Į Šiaulius vaikiną atviliojo ne tik puikios galimybės sportuoti, bet ir mylimoji – taip pat orientacininkė Vesta.

Asmeninio albumo nuotr.

                                                                  

Aušra LAURINKIENĖ

Slogius prisiminimus apie Brazilijos lūšnynus, kuriuose gyvena milijonai žmonių, į gimtąją šalį parsivežęs orientacininkas Vilius Aleliūnas, dvejus metus svajojęs apie šią išvyką, sako, kad grįžęs iš šios šalies suprato, jog mes, lietuviai, gyvename labai gerai.

Tris savaites Rio de Žaneire vykusiose penktosiose Pasaulio kariškių žaidynėse kartu su aštuoniais tūkstančiais orientacininkų dalyvavęs karys savanoris, vykdamas į Braziliją, tikėjosi šioje šalyje susidaryti didesnį įspūdį: „Gyvenome apie penkiasdešimt kilometrų nuo miesto centro, visur buvo griežta apsauga. Galbūt todėl buvo sunku kur nuvykti. Tik vargais negalais pamatėme Rio de Žaneiro simbolį - 38 metrų aukščio Kristaus Atpirkėjo statulą. Tai - tikriausiai gražiausias matytas reginys”.

Nors lūšnynai dar ir dabar Viliui Aleliūnui kelia slogias mintis, vaikinas džiaugiasi, kad svajonė išsipildė – nuvykta į tolimąją Braziliją, apsilankyta prie cukraus kalno Copacabanos paplūdimyje. „Mane sužavėjo Rio de Žaneiro naktinis gyvenimas specialiame rajone, kuriame žmonės linksminasi”.

Penktosios Pasaulio kariškių žaidynės, anot Viliaus Aleliūno, - antras sporto renginys po Olimpiados.

„Orientavimosi sportas taip pat buvo įtrauktas į žaidynių programą, tad turėjau puikią progą atstovauti Lietuvos kariškių rinktinei. Jau ketverius metus esu karys savanoris. Žaidynėse orientacininkams reikėjo varžytis trijose skirtingose trasose. Asmeninėse varžybose abi dienas užėmiau dvyliktąsias vietas.

Lietuvis Simonas Krėpšta ir Sandra Paužaitė iškovojo aukso medalius. Vyrų grupėje varžėsi daugiau nei 150 dalyvių. Su komandos draugais iškovojome bronzos medalius komandinėje įskaitoje į priekį praleidę tik Šveicarijos bei Lenkijos sportininkus. Tai - labai aukštas pasiekimas. Estafečių varžybose šiek tiek nepasisekė - pamečiau elektroninio atsižymėjimo kortelę ir teko tenkintis ketvirtąja vieta. Lietuvos merginos iškovojo sidabro medalius. Iš viso Lietuvos orientacininkai iškovojo penkis medalius ir tai buvo visi Lietuvos delegacijos apdovanojimai”, - „Šiaulių naujienoms” sakė vos tik iš Brazilijos grįžęs sportininkas.

Paprašytas plačiau papasakoti apie orientavimosi sportą Brazilijoje, Vilius Aleliūnas sakė, kad ši sporto šaka Brazilijoje neturi tokių gilių tradicijų, kaip Europoje.

„Žemėlapių ir varžybų kokybė - žymiai prastesnė. Be kita ko, Rio de Žaneire labai sunku surasti tinkamų miškų, nes aplinkui vien džiunglės, amazonė. Iš pradžių turėjome bėgioti po vietinius paplūdimius, bet vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta dėl saugumo”, - pasakojo praėjusių metų žiemą į Šiaulius iš gimtojo Panevėžio persikėlęs vaikinas.

Anot jo, brazilai labai stengėsi ir surengė varžybas taip, kaip galėjo: „Trasos nebuvo sudėtingos, bet kitokia gamta, augalija bei kitoks supratimas apie vietovę pakišo koją ne vienam stipriam sportininkui. Tai buvo labai svarbus renginys, todėl tokie startai prideda nervinę įtampą. Tuo jie ir skiriasi nuo paprastų varžybų Lietuvoje”.

Kalbėdamas apie orientavimosi sporto Lietuvoje padėtį, vienas iš geriausių mūsų šalies orientacininkų neslėpė apmaudo, kad Lietuvoje sporto šaka numeris vienas – krepšinis.

„Mūsų sportą lenkia ir kitos sporto šakos. Orientavimosi sportas gyvas vien entuziastų dėka. Šiauliuose jau nuo seno gyvuoja stiprus orientavimosi sporto klubas „Sakas”, praėjusiais metais susikūrė naujas klubas „Igtisa”, kuris sukvietė stipriausius Lietuvos elitinius sportininkus, todėl manau, jog Šiauliuose šis sportas dar gyvuos ilgai, nes šio sporto mylėtojų ir entuziastų tikrai netrūksta”.

Nors Vilius Aleliūnas tarp Lietuvos orientacininkų pagal pajėgumą žengia trečias, sako, kad žiniasklaidos dėmesio sulaukia mažai. Ilgametis vasaros bei žiemos orientavimosi sporto rinktinių narys, Lietuvos čempionas, Pasaulio jaunimo orientavimosi čempionato penktosios vietos laimėtojas, Pasaulio kariškių žaidynių bronzos medalio laimėtojas pridūrė, kad orientavimosi sportas – ne olimpinė sporto šaka. Būtent  todėl  žiniasklaidos dėmesio sulaukiama mažai.

Tiesa, žiniasklaida jam – ne svetima: „Pačiam tenka dažnai rašyti įvairius spaudos pranešimus. Taip pat esu žurnalo, skirto orientacininkams, vyriausiasis redaktorius - leidžiu žurnalą nuo pradžių iki galo. Gaila, jog Lietuvoje žiniasklaida skiria didžiulį dėmesį krepšiniui, o kitos sporto šakos būna užmirštos. Labai džiugu, jog bent kartkartėmis žiniasklaida susidomi orientavimosi sportu”.

23-ejų sporto šakos žinovas, gimęs Aukštaitijos sostinėje, ten baigęs Juozo Balčikonio gimnaziją, vėliau studijavęs Vilniuje, persikėlė į Šiaulius, nes, kaip pats sako, čia - labai puikios sąlygos sportuoti: „Be to, turiu gerą darbą  ir, svarbiausia, širdies draugė – šiaulietė. Labai svarbu, kai darbą, asmeninį gyvenimą ir sportą gali suderinti, todėl ir pasirinkau Šiaulius. Svarbiausia, jog širdies draugė taip pat orientacininkė ir ji puikiai supranta, ką man reiškia šis sportas ir kartu galime praleisti daug laiko”. 

Orientavimosi sportu Vilius Aleliūnas susižavėjo prieš vienuolika metų: „Per lietuvių kalbos pamoką treneris atėjo ir pakvietė į treniruotes. Buvau vienintelis berniukas, kuris kitą dieną nenuėjau į treniruotę, tačiau poryt nuėjau ir likau vienintelis, kuris sportuoja iki šių dienų. Pirmą pusmetį nuo tėvų slėpiau, kad lankau būtent orientavimosi sportą, tačiau vėliau jie labai mane palaikė ir tik jų dėka sugebėjau pasiekti aukštus rezultatus”.

Viliaus Aleliūno teigimu, orientavimosi sportas – tai ne vien bėgimas ar slydimas: „Tai fizinė ir protinė veikla viename. Tikriausiai todėl ir žavėjo mane šis sportas. Visi orientacininkai - lyg viena šeima: draugiški, protingi. Kaip sakoma, kartą paragavęs negali sustoti... Manau, kad  orientavimosi sportas mano gyvenime turi labai didelę reikšmę”.

„Sakai, kad tai – ne hobis, o tavo gyvenimo būdas. Ar lieka laiko kitai veiklai?” - smalsaujame.

Šyptelėjęs Vilius Aleliūnas atsakė: „Tvirtai galiu sakyti, kad tai - gyvenimo būdas. Visas mano gyvenimas - vien sportas. Žinoma, didelę laiko dalį atima darbas, tačiau ir darbe pagrindinė tema – sportas. Jeigu ne bėgu miške, tuomet slystu slidėmis, važiuoju dviračiu, dalyvauju multisporto renginiuose. Kaip jau minėjau, kita veikla – žurnalo leidimas, knygų skirtų orientavimosi sportui leidyba. Kita veikla – tai nebent miegas ir valgis”, - nusijuokė orientacininkas.

Vaikinas pridūrė, kad labiausiai šioje sporto šakoje jį žavi tai, jog turi kovoti su savimi ir su mišku: „Jokie teisėjai neturi įtakos rezultatui. Pats esi savo laimės kalvis. Taip pat žavi tai, jog visi orientacininkai yra be galo draugiški, išsilavinę. Kiekvieną savaitgalį susirinka būrys draugų ir tik trasoje jie tampa konkurentais. Ši sporto šaka – tai sveikos gyvensenos propagavimas. Mums nereikia treniruočių salių, mums tereikia miško, gryno oro bei žemėlapio. Sveikata – labai svarbu. Gaila, jog didžioji dalis žmonių to nesupranta ir jei skiria pinigų sportui, tai tik krepšiniui, o žmonių sveikatos klausimai lieka antraeiliai”.

Nors Vilius Aleliūnas yra išbėgiojęs daug miškų, neslepia, kad trasoje vis dar daro klaidų.

„Nė vienas žmogus nėra tobulas. Mūsų sporte labai svarbu psichologija, tad bet kurią akimirką gali padaryti klaidą. Daug kas priklauso nuo motyvacijos ir užsivedimo. Žinoma kuo didesnę patirtį turi, tuo mažesnė tikimybė padaryti klaidą, tačiau jų išvengti nepavyksta, net ir Pasaulio čempionams. Kartais padarai ne klaidą, o ištinka tiesiog nelaimė, kaip kad man atsitiko Brazilijoje. Kaip jau minėjau, estafečių varžybose pamečiau elektroninio atsižymėjimo kortelę ir taip su komandos draugais praradome galimybes kovoti dėl medalių”, - apmaudo neslėpė sportininkas.

Nors kurioziškų nutikimų varžybų metu, anot Viliaus Aleliūno, nutinka retai, keistų atvejų būna ganėtinai dažnai: „Įsimintiniausia akimirka man buvo tuomet, kai dar būdamas visiškai jaunas pamačiau vilką. Tikriausiai tai buvo šuo – dabar juokiasi orientacininkas. - Stovėjau sustingęs dešimt minučių, o vėliau lėkiau į finišą kiek kojos neša ir nebaigiau trasos. Kartais pasitaiko, jog varžybų rengėjai nespėja pastatyti kontrolinių punktų, tačiau daugeliui tuomet būna nejuokinga, nes kartais tai nutinka ir labai svarbiose varžybose”.

Didžiausias orientavimosi sporto pranašumas, pasak pašnekovo, - tai laisvalaikis gamtoje ir didelis draugų būrys, sveikas ir linksmas gyvenimo būdas. Vienintelis minusas - tenka bėgti per dilgėles ir neišbrendamas pelkes.

Nepaisant to, vaikiną žavi menkas rutinos žiupsnelis jo gyvenime: „Kiekvieną savaitgalį - vis naujos varžybos, vis nauja vietovė. Rutina dingsta vasarą, kai keliauju iš vienos šalies į kitą ir dalyvauju tarptautinėse varžybose bei stovyklose”.

Svajonė – Pasaulio čempiono titulas

Išpildęs svajonę apsilankyti Brazilijoje, Vilius Aleliūnas atskleidė, kad turi dar vieną didelį siekį: „Prieš kelerius metus draugams prasitariau, jog per dešimt metų tapsiu Pasaulio čempionu. Tai -  mano svajonė. Taip pat labai norėčiau, jog orientavimosi sportas taptų Olimpine sporto šaka. Svajonės susijusios su žemiškais norais – aplankyti visus žemynus. Australijoje jau buvau, Azijoje taip pat, Pietų Amerikoje taip pat, Europoje taip pat. Liko Šiaurės Amerika bei Afrika. Manau, šią svajonę greitai įgyvendinsiu”.