Šįkart skyrelio taikiklyje - tautodailininkas, medžio drožėjas, Meno kūrėjų asociacijos narys Aleksas Feliksas Steponavičius. Taigi bandau „kabinėtis”...
- Yra toks posakis: „O kur mano didysis šaukštas?” Sakote, kad pastaruoju metu dažniausiai drožiate šaukštus... Ar turite „nuosavą”, su kuriuo kabinate košę. Ar jis didesnis už tuos, kuriais valgo jūsų artimieji?
- Turiu didelį šaukštą, bet juo košės nekabinu... Kodėl? Nes jis su visokiais „pridurkais”... Netinka tam reikalui.
- Vaikystėje teko skaityti knygelę: „Kai prabyla medis”. Vadinasi, medį galima prakalbinti, bet ar lengva jį prajuokinti?
- (Pauzė.) Nėra lengva, bet įmanoma. Pavyzdžiui, kai išdroži ką nors su potekste. Vienas iš mano padarytų šaukštų yra su švilpuku. Mama, tarkime, prausė su tuo šaukštu košę ir keturiomis skirtingomis melodijomis gali pakviesti prie stalo vaikus...
- Jeigu jūsų paprašytų išdrožti kažką, kas simbolizuoja senstančią, emigruojančią bei tuštėjančią Lietuvą. Kaip tai atrodytų?
- Vis tiek ratai turėtų būti... Gal ir karstas, jeigu senstanti?.. Jį turėtų kažkas stumti... Taigi vežimas, jame karstas, o vežimą stumia Lietuvos valdžia...
- Nesinorėtų pokalbio tęsti tokiomis niūriomis spalvomis... Gal linksmą anekdotą papasakosite?
- Mirė žmogus. Nukeliauja į Dangų, kur šventasis Petras jam parodo du kambarius: rinkis, kurį nori. Abiejuose žmonės sėdi prie stalo ir valgo, tik šaukštų kotai – kelių metro ilgio. Viename kambaryje žmonės sulysę, pikti, išbadėje, o kitame – sotūs ir laimingi. Žmogelis ir klausia: „Kodėl taip? Juk šaukštai vienodo ilgio, valgiai tie patys ir čia, ir ten...” - „Matai, kurie sulysę ir pikti, patys negali pavalgyti, nes trukdo vieni kitiems, o kur sotūs ir laimingi – jie susiprato ilgais šaukštais maitinti priešais sėdintį savo artimą”, - paaiškino šventasis Petras.
- Vienas iš jūsų darbų vadinasi „Moteris”. Kieno bruožus perkėlėte į medį?
- Jei drožinys malonesnis, rimtesnis – išeina panašus į mamą. O paskutiniame drožiamame Rūpintojėlyje įžvelgiu tėtį. Toks platesnis smakras ir nosis... Kažkaip taip įdomiai gaunasi (Juokiasi.)
- Kaip atrodo, kodėl lietuvių liaudies mene tiek mažai erotikos elementų?
- Kalbėsiu apie save. Juk buvo įkalta į galvą, kad visa tai amoralu, kad negalima. Pradedame ir mes, tik labai nedrąsiai. Galvoju vis, kaip sureaguos žmonės, kaip viskas bus.
- Esate vadinamas Šaukštų karaliumi...
- Iškart parašykite, jog šioje srityje nepralenkiamas buvo toks Vargonas, kurio šimtąsias gimimo metines minėsime kitąmet. Man tokie titulai turi neigiamą prieskonį: televizijos žvaigždės, šaukštų karaliai... Gražus pažaidimas, ir tiek.
- Yra, kas šaukštais gali net groti. O kaip jūs? Ar sugebėtumėt iškalenti kad ir „Tautišką giesmę”?
- Gal švilpyne su trimis skylutėmis kažkas ir išeitų, bet šaukštais – tikrai ne.
- 60-mečio proga 2009 metais surengėte jubiliejinę savo darbų parodą. Apie ką galvojote, matydamas patenkintus (gal net aikčiojančius) lankytojus?
- Nesu didelis meistras, bet malonu, kad teigiamai atsiliepia, kad šypsosi, kad mano kūrybą priima ir nepeikia jos į akis...
- Ar jau išsidrožėte tvirtą lazdą savo senatvei?
- Turiu pasidaręs ritminę lazdą, kurią naudoju ansamblyje. Apie senatvę kažkodėl dar negalvoju. Bet gal patrumpinus ir iš tos pačios kažkas išeis? (Juokiasi.)
- Teko girdėti, jog mirus artimam žmogui čigonai džiaugiasi ir linksminasi - esą žmogus savo atvargo. Kaip toks paprotys? Ar patiktų (gyvenkite šimtą metų), kad per jūsų šermenis susirinkusieji dainuotų ir linksmintųsi?
- Patiktų. Tegul sau žmonės linksminasi. Smagu nieko nežinoti: nei kaip ten, nei kas ten, nei kada išeisi. Gal siela skraido aplink susirinkusius? Gal šitaip galėsiu kurį arba kurią paglostyti? (Juokiasi.)
- Mažiesiems esate išdrožęs ne vieną švilpynę, barškutį ir pan. Kaip atrodo, ar jūsų žaislai gali konkuruoti su fabrikiniais, kurie modernesni, galbūt spalvingesni, valdomi radijo bangomis ir t. t.?
- Galėtų, jei tėvai vaikus skatintų mąstyti, domėtis. Prisimenu palyginimą, kaip garsaus menininko paprašė mažam berniukui išdrožti žaislinį avinėlį. Padarė menininkas vieną – nepatiko. Padarė kitą – irgi netiko. Tada jis išdrožė gražią dėžutę, bet neatidaromą, sakydamas, kad avinėlis – jos viduje. „Tokio avinėlio ir norėjau”, - pareiškė vaikas. Vadinasi, labai svarbu palikti vietos vaiko fantazijai...
- Kaip pailsite nuo savos medžio drožėjo kasdienybės?
- Pirmiausia ne tiek daug drožiu, kad man reikėtų ilsėtis (juokiasi). Drožimas man kaip poilsis. Kažką atsisėdęs mikini, mikini, o mintyse jau sukasi: ką darysiu toliau... Tik dirbant ateina šitokios geros mintys. Iš dangaus ar kaip? Iš kur čia jos man ateitų į galvą, jeigu niekas nepasufleruotų?
- Ko daugiau išdrožėte per gyvenimą: Rūpintojėlių ar kipšų?
- Ko gero, Rūpintojėlių...
- Priešybės, sakoma, traukia. Jus pažįstami charakterizuoja kaip linksmą žmogų, kompanijų sielą... Ar patinka moterys tylenės?
- Velniai žino: nesuprasi, ar jos pyksta, ar sunkiai serga, ar kompanija nepatinka. Vis dėlto turėtų džiaugtis kiekviena bendravimo minute, kiekvienu susiėjimu... Yra tylaus būdo moterų. Tokioms geriau patylėti, nei rėžti kalbas. Daugelio vyrų svajonė – moteris, kuri mažai plepa (juokiasi).
- Ką įsimintino bei originalaus esate padovanojęs moteriai?
- Jėzusmarija, negalima gi rašyti „ant viso miesto”, kad dar ir žmona paskaitytų... Reikėtų pamąstyti. Norisi, kad visos dovanos būtų kitokios. Važiavome į vestuves Nidoje. Padariau dovaną – ant strypelio mediniai paukštukai - gaidelis ir vištytė - palengva leidžiasi žemyn. Atrodė, gaidukas persekioja damą. Smagu, kad jaunavedžiai juokėsi ir plojo. Vadinasi, dovana tiko.
- Yra gerai žinomas lietuviškas posakis: „Šaukštai po pietų”. Ar dažnai jums, Šaukštų karaliui, tenka atsidurti situacijoje, kai begalima konstatuoti viena: šaukštai po pietų?
- Būna. Žinai, kad reikėjo kažką padaryti, o nespėjai... Štai jūsų prašomas niekaip negalėjau prisiminti pačios smagiausios savo gyvenimo istorijos. Žinau, kad išėjęs iš redakcijos prisiminsiu, bet jau bus šaukštai po pietų...
Šaukštų monarchui galvą ūžė Romualdas BALIUTAVIČIUS, jo fotoportreto tykojo Vadimas SIMUTKINAS
