Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Skulptorius Kazys Bimba nepraranda geros nuotaikos, net kai, atrodytų, painiausiai, keisčiausiai, nepalankiausiai aplinkybės susiklosto. Tik prisimerkęs šypsosi, kad šįkart jo šešiasdešimtmečiui skirta paroda „Esse homo“  Šiaulių dailės galerijoje kažkokia neįprasta gavosi - skulptūros eksponuojamos jau nuo šio ketvirtadienio, o parodos atidarymas numatytas tik rugpjūčio 19-ąją, ir kuo ramiausiai paaiškina:

- Kodėl pirma paroda, o paskui – jos atidarymas? Dėl dviejų priežasčių. Su Šiaulių dailės galerija buvome susitarę, kad mano paroda prasidės rugpjūčio 19-ąją ir tęsis iki Šiaulių dienų. Paskui paskui galerijoje pamatė, kaip nelengva akmens skulptūras sunešioti, tai nutarė dar dviem savaitėmis parodos laiką pratęsti, bet tas savaitės pridėjo ne prie pabaigos, o prie pradžios.

Be to, mano dukra, konsule Švedijoje dirbanti, labai nori mano šešiasdešimtmečiui skirtos parodos atidaryme dalyvauti, o atostogos jai tik nuo 19-osios, tai ir teko prie aplinkybių prisitaikyti.

 

- Turėtų būti galerijoje eksponuojama apie trisdešimt skulptūrų iš akmens, medžio, dar iki atidarymo manau, aikštelėje prie įėjimo porą metalinių (iš metalo laužo) pastatyti. Žiūrėsime, kaip susidėlios ekspozicija.

Suvežiojau skulptūras iš namų, iš dirbtuvių – iš asmeninės kolekcijos, kur suvežti neįmanoma, tų tik nuotraukas iškabinsime. Ilgai vežėm, ir nešėm su kaimynu – paprašiau jo pagalbos, nes reikia įprasti kilnoti akmenį: rodos, nedidelis, o paimti sudėtinga, nors mažiausia skulptūra yra kokių dvylikos centimetrų aukščio, o didžiausia - 1,70 metro Nukryžiuotasis...

Šiaip jau nėra dėkinga eksponuoti skulptūras galerijoje, todėl tai tik per daugiau nei trisdešimt metų mano trečioji personalinė paroda.

Savotiška paroda gavosi – daug sakralinių skulptūrų su šventaisiais, su kryžiais, kita dalis - abstraktesnių formų...

Sakralinė tema mane visada traukė, kaip ir visi mitologiniai, religiniai dalykai – jie labiausiai padeda pačiam atsiskleisti.

O abstrakčios skulptūros - visada moteriškų formų – tai jau kas kita. Tiesiog nėra gražesnių formų nei moters formos, tiesiog pati medžiaga – akmuo, marmuras – diktuoja tokias... Čia neišeina daryti ko nors aštraus. Tapyboje, aišku, galima visaip, o skulptūroje – tik taip.

Sutinku, kad yra ir nemažai skulptorių vaizdavo ir vyrus, bet, ko gero, todėl, kad vyrai kaip objektai jiems buvo įdomesni už moteris. O aš – tradicinis: man nieko nėra gražiau nei moteriškos formos.

- Esu savotiškų portretų ir visokių kitokių skulptūrų pridaręs. Tik nors labai myliu gyvulėlius, bet jie manęs neužkabina...

Nors tiesa, parodoje yra vienas gyvulėlis – jautis. „Europos pagrobimas“, padarytas iš Kararos marmuro, iš kurio pats Mikelandželas skulptūras kalė, vaizduoja jautį ir ant jo nugaros gulinčią moterį. Na, toks civilizacijos pradžios simbolis...

Labai daug į jį įdėjau darbo - mano autorinė technika reikalauja labai didelio atidumo ir labai daug laiko. Bet atrodo neblogai gavosi, tik dabar svarbu, kad tinkamai išeksponuotas būtų, nes tam tikroje aplinkoje marmuras savaime išspinduliuoja jame per tūkstantmečius susikaupusią šviesą.

Apskritai ruošiu ir parodos katalogą (man padeda jauna fotografė Kamilė Adomaitytė), tai jame bus visko - pamatysite.

 

- Praktiškai visi tie darbai yra daryti savo malonumui, nes šiaip daugiausia darau antkapinių paminklų – tai mano pragyvenimo šaltinis. Perka žmones ir tas dėl savęs darytas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Bandžiau skaičiuoti, kiek padariau skulptūrų savo malonumui – gaunasi šimtai. Gal penki šimtai, gal šeši...

Kartais man nėra svarbu ką daryti, kad tik daryti – tiesiog mano rankos maniakiškai tiesiasi į akmenį.

Esu gyvenime turėjęs daug įvairių problemų, rimtai apsirgęs, esu pažadėjęs: daugiau niekada nieko nebedarysiu. Bet taip gavosi, kad savo pažadą sulaužiau – jaučiu nebepabėgsiu nuo to akmens, nuo tų skulptūrų, tai tiesiog tai liga manyje... Gal todėl kad pagal zodiaką aš esu Žuvys: man viskas turi labai greitai keistis, turi būti nuolatinis judėjimas į visas puses, todėl labai daug ką pats statau, pats griaunu..

Šeima su ta mano liga susitaikė per laiką. Priprato ir žmona, labai tikslus žmogus – buhalterė. Ir man gerai, kad ji moka ir su pinigais elgtis, ir pagal zodiaką būdama Jautis tvirtai stovi ant žemės. O dukra tai išvis menininkė: baigė dailės mokyklą, puikiai piešia, tapo, gabumų turi, bet pasirinko rimtesnę profesiją – diplomatiją. Nors kada nors ateity išėjusi į pensiją ar kaip vėl prie menų sugrįš – matau, ji tokį norą turi.

- Esu optimistas, optimistu man padeda būti darbas. O ir nėra labai jau niūru net kapinėse. Štai ir dabar turiu tokį užsakymą – netikėtai mirusiai vienturtei padaryti paminklą. Atrodytų, taip skaudu, taip siaubinga, o su velionės tėvais ir savotiškai pajuokaujame, ir pabendraujame. Jie net man parodos katalogą išleisti pasisiūlė padėti – net nustebau, kad žmonės išgyvendami tokį skausmą gali ir kitais rūpintis.

Apskritai įsivaizduoju, kad pomirtinis gyvenimas yra išvis labai smagus. Kadangi esu labai geras, tai tikrai pakliūsiu į rojų ir žemėje tiek dirbęs rojuj pramogausiu...

Nors ir žemėje man gerai – esu laimingas. Kai paklaustas, kaip gyvenu, atsakau - labai gerai gyvenu, žmonės pažiūri į mane taip keistai, taip keistai...

Esu labai patenkintas savo gyvenimu, nes galiu daryti tai, ką noriu. Bet jei reikėtų išsėdėti kokioje kontoroje ramiai darbo valandas, ko gero, per dvi dienas išeičiau iš proto.

Aš niekada gyvenime faktiškai neturėjau atostogų – neskaitant, kad pernai dukra išsitempė į Latvijos pajūrį. Tai ten, kol su anūke kvailiojom buvo gerai, bet greit pradėjau rinkti akmenėlius – taip jau norėjosi veiklos. Žodžiu, atostogos - man didelė kančia.

- Daug yra žmonių daug menininkų, kuriems nerūpi kitų nuomonės. Man rūpi. Labai rūpi, prisipažinsiu. Man patinka, kai žmonės sako man tiesą – gerai, kad atveria akis, nes juk daug dirbdamas imi nebesuvokti, gerai ar ne...

Aš irgi stengiuosi sakyti tiesą, nes kartą pasimokiau... Žmogus nusivežė mane į kapines, rodo paminklą, žiūriu – pridėta, pripoliruota... Žodžiu, visiškas niekas, bet kad taip žmogui brangiai kainavao, sakau: geras... geras... Po kiek laiko tas žmogus atvažiuoja ir sako: nusivežiau prie paminklo tokį menininką, tai jis iš karto pasakė, kad š... padarei, o tu, matyt, nelabai ką supranti apie meną...

Pasirodo, tokioje situacijoje geriau sakyti tiesą - protingam žmogui tai tik į naudą.