Lietuvos skautijos Šiaulių skautų tuntininkas Sergejus Staponkus, daugelio skautų žinomas kaip brolis Seržas, neseniai grįžo iš Švedijos, kur vyko skautų suvažiavimas.
Asmeninio albumo nuotr.
Aušra LAURINKIENĖ
Tikriausiai nėra žmogaus, kuris nebūtų ko nors girdėjęs apie skautų judėjimą. Jau daugiau nei šimtą metų kiekvienas skautas įsipareigoja kurti geresnį pasaulį ir laikosi savo skautiško pažado.
Vienas iš jų – Lietuvos skautijos Šiaulių skautų tuntininkas Sergejus Staponkus, daugelio skautų žinomas kaip brolis Seržas, neseniai grįžęs iš Švedijos, kur vyko skautų suvažiavimas. Būtent su juo ir kalbamės apie neįprastą kelionę autostopu, visuomenėje vyraujančius skautų judėjimo stereotipus ir skautų veiklą.
- Atrodo, kad skautai laiką leidžia tik miškuose arba mokydamiesi rišti mazgus. Tačiau visa tai - anaiptol ne tiesa?
- Skautai dar iš filmų žinomi kaip sausainių pardavėjai. Lietuvoje to niekas nedaro. Tai yra taip pat stereotipai, už kurių slypi kur kas daugiau. Pirmiausia tai - savanoriška nevyriausybinė organizacija, kuri save parodo ne tik visuomeniniuose renginiuose, bet ir įvairiuose projektuose, pasireiškiančiuose pilietiškumo ugdyme, pagalba organizacijoms, bendruomenėms. Dar pavasarį Šiaulių tunto skautai dalyvavo LRT akcijoje „Savanorių biuras”, o vienas iš mūsų skautų gavo Šiaulių universiteto nominaciją „Metų savanoris”. Nemaža dalis skautų savanoriaus 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionate ir padės Gegužių, Kužių ir kitų bendruomenių šventėse. Skautai – ne karinė, o taikos organizacija. Ir mus priėmęs Švedijos karalius skautas Karlas Gustavas su visa tauta dalyvauja akcijoje „Messengers of Peace”.
- Jau daugiau nei šimtą metų kiekvienas skautas įsipareigoja kurti geresnį pasaulį ir laikosi savo skautiško pažado. Kaip tai darote?
- Skautų įkūrėjas lordas Baden Powellis testamente paliko raginimą ir linkėjimą: „Palikite šį pasaulį geresnį, negu radote. Taip ne tik pildo skautybės pradininko valią, bet ir griauna šiandieną daugelio žmonių gyvenimuose ir darbuose atsispindintį požiūrį į pasaulį ir gyvenimą – „paliksim, kaip radom”, o skautai savo darbais liudija – palikime gražiau, nei radome.
- Neseniai sugrįžai iš Švedijos. Papasakok apie šią kelionę plačiau.
- Šios kelionės tikslas buvo pasaulinė skautų stovykla Švedijoje, vadinama Jamboree, kurioje susirinko per 40 tūkstančių skautų iš daugiau nei 150 šalių. Beje, Jambo Swahili genties Afrikoje kalba reiškia „labas”.
Skautų įkūrėjas Lordas Robertas Baden–Powell pirmą sykį žodį Jamboree panaudojo 1920 metais kviesdamas skautus iš viso pasaulio susirinkti į pirmąją pasaulinę stovyklą Olympijoje, netoli Londono. Nuo to laiko Jamboree vadinamos reguliariai, kas ketverius metus, vykstančios tarptautinės skautiškos stovyklos. Kitas tikslas buvo pakeliauti po „neregėtą” Švediją.
- Tiesa, kad keliavai autostopu? Kodėl?
- Taip, keliavau vienas ir pačiu pigiausiu bei avantiūriškiausiu būdu – „autostopu”. Galbūt dėl to, kad keltų, traukinių ir autobusų bilietai buvo pakankamai brangūs, o galbūt dėl to, kad norėjosi pajusti vikingų žemę savo kojomis, o gal ir dėl to, jog norėjosi pasiduoti likimui – stos ar nestos? Jei ne, liksiu čia ir kitą dieną vėl mėginsiu. Jei taip – išlipsiu ten, kur išleis. O ir stodavo, ir išleisdavo netikėtai gražiose vietose, į kurias net planuodamas kelionę nebūtum sugalvojęs užsukti.
Su danų, švedų ir suomių pagalba įveikiau apie 1200 kilometrų ir iš viso išleidau vos 430 litų su bilietu į stovyklą. Keliaujant tampi ir savotišku šalies ambasadoriumi, bendraujančiu apie kultūrą, istoriją, sportą ir kviečiančiu pasisvečiuoti Lietuvoje.
- Kuo tave sužavėjo Švedija? O gal kas nuvylė?
- Apie šį akmenimis ir miškais išpieštą kraštą galbūt daugiau papasakotų lietuviai emigrantai, kurių sutikau ne vieną, o visą bendruomenę, bet savo penkiolika kilogramų svėrusią kuprinę papildžiau nuostabiais peizažais, karų nepaliestais miestais, pilimis, bažnyčiomis, runomis išpieštais akmenimis, kuriuose pirmą kartą paminėti ir žiemgaliai IX-XI amžiuje.
Mane sužavėjo ir patys žmonės, kurie pakeitė mano nusistovėjusius stereotipus apie juos, kaip šaltus, užsidariusius, išdidžius žmones. Oro uoste sutikau ir vieną lietuvaitę, kuri pusantro mėnesio keliaudama susidūrė tik su šiltais žmonėmis – gal kitokie ir nestoja?
Skautavimas žavi savo įvairove – religijų, žmonių spalvų, tradicijų. Jamboree visa tai galima „pačiupinėti” – pabendrauti su musulmonu skautu, apsikeisti emblema su pakistaniečiu, susipažinti nuėjęs į vieną iš kokių dešimties religinių palapinių su lama, indusu ar pagiedoti Taize giesmes. Pasiklydus tarp daugybės prezentacinių šalių palapinių, gali atsidurti žaidimų lauke, kuriame padaryti didžiuliai atrakcionai skautų rankomis, naudojant tik virves ir medį.
Jei ir čia viską išbandysi – tavęs laukia tūkstančių skautų turgus, kuriame gali išsikeisti monetą, kaklaraištį, nusipirkti filipinietišką movą kaklaraiščiui ar atsigerti kanadietiškos arbatos.
Švedijos televizija pranešė, kad Jamborės dienos apyvarta stovykloje siekė net 4 milijonus kronų per dieną. O plyname lauke įkurtoje stovykloje gali rasti ne tik bankus palapinėse ar vandentiekį - šiam renginiui ruoštasi beveik aštuonerius metus. Kai kurie skautai atvyko ne tik autostopu, bet ir dviračiais - iš Ugandos atmynė dvylika skautų, įveikę 2 500 kilometrų.
- Koks yra skauto gyvenimas?
- Nuo pat paauglystės priklausiau įvairioms organizacijoms – samariečiams, ateitininkams, savanoriams.
Ko gero, skautų judėjime radau visa tai, kas buvo ankstesnėse organizacijose kartu sudėjus –„Dievui, tėvynei, artimui!”. Toks yra skautų šūkis. Pagal šį šūkį, vaikams ir jaunimui, savanoriai vadovai padeda atrasti save, ugdomi būti lyderiais ir naudingais visuomenei nariais. Skautų judėjimas turi savotišką „hierarchiją” – pareigybes, kurios - kuo aukštesnės, tuo labiau įpareigojančios. Galbūt tai - įvertinimas, stimulas tobulėti.
Kiekviena skautų stovykla, renginys, pramoga turi užslėptą tikslą. Jį pasiekus skautas būna įvertintas. Todėl skautas, pamatęs kitą skautą, pagal jo uniformą gali daug ką papasakoti – žvaigždutės virš kišenės išduoda kiek metų skautauja, įvairių spalvų virvutės, parištos švilpuku, pasako jo pareigas skautijoje, kaklaraištis – skautišką patyrimą, emblemos – dalyvautas stovyklas, žygius, renginius, ant rankovės esantys simboliai – specialybes. Kiekvienas skautas, įvykdęs atitinkamas užduotis, gali įgyti jam patinkančią specialybę – pirmosios pagalbos, laužavedžio, virėjo, lankininko ir panašiai.
- Ar skautas turi kokių įsipareigojimų?
- Prieš tampant skautu privalu tam pasiruošti – žinoti ne tik skautų istoriją, mazgus ir panašiai, bet ir dešimt skautų priesakų, kurių prieš vėliavą ir draugus pasižadama laikytis duodant įžodį. Skautukai ant kaklaraiščių net nešioja du mazgelius – savotiškus priminimus: pirmas - kasdien padaryti po gerąjį darbelį, antras - tėvynės meilės mazgelis.



