Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Po penkiolikos metų į kūrybinę stažuotę Paryžiuje šiaulietis menininkas Bronius Rudys keliavo „ne vienas“ - su nešiojamuoju kompiuteriuku. Šis bendrakeleivis tiko visur: gatvėse kaip žemėlapis, bibliotekose - kaip informacijos saugykla, galerijose kaip fotoarchyvas, o vakarais kaip ryšio priemonė su Šiauliuose likusia šeima. Nuolat skriejo žmonai ir draugams tai trumpesni, o tai ir ilgi laiškeliai su ne lietuviškais raštmenimis su prancūziškai įrašytu Paryžiaus pavadinimu - Paris...

Šie įžvalgaus, žingeidaus žmogaus pastebėjimai - kartais apibendrinantys per ilgesnį laiką sukauptą informaciją, kartais švelniai autoironiški - turėtų būti įdomūs ir trumpesnį laiką Prancūzijos sostinėje praleidusiesiems, ir dar joje nebuvusiesiems.

Bronius Rudys gyveno Paryžiuje tarptautiniame menininkų miestelyje sausio-kovo mėnesiais, kai Šiauliuose oro temperatūra, buvo ir minus dvidešimt, tad laiške į namus vienas iš pirmųjų įspūdžių: „Aš Paris jau 30 valandų. Vakar vakare gavau žiemiško lietaus. Parėjęs išgręžiau savo kepurę. Šiandien buvau vienplaukis. Gatvėje pavasaris. Širdyje taip pat. Gal kada visi stovėsime kartu ant Menininkų tilto“.

Kitas kiek šiaulietį sutrikdęs pastebėjimas, kai mieste pavasarinė temperatūra: „Merijos aikštėje didžiulė čiuožykla. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro čiuožinėja koks šimtas žmonių. Jaunimas ir vaikai. Vaikai iki 5 metų čiuožia su kėdutėmis. Seniams kėdučių nėra. Visi čiuožia prieš laikrodžio rodyklę. Taip diriguoja instruktoriai. Kas atsisėda – tas šlapiu dugnu. Bet laimingi visi iki ausų“. 

O paskui atsiranda ilgesnis pasakojimas, apibendrinantis ilgesnio laikotarpio pastebėjimus, apie nakvynę gatvėje randančius.

„Palapinė ant šaligatvio - kasdieninis reiškinys. Vienas jaunas vaikinas, kurį sausio 10-ąją pastebėjau nakvojant viename artimame kiemelyje, šalia „tarptautinio“ berželio, palapinėje tebenakvoja jau trys savaitės. Reginos prašymu pro tą vietą lėtesniu žingsniu praeinu kas rytą. Iki šiol gyvas! Čia kartu ir apie žiemą, ir apie saugumą, ir apie kiemo gyventojų pakantumą. 

Nebeliko nakvojančių ant metro ventiliacijos grotelių. Prieš 15 metų po 23 valandos ant jų atsirasdavo kartoninių dėžių nuo stambios buitines technikos. Vėjas nepučia, iš apačios šildo su vėjeliu. Dabar ventiliacijos sistemos jau tabu. 

Mėgstama „laisvųjų gyventojų“ vieta - ir prie pagrindinio menininkų miestelio pastato. Sausio mėnesį dvi naktis buvo minusinė temperatūra. Tai tuos du kartus miegančių tiesiog po antklodėmis buvo tik po kokius aštuonis mesjė. Atšilus orui iki  4-6 laipsnių nakvoja jau po 20, tarp jų ir viena madam. 

Kartkartėmis atvyksta policija ir patikrina, ar nešiukšlinamas miestas. Rytais 7.30 visi ponai išgaruoja, kad policija negautų skundo iš patalpas nuomojančių kontorėlių dėl trukdymo jų verslui. Bet nepaliekama nė  šiukšlelės, kartonai būna sudėti prie artimiausio šiukšlių maišo stovo ar konteinerio“. 

Skaudi tema. Ir čia pat impresija: „Stebėti, „kaip gražiai nusileido saulė stebint ją nuo Monmartro kalvos ir kaip ką tik buvęs pilkšvai baltas Paris nugrimzta į sutemas ir pradeda švytėti rausvomis gatvių šviesų virvėmis“, ir visa tai aprašyti yra visai skirtingi dalykai. Nebelieka vėjo, kavinių kvapo, kaskart besikartojančių – „merci, pardon...“  

  

Tačiau visus tris mėnesius Bronius Rudys Paryžiuje viską stebėjo kaip menininkas, kultūros atstovas. Stebėjo ir lygino. Taip gimė keli laiškai esė. 

„Apie Cite internationale des Arts“

Menininkų miestelyje gyvenu antrajame aukšte neskaitant nulinio. Langai į pietus ir vakarus. Visi patogumai. Virtuvėlė su visais įrankiais ir indais. Pagrindinis rūpestis - nepražiopsoti patalynės keitimo. 

Iš viso čia per 300 studijų, išsidėsčiusių septyniuose korpusuose. Ant durų užrašai „l’Ecole Arts Superiere“, „Duseldorf Arts Academie“, Claude Debusy Ministerie Francais des Affaires Etrangeres, Royaume du Maroc FONDATION HASAN pour les Beaux Arts arba tiesiog Cartier Canada, Ville de Paris, Croatia. Ant mano durų - „Academie des Beaux-Arts de Vilnius (Lituanie)“. 

Triukšmingiausi muzikantai, grojantys fleitomis. Grodami jie dar ir atsiveria langus. Panašiai elgiasi ir vokalistės. Ypač skamba, kai viena solistė pusę vienuoliktos vakaro tobulinasi aukščiausiose natose. Tyliausi šokėjai - matosi tik vaizdas. Skulptoriai apatinėse studijose-loftuose kartais trinkteli. Šiaip vyksta nuolatinė tyli migracija kaip dideliame viešbutyje. Atvyksta - du mėnesiai – išvyksta. Atvykę iš netolimų miestų dažnai vyksta namo, kiti - koncertuoti. Ilgiausias buvimo terminas - šeši mėnesiai. Su Regina juokavome – išeisime į pensiją ir dingstame pusei metų.

Kiekvieną savaitę gaunu po 1-2 kvietimus į koncertus, kurie rengiami mūsų miestelio koncertų salėje. Konferencijų salėje vyksta susitikimai. Parodų salė, kuri anksčiau buvo rūsyje, dabar įrengta prie gatvės esančiame korpuse ir tapo prestižine. Ji įtraukta į miesto galerijų asociaciją. Personalinę parodą, atsižvelgiant į eilę, galėčiau registruoti nebent 2016 metams.  

Stebina išskirtinis įvairiapusis valstybės dėmesys kultūrai. Atskirų Paris rajonų merijos rengia įvairias nemokamas parodas savo patalpose. Centrinėje miesto merijoje vyksta ypač didelės parodos. 

Meno, mokslo, istorijos ir kitų muziejų lankymas vaikams iki 14 metų – nemokamas, daugelyje muziejų - nemokamas lankymas žmonėms iki 18 arba 26 metų amžiaus, nereikalaujant mokinio, studento ar kario pažymėjimo. 

Taikomos bilietų nuolaidos į kultūrinius komercinius renginius jaunimui ir pensininkams, užtikrinant kultūros prieinamumą visiems mokesčių mokėtojams ir jų vaikams (taip pat ir elgetoms, miestiečių svečiams bei klajūnams turistams).

Kultūrinių paslaugų kompiuterizavimas: duomenų, leidinių, naudojimosi sistemų. Šiaulių universiteto buvusioje aktų salėje prancūzai būtų įrengę mažiausiai tris dabartinio dydžio specializuotas, kompiuterizuotas skaityklas, kad citatų iš knygų studentams nebereikėtų perrašinėti. Tokie neišnaudoti patalpų aukščiai visuomenės reikmėms skirtuose pastatuose paliekami retai, tik sporto salėse, stotyse, bažnyčiose.   

Išvada: „no comments...“

„Po lankymosi galerijose įsikūriau Pompidou bibliotekos, menų skyriuje... Prie mano stalo apie dvidešimt žmonių. Vieni išėję pavalgyti ir likę tik jų kompai ir kiti daiktai. Viena kaimynė jau visą valandą miega ant stalo, nors prieš tai ir gėrė keletą kartų kavos iš termosiuko“, - rašo viename iš laiškų šiaulietis apie iš pirmo žvilgsnio nerūpestingus ir civilizuotus paryžietiškus įpročius.

Bet pasirodo, kad ir čia ne viskas taip gražu, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.

„Apie sukčius

Kuo arčiau geležinkelio stočių – tuo daugiau sukčių. Jų yra ir prie Notre Dame katedros. Žaidimai paprasti - „Atspėk, po kuriuo puodeliu žiedelis“ („žaidžia“ 1+2-3), „Ar ne tu pametei žiedelį?“ „žaidžia“ 2-3 (jei trys – trečioji būna pradinukė mergaitė, kuri paprašo 2 eurų radybų už 0,15 euro vertės „aukso“ žiedą). Ypač buvo gaila 70-metės močiutės - radybas užmokėjo jos sūnus. Gal tai mokestis už gobšumą?

Renka „labdarą“ vaikai ir jaunimas. Eina poromis ar grupelėmis. Kad galėtų susikalbėti visomis kalbomis, jie visi „kurti“ ir „nekalbantys“ ir renka „tokiems pat“. 

Pačią pirmąją dieną dvi „kurčias“ gimnazistes parėmiau dviem eurais aukų lape įrašydamas „Siauliai, Lituanie“. Kitomis dienomis „labdaristus“ atpažindavau iš tolo. 

Kartą grupelei prisiartinus išsitraukiau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Vietoj kilnų darbą atliekančiųjų šypsenų pamačiau iškreiptus veidus. Supyko, net metė „labdaros sąrašą“. Parsinešęs jį į studiją pagailėjau kelių gailestingų žmogaus negalei užsieniečių iš Mastrichto, Atėnų, Briugės ir kitų miestų. Jie jau buvo paaukoję per 70 eurų ir patvirtinę tai savo parašais. Po tuo lapu priklijuoti kiti – vakarykščiai, užvakarykščiai. Visuose lapuose pirmųjų „aukotoju“ pavardės ir vardai beveik sutampa, skiriasi pašto kodai ir suraityti kringeliai ties sumomis 10, 15, 20 eurų (toks namų darbas ant firminių labdaros lapų ruošiantis „medžioklei“), nes kas norės tuščiame lape būti pirmas aukotojas ir, be to, gali sumanyti per mažai aukoti. Pavyzdžiui, tik 2 eurus... :)“

Pasišaipęs iš savęs dėl du eurus kainavusios sukčių pamokos Bronius Rudys vėliau su tikru prancūzišku šmaikštumu aprašo savo maitinimosi įpročius. Matyt, susirūpinusios žmonos paprašytas.

„Papietavau. Šiandien kepiausi tik blynų. Receptas minimalus: specialūs prancūziški blynų tešlos miltai, pienas, saulėgrąžų aliejus, uogienė, druska. Užsimaišiau nedaug, bet gavosi 20 plonų, traškių, švelniai apgruzdintų, karštų blynelių. Geriu tik žalią kinišką arbatą, kurios nusipirkau net pusę kilogramo. Įsivaizduojate, kokio dydžio dėžė. Po du puslitrinius puodus rytą, per pietus ir vakare. Tikiuosi prarasti kokius 5-9 kilogramus svorio (nuosavo).

Sunkoka su maisto produktų pavadinimais. Jei maisto produktai supakuoti permatomai – viskas gerai. Sunkiau su pieno produktais, ypač grietine. Dabar ant stalo turiu iš viso du kilogramus trijuose induose „Fromage blanc/nature 20 %, Creme epaisse/legere, 15% ir Creme Fraiche 30%“. Bet kas ir kur, aišku nelabai. Lyg ir visur grietinė. 

Toks pat neaiškumas su sūriais, kurie supakuoti į nepermatomą baltą ar spalvotą popierių“. 

O kartais, draugų paprašytas, susidomi labai jau buitiniais dalykais („Čia gamina visokį parketą. Naujas kainuoja apie 59 eurus už kvadratinį metrą. Bet jei jis pagamintas iš senos medienos, grubus, tamsus, nelygus - tai mačiau ir už 229 eu/kv. m. 

Apskritai čia mėgsta tamsias grindis. Studijoje, kuri statyta 1995 metais, grindys sudėtos iš juodo storo marmoleumo. Čia mėgsta kontrastus: arba juoda-balta, arba spalvota. Pavyzdžiui, baltos sienos, balti baldai (bet audiniai gali būti ir spalvoti), baltos lubos kartais su tamsiais balkiais ir grindys arba labai šviesios, arba labai tamsios“), bet tas besikartojantis žodis „foto“ išduoda čia esant asmeninio meninio intereso.

Kaip ir trumpai aprašytoje daugiafigūrinėje kompozicijoje - „Nebegalėjau praeiti avenue Shamps Elysees, nes ADIDAS parduotuvių centro atidarymo proga buvo laukiama France nacionalinės rankinio komandos. Minia milžiniška. Prieš tą centrą gatvėje vyko spaudos konferencija. Po to žaidėjai, treneriai po vieną grįžo saugomu aptvertu taku į autobusą. Tuo metu aš pro visų pažastis jau buvau pirmoje fanų eilėje. Galėjau paliesti jų komandos dievą – vartininką...“

O įdomiausiai nuskamba Broniaus Rudžio esė „Apie komunizmą, arba Už ką moka mokesčius Paris mokesčių mokėtojas“, kur iš nedidelių eskizų susidėlioja panoraminis paveikslas: 

„Už tai, kad gatvėse tualetinės kabinos būtų nemokamos, šaligatviai plaunami, šiukšlių dėžių gatvėse nebūtų, o vietoj jų ant stovų kabėtų neperpildyti žalsvi permatomi maišai su ištiesta ranka nepasiekiamu dugnu ir visa tai butu išvežama kasdien. Kad kiekvienas kampelis būtų apšviestas.

Už tai, kad kvartalų skveruose vaikų žaidimo aikšteles saugotų prižiūrėtojai. Jiems ir inventoriui būtų įrengtos patalpos. Užteko vienai mamai atsisėsti ant sūpynių ir tuoj pat jai buvo priminta, kad tai – vaikų svoriams. O apie šunis ir benamius ant vaikų tėvams skirtų suoliukų negali būti net minties. Prižiūrėtojo tamsiai mėlynas megztinis su ryškiai žaliais prisegamais antpečiais. 

Už tai, kad baigiantis pamokoms sankryžose prie mokyklų jau stovėtų eismo reguliuotojai. 

Už tai, kad visuose Paris parkuose, kurių per šimtas, veiktų nemokamas „Wairelles“ ryšio tinklas Wi-Fi. Nelieka „internetinės“ priežasties jokiam šeimos nariui pasilikti namuose ir atsisakyti pabūti minimalioje gamtoje parke. Skverai aptverti, visi saugūs, suaugę - internete. Turistai patenkinti. 

Už tai, kad jų saugumu rūpintusi uniformuoti ir ne, raiti ant arklių, motociklų, automobiliuose, stotyse ir aikštėse pareigūnai. Nė karto vėlyvą vakarą ar naktį nepasijutau nesaugus. Policijos daug. Čia jie susistabdę dviratininką peržiūri jo dokumentus, ten porelė turi pasiaiškinti išeidama iš metro ir t. t. Gražu žiūrėti į Champus Elysees laukuose ant gražių arklių patruliuojančias spalvotas merginas. Smulkutės, mažutės, juodos ir geltonos, o jau šūkauja kalbėdamos tarpusavyje, nes šalia šešių juostų eismo triukšmas.

Už tai, kad merijų centrinėse aikštėse kas savaitę veiktų vienos dienos turgeliai. Atskiri dešimties metrų ilgio stalai tik pagal produktus: žalia mėsa, daržovės, rūkyta mėsa-dešros-karkos, žuvis-moliuskai-krabai-jūržolės, karšti patiekalai ir užkandžiai, gėlės skintos ir sodinimui, įvairiausia konditerija, sūriai ir kiti pieno produktai, medus-pikis-vaškas. Prekeiviams įrengiamos stoginės, tiekiama elektra. Veikia elektrinės svarstyklės ir kasos aparatai. Nusipirkai ir žinai, kiek gramų svėrė išsirinktas geltonas pipiras... 

Apie švietimo, sveikatos ir kitas socialines garantijas, teikiamas mokesčių mokėtojui, belieka nutylėti.

Išvada: kažkas sumaišė sąvokas, nes socializmas turėjo būti ne komunizmo, o kapitalizmo siekimas. Tęsiasi sąvokų ir realybės suvokimų neatitikimai. Apie kapitalizmą gimtojoje žemėje ir vėl neretai atsiliepiama kaip apie blogį. Manau, esame tiesiog neišsikristalizavusi struktūra“.

Tad kaip nepatikėti šio šiauliečio menininko prisipažinimu savo Paris užrašuose - „gal kada viduramžiais buvau kartografas, o per Pirmąjį pasaulinį karą – žvalgas... :) “ 

„Siunčiu keletą fotografijų. Vieną darė pagyvenęs japonas, kita – europietis (gal vokietis), prie fontano – jauna ispanų pora (bent taip pasirodė iš jų tarpusavio šnekos). Tai jiems tariau: „Buenos dios, bonjour, pouvez-vous faire une (vieną) foto avec mon appareil foto?“ Bet jie padarė du kadrus, vieną iš toliau, kitą - iš arčiau. Viena autoportretą pasidariau pats. Manau, jis labiausiai ir vykęs. Neveltui sakoma – viską pasidaryk savomis rankomis“.