Zita KATKIENĖ

Daugiau nei prieš tris dešimtmečius pradėjusi dirbti pradinių klasių mokytoja Anastazija Junokienė nepamena laidos, kurioje nebūtų 2-3 kairiarankių. Buvo laikas, kai net metodiniuose mokymuose buvo nurodyta formuoti kairiarankį moksleivį taip, kad jis rašytų dešine. Nes tokiam, daugelio įsitikinimu, gyventi dešiniarankių visuomenėje lengviau. Deja, dažnas kairiarankis priešinasi prašomas rašyti dešine ranka.

Šį rugsėjį Šiaulių centro pradinės mokyklos mokytoja metodininkė Anastazija Junokienė stos prieš antrokų klasę. Joje – du kairiarankiai. Nuo 1979-ųjų pradėjusi dirbti pradinių klasių mokytoja A. Junokienė išleido aštuonias pradinių klasių laidas. Kiekvienoje iš jų - du-tris kairiarankius. Pasak mokytojos, šiuo metu 15 proc. žmonių populiacijos yra kairiarankiai, tačiau po dvidešimties metų gali kairiarankių būti net 40 procentų žmonių populiacijos.

Iki šiol klasėse, kaip ir visuomenėje, dauguma dešiniarankių. Mokytoja A. Junokienė pamena laikus, kai buvo manoma, kad kairiarankis vaikas turi būti išmokomas rašyti dešine ranka. Taip jis išmoks ir kitus darbus dirbti dešine, nes dešiniarankių visuomenėje kairiarankiui gyventi esą sunkiau.

Net pradinių klasių mokytojų metodiniuose mokymuose, anot mokytojos Anastazijos Junokienės, buvo nurodyta formuoti bei lavinti vaiką taip, kad jis rašytų dešine ranka.

„Aš dirbau 2-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje J. Janonio gimnazijoje, - pamena mokytoja darbo mokykloje pradžią ir džiaugiasi, kad mokyklai vadovavęs direktorius nereikalavo griežtai laikytis šio metodinio nurodymo, tad ir vyresniųjų klasių mokytojai nesipiktindavo, jei į penktąją klasę ateidavo kairiarankis, taip ir netapęs dešiniarankiu.

„Vyresni pedagogai dar „auklėdavo“ kairiarankius griežčiau, nes vykdė reikalavimą“, - sako mokytoja paklausta, ar netekdavo pasinaudoti ir liniuote – pagrindine kairiarankių perauklėjimo priemone. Juk dažnas vyresnės kartos kairiarankis pamena, kaip mokytojas trenkdavo liniuote per ranką, jei rašiklis vėl nejučia patekdavo į kairiąją rankelę.

„Esu pakeitusi du kairiarankius, tačiau abu jie buvo neryškūs kairiarankiai, kurie gali rašyti bei dirbti vienodai gerai ir kairiąja, ir dešiniąja ranka“, - sako pedagogė.

Griežtu reikalavimu, pasak mokytojos, būdavo galima pasiekti norimo rezultato – nuolat kontroliuojamas kairiarankis vaikas gali pradėti rašyti dešine ranka. Tačiau pedagogus pasiekdavo informacija, jog tokios pastangos gali tik pakenkti vaikui, nes problema ne tik rankose – problema – žmogaus smegenyse. Mokytojai pradėjo skaityti psichologų straipsnius, kuriuose pateikiami duomenys, kad kairiarankiai, išmokyti rašyti bei dirbti dešine ranka, neišvengia psichologinių problemų, gali net susirgti psichikos liga.

Tai skatino pedagogus toleruoti kairiarankius, nekelti jiems griežtų reikalavimų. Juolab, kad būna kairiarankių vaikų, kurie labai priešinasi, raginami rašyti dešine, tampa irzlūs, nervingi. 

„Jau birželio mėnesį, kai pirmą kartą susitinku su būsimaisiais pirmokais, pamatau 2-3 kairiarankius“, - sako mokytoja. Kalbėdama su tėveliais ji akcentuoja dėmesį į šią problemą, nes jų nuomonė – svarbiausia. Jei tėveliai mano, kad vaiką galima išmokyti rašyti dešine, ir mokytoja skiria didesnį dėmesį kairiarankiui. Tačiau jei kairiarankio tėveliai žino, kad nieko čia nebus, nes kairiarankių esama ir giminėje, vaikas nevarginamas – jis gali rašyti kairiąja ranka.

Dėmesio kairiarankiui reikia daugiau. Ypač pirmos klasės pradžioje, kai vaikas tik pradeda mokytis rašto. Kairiarankis dažniausiai rašo sąsiuvinyje iš... dešinės į kairę, tad mokytojui tenka pakeisti jo rašymo kryptį. Svarbu ir tai, kad kairiarankis išmoktų rašyti taip, kad pats savo rankele neužteptų to, ką parašęs.

Ir, žinoma, kad netrukdytų suolo draugui. „Visada stengiuosi pasodinti kairiarankį dešiniarankiui iš kairės, kad rašydami vaikai nesikumščiuotų“, - sako mokytoja, pakeičianti sėdėjimo vietas taip, kad nebūtų akcentuojamas dėmesys į tai, kad vaikas – kairiarankis.

Visos pastabos kairiarankiui sakomos individualiai, neatkreipiant kitų vaikų dėmesio. „Klasė apie kairiarankį dažniausiai sužino tik tada, kai jis jau moka rašyti ir pakviečiamas prie lentos“, - sako mokytoja, prisimindama ne vieną atvejį, kaip klasė sunerimsta pamačiusi, jog klasės draugas rašo kitaip nei dauguma.

„Kaip jis čia rašo?..“ „Kodėl jis taip rašo?“ - pasipila klausimai ir mokytojai tenka paaiškinti, kad Joniukas ar Petriukas rašo kairiąja ranka ir tai – nieko blogo.

Kairiarankiui vaikui net ir kairiąja ranka išmokti rašyti sunkiau nei dešiniarankiui dešine.

„Seniau kairiarankiui vaikui leisdavau rašyti pieštuku, kol išmoksta nebetepti sąsiuvinio“, - pamena mokytoja dažnai išteptus pirmaklasių rašto darbus. Šiandien vaikams lengviau, nes jau gaminami specialūs kairiarankiams pritaikyti rašikliai, taip pat žirklės. Tiesa, rašikliai – daug brangesni, tačiau įsigyti verta, nes rašysena labai keičiasi, kai rašiklio plunksna pritaikyta kairiarankiui.

Per technologijų pamokas, kai vaikai mokomi nerti vąšeliu, kairiarankiui leidžiama karpyti ar kokį kitą darbelį dirbti. Pasak pedagogės, jei vaikas nenori mokytis rankdarbio dešine ranka, jis ir neverčiamas to daryti, nes nėra metodikos, kaip išmokyti kairiąja.

Pasak pedagogės, turėtų būti parengta daugiau metodinių darbų, kaip mokyti kairiarankius dirbti kairiąja ranka. Juolab, kad tokių vaikų daugėja, o recepto, kaip mokyti vaiką, nėra.

Kiekvienas kairiarankis, kurį teko mokyti mokytojai Anastazijai Junokienei, liko atmintyje. Viena mergaitė šiuo metu Londone studijuoja menotyrą. Pedagogė pastebi, jog dažnas kairiarankis turi polinkį menui. Neseniai teko mokyti berniuką, kuris piešdavo neįtikėtino grožio... vamzdynus: visą kanalizaciją „išvedžiodavo“ ne tik po grindimis, bet ir iki vonios, kurioje „maudosi“ ir mokytojai, dušo ar kriauklės.

Ypač kairiarankio prigimtis padėdavo berniukui, kuris žaidė futbolą ir, žinoma, kairiąja koja spardo kamuolį iki šiol. Jis prieš komandos draugus jautėsi pranašesnis.

„Visi kairiarankiai būna įdomūs vaikai, tačiau labai dažnai turintys kraštutinumų: kairiarankis gali būti arba labai sportiškas, arba visai nesportuojantis, arba labai jautrus, arba ypač pasitikintis savimi“, - pastebi mokytoja, įsitikinusi, jog labai svarbu, kad patys tėveliai pastebėtų, kokia ranka vaikas ima barškutį jau tada, kai jis dar guli vežimėlyje. Nes, pasak mokytojos, nuo mažens vaikas skatinamas lavinti dešiniąją ranką lengviau užaugs dešiniarankis, nei tada, kai lavinamas jau pradėjęs lankyti mokyklą. Tačiau tai svarbu tik tuo atveju, kai vaikas iš prigimties nėra ryškus kairiarankis ir jam pačiam nėra labai svarbu – kokia ranka jis į rankas ims šaukštą ar rašiklį. Nes gali ir viena, ir kita ranka. Tada, suaugusiųjų manymu, geriau lavinti dešinę ranką, nes dešiniarankių visuomenėje net duris atidaryti patogiau dešiniąja.