Šįkart į skyrelio tinklus pakliuvo Kęstutis Jankevičius, vienas iš Lietuvos rinktinės plaukimo trenerių. Taip, taip, jis treniruoja ir olimpietį, Lietuvos rekordininką P. Viktoravičių!

 Buvo prieita išvados, jog pats metas pakalbinti sporto pasaulio atstovą, idant ir kiti nesijaustų esą saugūs bei po truputį brandintų mintį, jog anksčiau ar vėliau toks pokalbis tikrai įvyks...

- Jūsų darbas susijęs su vandeniu. Ar teko kada skęsti?

- Teko. Buvau dar mažas ir gyvenau centre. Pabėgau iš kiemo. Nuėjau į Prūdelį maudytis. Ačiū Dievui, kažkoks dėdulė mane išstūmė, kai ėmiau springti vandeniu ir kojomis nebesiekiau dugno. Po to atėjau į plaukimo baseiną – mokytis plaukti (juokiasi).

- Yra sakoma, jog griauti tai ne statyti... Bet ar visuomet? Prieš metus numetėte nemažai antsvorio kilogramų... Ar lengva buvo juos „griauti“?

- Cha, cha... Statyti buvo lengviau... Dargi buvau susilažinęs darbe su kolegomis, kad sulieknėsiu, bet nieko neišėjo. Paskui kažkaip nusiteikiau, pakalbėjau su seserimi... Ji numetė penkis, o aš – dešimt kilogramų.

- Jeigu jau pradėjome kalbėti apie žmogiškąsias silpnybes... Ar bandėte kada rūkyti?

- Ne, nerūkau. Asmeninis mano „rekordas“ kažkada pasiektas pionierių stovykloje: norėdamas pasirodyti merginoms, per naktį surūkiau septynias cigaretes! Po to vėmiau, kiek akys užmatė, ir daugiau niekados neberūkiau.

- Žinau, kad mėgstate sukiotis apie puodus. Prisiminkite atvejį, kada sulaukėte daugiausia valgytojų priekaištų dėl patiekalo kokybės.

- (Juokiasi.) Kažkada svainis krikštijo savo vaikus. Buvo nemažas balius, kurį pats ir paruošiau. Gaminau šernienos patiekalą, tačiau jis nepavyko. Tikriausiai per mažai marinavau. Iš nepatyrimo.

- Esate plaukikas, laimėjęs ne vieną prizą... Kaip atrodo, jeigu savo laiku būtumėt pakliuvęs pas tokį gerą trenerį kaip jūs pats, gal šiandien Lietuva turėtų olimpinį arba Europos  plaukimo čempioną?

- Savęs vertinti negaliu. Viską parodo darbai. Esmė ta, kad treneriai buvo geri ir tuomet, greičiau aš pats pritingėdavau. O gal tiesiog buvau negabus? Greičiausiai taip... Kaip treneris esu gabesnis, negu kaip plaukikas, vadinasi, Europos čempiono Lietuva neprarado (šypsosi).

- Vienu metu bandėte kabintis į verslą, tačiau... likote užsikabinęs už baseino krašto. Kuo gi  išgąsdino verslo pasaulis?

- Išgąsdino verslo „rykliai“ - didieji prekybos centrai, „suvalgantys“ tokius mažus „kilbukus“ kaip mes... Kitas dalykas – ten visai kitokie santykiai tarp žmonių. Ten vienas kitam yra vilkas.

- Viename interviu kalbėjote, jog seniau jaunimas buvo labiau motyvuotas parodyti gerus sportinius rezultatus ir tenkinosi galimybe kartą per dieną nemokamai pavalgyti valgykloje, o dabar viskas kitaip, nusveria materialusis pradas. Įdomu kodėl? Juk vaikai pradeda lankyti plaukimo teniruotes būdami 7-8 metų? Kada ir kaip jie „sugedo“ ar buvo „sugadinti“?

- Sugadina materialūs dalykai. Dabar už tam tikrą rezultatą sporto mokykla vaikui moka dienpinigius. Talonėlis nemokamiems pietums, kaip buvo mūsų laikais, nebeveiksmingas. Įsivaizduokite, gauna dienpinigius, taupo, o jeigu nebeparodo rezultatų arba jų, kaip sportininkų, augimas sustoja – viso gero! Pinigų nebegauna, o kartu nebelieka ir motyvacijos stengtis. Tačiau pinigai tik viena medalio pusė. Tas pats pasakytina apie sportinę aprangą, važiavimus į varžybas, tai irgi skatina tobulėti.

- Neseniai atšventėte savo penkiasdešimtmetį. Kokios mintys kirba galvoje suvokiant, kad jau  „nuplaukta pusė distancijos“?

- Pagrindinė mintis – noras turėti penkiasdešimtmečio patirtį ir 35 metus amžiaus. Idealus variantas. Nuversčiau kalnus.

- Situacija. Plaukiate valtimi su dviem be galo gražiomis moteriškėmis: viena myli jus, tačiau esate jai abejingas. Kita jumis nesidomi visiškai, tačiau ją esate įsimylėjęs „ligi ausų“. Vidury Rėkyvos valtelė apsiverčia, o plaukti mokate tik jūs vienas, ir galite išgelbėti tik vieną...

- (Smagiai juokiasi). Rinkčiausi trečią variantą: parplaukčiau į krantą pats vienas. Ar nebūtų gaila palikto žmogaus? Ką padarysi, manęs juk nemylėjo...

- Esate „linksmų plaučių“. Gal prisiminsite trumpą bei smagų savo gyvenimo nuotykį?

- Teko tarnauti karininku tarybinėje armijoje. Važiuojant per poligoną (Vilkaviškio rajone) pamatėme bėgiojančią „niekieno“ avį. Sustojome. Iššokęs uzbekas – vienas iš šarvuočio ekipažo, avį pagavo bei įsitempė į kovinę mašiną. Nutarėme, kad išsikepsime šašlykų. Už kilometro pamatėme atjojantį vyrą. „Ar nematėte avių?“ - klausia. - „Nee... O ar daug prapuolė?“ - „Du šimtai trisdešimt kelios“, - sako tas vyras. - „Kad jau tiek daug, kas jam ta viena avelė?“ - pagalvojome ir vakare avį suvalgėme.

- Teko girdėti, jog užsienyje į plaukimo baseinus pilamas reagentas, kuris, reaguodamas su šlapimu, vandenį nudažo... Kaip atrodo, jeigu tokio reagento kas įpiltų į baseiną „Delfinas“ ?..

- Manau, kad baseino vanduo būtų nebe mėlynas... (Kvatoja). Girdėjau, kad raudonai vandenį nudažantis daiktas naudojamas Japonijoje. Vis dėlto mūsų baseino vanduo žymiai švaresnis negu Bubių jūroje. Žymiai švaresnis. O ten baisu...

- Sakėte turįs „ligą“ - pomėgį žvejoti. Ką rinktumėtės: praleisti naktį prie laužo su žmogumi, galinčiu daug papasakoti apie Visatos paslaptis, ar su tuo, kuris moka daugybę pikantiškų anekdotų?

- Važiuočiau žvejybon su tuo, kuris daug žino apie planetas... Baigęs vidurinę svajojau universitete studijuoti astrofiziką. Nesisekė mokytis kalbų, o fizika ir matematika – net labai sekėsi. O anekdotai... Perskaitau laikraštyje kelis ir gana.

- Patvirtinkite arba paneikite nuomonę, esą geras sportininkas turi būti truputį „storžievis”, kitaip jis „perdegs“ dar iki starto, ir nieko gero nebeparodys varžybų dieną...

- Taip, taip. Geri sportininkai, bent jau tie, su kuriais susiduriu aš pats, yra tikrai labai sunkaus charakterio. Ir tai, ką jūs sakote, toli ieškoti nereikia – jų yra ir mano grupėje.

- Pabandykite apibūdinti savąjį „aš“ trimis žodžiais.

- Gyvenime esu nenuorama. Siekiu tikslo bet kokiais būdais. (Jeigu ginčas, tai ligi galo. Galiu net susimušti.) Ištikimas visur: darbe, šeimoje, ir t. t.

- Jums viešai pasisakant, ne kartą suskambo minorinės gaidelės, jog gabus, sportiškas jaunimas palieka Lietuvą. Yra toks itališkas „kalambūras“: „Ką tau sako žodis „tėvynė“? To paties klausiu ir aš...

- Tikrai daug reiškia. Galėjau seniai išvažiuoti gyventi į užsienį. Buvo siūlymų. Bet man nėra nieko gražiau kaip Lietuva, kaip mūsų gamta. O pačios geriausios atostogos – su meškere prie Lietuvos ežero arba upės, grybaujant miške ir t. t. Šituo viskas ir pasakyta. Kita vertus, nesmerkiu tų, kurie išvažiuoja: žmonėms sunku. Ne iš gero gyvenimo palieka tėvynę. Man gi dar nebuvo situacijos, kad reikėtų viską metus išvykti. Gal jeigu netekčiau darbo ar pan.? Pagaliau ir metai nebe tie...

- Esate kulinaras su stažu. Prašau padovanoti mūsų skyrelio skaitytojams vertingą kulinarinį receptą...

- Šašlykus visuomet raugiu svogūnuose: nepilu acto, jokios chemijos. 1 kilogramui mėsos reikia maždaug  0,5 kilogramo mėsmale sumaltų svogūnų ir pipirų pagal skonį. Marinuoju 12 valandų (per naktį), o druską dedu tik 2 valandos prieš kepant, ir gerai išmaišau. Išeina labai skanūs, minkšti, aromatingi bei sultingi šašlykai. Tik prieš kepant iešmus su ant jų suverta mėsa reikėtų stipriai krestelėti, kad nubyrėtų svogūnai, kurie kepant dažnai suanglėja.

Lietuvos plaukimo rinktinės treneriui galvą suko Romualdas BALIUTAVIČIUS, „nusišypsoti Šiauliams“ jo prašė Vadimas SIMUTKINAS