Iš kur idėja surengti parodą mirties tema?

Rimantas Bagdonas: „Taip, šios temos žmonės vengia – mieliau kalba, kuria apie gimimą, meilę. Tačiau jei yra ko nors pradžia, yra ir pabaiga, todėl, manau, reikia ir apie tai protingai ramiai prie šios temos prieiti, kol dar šviesi sąmonė.

Kai kūnas regresuoja, vyresnio amžiaus žmonės dažniau apie tai mąsto ir kalba, manau, ir parodyti tai darosi būtina, nes tai veikia ir mūsų moralę, ir sprendimus. Juk kai susispaudžia žmogaus egzistavimas, pradedama ne tik galvoti apie mirtį, bet ir vertinti gyvenimą. Juk išgyvenusieji klinikinę mirtį išmoksta džiaugtis vien tuo, kad žolė žalia“. 

Ilgai rengėtės šiai parodai?

Rimantas Bagdonas: „Dirbant kapinėse susikaupė daug įvairios informacijos apie žmones, apie įvykius, reiškinius. Todėl reikėjo tam tikra prasme visa tai išmesti iš savęs, o tam reikėjo gan ilgo vidinio pasiruošimo.

Bet paskui jau dirbau, galima sakyti, ekspromtu. Žmona net buvo nustebusi ir susijaudinusi: kada tu padarysi – tu žlugsi, nes susiėmiau, kai iki parodos liko tik mėnuo. Naudojau įvairias medžiagas – akmenį, gipsą, keramiką, šiek tiek medžio, net kompiuterines technologijas atminimo juostoje... 
Darbai gavosi labai skirtingi: ir labai smulkūs, ir dideli. 

Jei būčiau rengęs parodą pagal postmodernistinius reikalavimus, būtų jai užtekę kokių penkių eskizų su užrašais ir centre pabarstytų smulkių darbelių. Efektas būtų garantuotas.

Tačiau aš dirbu ne vien sau, o ir žiūrovams. Manau, menininkai apsirinka, kai daro menines akcijas dėl savęs, net jei to ir nepripažįsta. Man reikia kontakto su žiūrovu, kaip kad skaitydami knygą mes turime kontaktą su jos autoriumi per pasakojimą, o ne tiesiogiai – per autoriaus asmenybę, jos svarbumą. Gerai pasakyta: „Žmonės kartais suserga povizmu...“

Simona Bagdonaitė: „Grafikos darbų esu padariusi daug, tad mums tereikėjo atrinkti tinkančius šiai parodai - keturis darbus sapno tema. Kodėl sapno? Įvairiai galima interpretuoti: mirtis - tai amžinas užmigimas, amžinas sapnavimas...“ 

Ar visos jūsų parodos - konceptualios?

Rimantas Bagdonas: „Na, kaip pažiūrėsi į šiandieninį konceptualumą. Vieni eina į technicizmą - „štai kaip aš gražiai padariau“, kiti – į grynąsias idėjas. 

Prieš tai esu vieną tikrai konceptualią daręs – tapybos ir skulptūros kartu su tiesiai užrašytomis mintimis. O mano pirmoji paroda tebuvo mišinukas dar nesubrendusio kūrėjo, kita, kur buvo vien skulptūros, skirtos moterims, gal irgi galėtų vadintis koncepcine.

Šioje parodoje nustebino keraminiai smulkūs buities daikteliai – mobilieji telefonai ir t. t.  

Rimantas Bagdonas: „Jie irgi atspindi žmogų, jo išorinę veiklą. O ji irgi įdomi, nes ir čia atsispindi žmogaus moralė, siekiai ir visa kita. 

Štai skaičiau apie Jurgą Ivanauskaitę: pasirodo, prieš mirtį žmogus labai stebi aplinką, mato, kiek daug aplink nereikalingų daiktų, koks beprasmis jų kaupimas. Tai ir užsikabinau už tų smulkių daiktų prasmės – parodyti, kad žmogus turi apsispręsti, kiek ir ko jam reikia ir kiek jis laiko jiems turi“. 
 
Ar parodos bendraautoriai darė vienas kitam įtaką kūrybos metu? 

Simona Bagdonaitė: „Parodą nusprendėme daryti kartu, bet dirbome atskirai, be jokio kišimosi.
Žinoma, aš akį į tėčio darbus užmesdavau ir garsiai savo nuomonę pareikšdavau. 

Man labiausiai patiko ir patinka ta smulkiųjų jo darbų kolekcija: konkretūs daiktai, kurie jau nereikalingi, nors jiems skiriame tiek daug dėmesio, kol esame gyvi“.

Rimantas Bagdonas: „O aš prie savo darbų neprisirišu – jie egzistuoja jau patys savaime, be manęs. Man labiau įdomus pats kūrybos procesas. 

Todėl šiandien iš ryto vis pagalvojau: gerai būtų visai į tą parodos atidarymą neiti, juk žmonės taip ar taip viską apžiūrės ir be manęs. Ir dar savas prasmes darbuose įžiūrės“.






 
Straipsnių peržiūros
93596573
Į viršų