Romualdas BALIUTAVIČIUS

Algimantas Blinstrubas dabar pensijoje. Daugiau nei 49 metus darbavosi Dviračių gamykloje, o į buriavimą atėjo būdamas nepirmos jaunystės...

„Plaukioti pradėjau jau suaugęs. Iki tol žaidžiau ledo rutulį, futbolą, baigiau Kūno kultūros institutą, dirbau sporto metodininku. Persiritusį per keturiasdešimt vienas draugas, plaukiojęs katamaranu, pakvietė į Rėkyvą. Buvo rugsėjis, šalta... Anksčiau iš buriuotoju nepiktai pasišaipydavau: anoks čia sportas: sėdi, ir viskas! Bet jau per pirmąjį išplaukimą katamaranas apsivertė dugnu į viršų. O mes su vatinukas atsidūrėme vandenyje... Kitas būtų pabėgęs, o mane incidentas užkrėtė - tapau buriuotoju.”

A. Blinstrubas pasakoja netrukus persėdęs į kitą laivą ir pradėjęs buriuotojo karjerą. Iš pradžių tik Rėkyvoje. Paskui gamykla nupirko dvivietę jachtą, su kuria dalyvavo respublikos pirmenybėse. Dar po kiek laiko tuometinė Dviračių gamykla nupirko penkias burlentes – organizavo pirmąją burlenčių regatą, kurioje užėmė antrąją vietą. Palaipsniui mūsų pasakojimo herojus visa galva pasinėrė į buriavimą.

„Šiuo metu esu įsigijęs 1,5 tonos 7 metrų kilinę jachtą Kuršių mariose, - dėsto jis. - Gamyklos profsąjunga ją nupirko dar 1981-aisaisiais, taigi persikėlėme į Kuršių marias. Atkūrus Nepriklausomybę, ją privatizavau už talonus. Netrukus pradėjau lankyti kursus kapitono rangui gauti – dvi žiemas sekmadieniais važinėjau į Klaipėdą, jūreivystės mokyklą, kur gavau ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių. Mokyklos bazė buvo gerai įrengta. 1986 m. išlaikiau egzaminą ir gavau jachtos garbingą kapitono vardą.

Teko plaukti į Lenkiją, į Rytų ir Vakarų Vokietiją, Švediją, Daniją, Baltijos jūros salas. Tada į užsienio keliones rusų valdžia žiūrėjo griežtai: reikėjo po Naujųjų siųsti į Vilnių sąrašą žmonių, norinčių išplaukti, pildyti didžiules anketas, laukti atsakymo ir kt.”

Vadinasi, pagal turimą kvalifikaciją, dabar galite plaukti nors ir aplink Žemės rutulį?

„Taip, turiu teisę plaukioti neriboto buringumo laivais ir neribotą atstumą. Netrukus tuo ir pasinaudojau...”

Teko A. Blinstrubui įveikti Atlantą: nuo Klaipėdos iki Jamaikos. Išplaukė trise 11 metrų jachta. Vienas iš įgulos ketino prisijungti Šerbūre (Prancūzija), bet atsisakė paskutiniu momentu. Iš ten pasiekė Brestą, paskui Azorų salyną, paskui Haitį ir galiausiai Jamaiką.

„Tada dar nebuvome ES nariai, tad Šerbūro uoste mus nuodugniai tikrino pareigūnai – nežinia, ko ieškojo, - šypsosi pašnekovas. - Nuo Bresto iki Azorų salų plaukėme 10 parų, paskui dar 28 paras iki Haičio. Jachtos grimzlė per 2 metrus ir vieną rytą prie pat Haičio užšokome ant akmenų. Teko remontuoti laivę. Ačiū Dievui, kad tuokart prie šturvalo buvo pats kapitonas, o tai mane būtų pakorę, - reikšmingai šypteli jūreivis. - Tenykščiai žmonės neturtingi, niekur negavome niekur krano. Užgaišome 12 dienų. Haitis – buvusi ispanų kolonija, o kita salos dalis – Dominikos Respublika priklausė anglams. Iš Haičio po trijų parų pasiekėmė kelionės tikslą – Jamaiką”.

O kuo nustebino garsusis Bermudų trikampis, kurį teko kirsti?

A. Blinstrubas: „Plaukėme per patį vidurį... Atvirai pasakius, mačiau tik dvi didžiules, namo aukščio bangas, sueinančias į vieną. Aukščio kiekviena su lyg Salduvės kalnu. Bet kad tai jokia anomalija... Nesigirsiu, didelių audrų nepasitaikė. Šiaip audrų buvo, bet ne tokių, kad drebėtumei apsikabinęs stiebą. Bermudų trikampis... Kažkokia anomalija ten visgi yra. Gal panaši, kaip Magnitogorske (Uralas), kur daug geležies rūdos. Budėjome visi trys ir po tris valandas paeiliui. Tikrai nieko keisto nepastebėjau ir prietaisai veikė normaliai... Jokių šviesų ar neaiškios kilmės žiburių. Tik vieną sykį (matyt, buvau pavargęs) pavakarėje, leidžiantis saulei, akyse pasirodė sala, medžiai... Pirmąkart regėjau kažką panašaus į miražą.”

Pasak jūreivio, Atlanto viduryje nepamatysi nei paukščio, nei žuvies, tik retkarčiais tolimą kito laivo siluetą. Netgi radijas nebeįstengė pagauti jokios stoties. Tik palydovinis ryšys, pagal kurį jūreiviai laikėsi kurso. Likus parai-pusantros kelio iki Dominikos, eteryje pasigirdo Pietų Amerikos muzika...

„Kaip buvo malonu! O paskui ir baltas nematytas paukštis nutūpė ant stiebo...” - mena A. Blinstrubas.

Vis dėlto ar nebuvo baisu plaukti? Pavyzdžiui, per audrą arba naktį. Toli nuo civilizacijos, nuo žmonių, kažkur vidury Atlanto.

A. Blinstrubas: „Tikrai nebijojau. Žinojau, kur einu ir kam pasirašau. Bijosi ar ne - po tavimi 4 kilometrų gelmė. Nepadės, jeigu ką, net mokėjimas plaukti. Na, gal kiek ilgiau išsilaikysi ant vandens... Bet vis tiek anksčiau ar vėliau pavargsi. O pavojai tyko ne tik Atlante. Pernai Kuršių mariomis plaukėme į Jūros šventę. Užėjo škvalas. Įpuoliau į vidų ir viena ranka laikau bures, o kita – vairą. Bijojau tik vieno: kad vėjas nesudraskytų burių. Žūti? Ne, gerai žinau laivo galimybes”.

Kas virė valgį kelionės metu? Ir kuo gi maitinosi Atlanto nugalėtojai?

„Kiaulienos konservai su kruopomis, konservai su makaronais, konservai su ryžiais, o konservai su bulvėmis - didelis skanėstas. Žuvys? Neturėjome pasiėmę kuo jas gaudyti, - teigia A. Blinstrubas. - Teko matyti tik nedideles žuvis skraiduoles, galinčias oru nusklęsti apie 50 metrų... Priekiniai jų pelekai yra tarsi sparneliai, leidžiantys slysti oru.

Laivo kokas buvau aš. Man tai patinka ir laikas greičiau eina. Kartu dar ir šturmanas. Virdavau sriubą, ruošiau viską. Mano bendrakeleivių kulinariniai sugebėjimai buvo beveik nuliniai“.

Keliautojas jūromis teigia matęs apie pusės metro skersmens jūros vėžlį – nepamatęs žmonių, tas plaukė šalia ir be baimės. Kažkas iš komandos pasiūlė pagauti ir išsivirti delikatesu laikomos vėžlio sriubos. Paaiškėjus, kad niekas nesiimtų vėžlio nugalabyti, sumanymo buvo atsisakyta.

A. Blinstrubas teigia ne kartą iš arti stebėjęs delfinus. Dargi susidarė įspūdis, kad jiems nuplaukus iš karto subjūra oras... Nors su prastais orais tekdavo susidurti ir anksčiau. Štai Lamanše tris dienas ūžė vien audros ir ciklonai. „Nemačiau Lamanšo”, - pripažįsta jūreivis.

Ar daug reikia fizinių jėgų tam, kuris rengiasi jachta keliauti per Atlantą?

„Neypač. Tačiau manevrus reikia atlikti greitai, tiksliai ir laiku. O mes plaukėme vienu halsu (kryptimi) ir pusę dienos, ir visą dieną. Būna, vėjas nurimdavo visai. Štilis. Tada plaukdavome su varikliu - kartu pasikraudavo ir akumuliatoriai”.

Teko girdėti, kad jūrų keliautojai – liaudis prietaringa?

Į mūsų klausimą Atlanto nugalėtojas tik labai reikšmingai nusišypso...