Zita KATKIENĖ

Dar praėjusiais metais, kai ne tik Europoje, bet ir Amerikoje jau žinoma grupė „Vairas“ rengėsi švęsti 50-ties metų veiklos jubiliejų, nesėdėjo rankų sudėjęs ir kolektyvo metraštininku vadinamas Bronislovas Saulius Tarabilda. Jis susistemino daugelį metų kauptą grupės istoriją ir išleido signalinį leidinį. Deja, juo pasibaigė sumanymas išleisti knygą „Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti“. Tačiau Bronislovas Saulius Tarabilda minties dar neatsisako  -  jis pravėrė ir miesto mero priimamojo duris, ieško ir pasiturinčių žmonių pagalbos. Nes yra tikras, kad šis jo darbas turi išvysti dienos šviesą, nes tai – ir jo gyvenimas, kurį paskyrė scenos žmonėms.

Savęs Bronislovas S. Tarabilda neišskiria iš visų Tarabildų giminės, kuriems, pasak jo, rūpėjo tik braižyti,  paišyti ir nosį kaišioti kur nereikia. Puikiausias giminės pavyzdys, žinoma, Arūnas Tarabilda, Šiaulių herbo autorius. Studijuodamas dailės institute iš studentų sąrašų penktame kurse buvo išbrauktas už tai, kad vasario 16-ąją surengė studentų kelionę į Rasų kapines, kur aplankė J. Basanavičiaus ir kitų iškilių žmonių kapus. Tada Domicelei Tarabildienei, LTSR liaudies artistei, paskambino šalies vadovas Justas Paleckis, o vėliau ir pats Antanas Sniečkus. „Žiūrėk Arūną – energijos pilnas, o lenda kur nereikia“, - patarė motinai.

Sužiūrėti taip ir nepavyko – Arūnas tapo vienu iš paskutiniųjų Lietuvos tremtinių, kurie į Taigą buvo išvežti 1952-aisiais. „Grįžo susirietęs, nepaeinantis ir mirė“, - pamena nelengvą Tarabildų giminės istoriją Bronislovas ir vardija pasaulio šalis, kuriose nuo nelaimės slėpėsi ar laimės ieškojo Tarabildos.

Panevėžio rajone užaugęs ir baigęs Raguvos vidurinę mokyklą, gimtinės nepamiršta iki šiol. Šį rugpjūtį, per Žolinę, susirinko Bronislovo klasės draugai po... 57-erių metų. Nors iš 21 klasėje buvusio berniuko devynių jau nėra tarp gyvųjų, klasės draugų būryje 75-erių sulaukusieji jautėsi jauni.

„Tik žinojimas, kad tėvas mirė būdamas aštuoniasdešimties, verčia susimąstyti ir kuo greičiau baigti jau pradėtus darbus“, - sako kraštotyrai savo gyvenimą pašventęs Bronislovas Saulius Tarabilda, kurio gyvenimas taip pat buvo laužomas ir niokojamas tų, kuriems kiekvienas aktyvus, darbštus ir savo kraštą mylintis žmogus kėlė įtarimą ir baimę. Tokių stengtasi atsikratyti.

Didžiausia vaikystės svajonė būti geografu-kartografu, neišsipildė. Priežastis anų metų vaikui suprantama – ne komjaunuolis, giminės – užsieniuose, tremtyje...

„23 balus per stojamuosius egzaminus buvau surinkęs, bet komisijai ne aukšti balai buvo svarbiausia. „Juk supranti, kad baigęs mokslus turėsi važinėtis po visą šalį, kas tavimi pasitikės?“ - nukirto priėmimo komisijos pirmininkas ir svajonę teko pamiršti.

Nekomjaunuoliška praeitis nebuvusi svarbi Vilniaus bibliotekinio technikumo vadovams - jie buvo priblokšti, pamatę atestato pažymius, nes penketais mokyklą baigę moksleiviai į šį technikumą neužsukdavo. Likimas lėmė, jog kol baigė technikumą, keitėsi jo statusas: plėtėsi ne tik studijų programos ir jų kokybė, bet pasikeitė ir pavadinimas.  Kultūros ir švietimo technikumo diplomas įteiktas B. S. Tarabildai, įgijusiam režisieriaus bei dramos ratelių vadovo kvalifikaciją, kas ir buvo parašyta jo diplome.

Su diplomu rankoje iškeliavo į Žagarę, kur teko vadovauti klubui. Šiam klubui tada vadovavo Vaclovas Daunoras, vėliau pelnęs TSRS liaudies artisto vardą, o šiuo metu dainuojantis garsiose Londono scenose. Deja, tada V. Daunoras neturėjo išsilavinimo ir... teko užleisti klubo vadovo vietą Bronislovui Tarabildai. Gabus dainininkas, tiesa, netrukus buvo pakviestas į  anuomet garsų dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, o jis, Bronislovas Saulius Tarabilda, pašauktas į Sovietinę armiją.

Trejus metus teko tarnauti pėstininkų būryje. Tiesa, ir šį kartą B. S. Tarabilda troško neleisti laiko veltui, bet siekti mokslo. „Nors kokiu vairuotoju galėčiau išmokti“, - kirbėjo mintis ir jis apie savo troškimą pasakė būrio vadams.  Šie paklausė, o ko jis norėtų mokytis ir jaunasis karys pasipasakojo apie savo neišsipildžiusią svajonę mokytis geografijos-kartografijos. Jam tada buvo pasiūlyta mokytis Leningrado aukštojoje kartografijos mokykloje. 

Iki šiol nepamirštama mandatų komisijos reakcija. Mokyklos direktoriaus pakviestas į salę apstulbo: prie didžiulio stalo sėdėjo būrys generolų su ordinais! Ir visi ėmė vardyti, kokiose šalyse jo, Tarabildos, giminės gyvena. Kai visus išvardijo, pareikalavo atvirai pasakyti tiesą, kuri šalis jį verbuoja būti šnipu. „Juk būdamas kardiografu tu skraidysi virš Tarybų Sąjungos, fotografuosi, ir siųsi nuotraukas šaliai, kuriai šnipinėsi“, - metė kontrargumentą. Kai karys vos ne į krūtinę mušdamasis aiškino, kad tikrai niekas jo neverbuoja būti šnipu, jis pats nori šio mokslo, buvo pasakyta: „Lauk iš salės!“.

Nepavykus įstoti į aukštąją mokyklą dar dešimt dienų karys galėjo praleisti Leningrade. Bronislovas nusprendė apsilankyti Ermitaže. Vaikšto sau karys iš vienos salės į kitą, bloknotėlyje pasižymi labiausiai patikusių paveikslų autorius, pavadinimus, aprašus. Tik staiga jį milicija už kupros – ir į tamsiąją dešimčiai parų uždarė. Pasirodo, per tą smalsumą į kažkokį slaptą kambarį buvo patekęs, tardytojai liepė prisipažinti, kam šnipinėja, kam perduos duomenis, kad užsirašinėja... „Antrą kartą vos šnipu manęs nepadarė“, - šypsosi šiaulietis ir dėkoja likimui, kad nebuvo apkaltintas nekaltai ir nubaustas tremtimi, pat galėjo anuomet nutikti.

Po armijos Bronislovas grįžo į Vilnių, kur vyko Dainų šventė. „Dembelis“ ne tik be bilieto buvo įleistas į šventę, ne tik fotografuojamas šalies vadovų apsuptyje, bet dar ir išvydo savo... merginą, einančią po paranke su kažkokiu „netikėliu“. Bronius čiupo Eugeniją už rankos ir jau nebepaleido – 52-ejus metus abu drauge gyvena.

Grįžęs į Šiaulius buvo pakviestas į dviračių ir variklių gamyklos „Vairas“ klubą, kur pasiūlyta vadovauti dramos kolektyvui. Jaunas režisierius darbo ėmėsi su ugnele, nes kolektyvas jau buvo suburtas ir stiprus – pastatė spektaklį ir netrukus nusprendė dalyvauti Joniškyje vykusiame dramos kolektyvų konkurse. Ir fortūna nusišypsojo plačiai – kolektyvas laimėjo pirmąją vietą.

„Grįžome į Šiaulius, sustojome ratu centrinėje miesto aikštėje, ir iš visos krūtinės dainavome ne tik „Stok ant akmenėlio“, bet ir „Mes prauliojom dieneles“, „Pragėriau žirgelį ir kamanėles“...

Netrukus prisistatė milicininkai ir paklausė, kas čia vadovas. Visi parodė į jį. Taip Bronislovas pateko ne tik į policiją, bet ir į laikraštį. „Kam menas, o kam restoranas“ - tokia antrašte apie jį, Bronislovą Saulių Tarabildą, parašytas feljetonas, kuriame jo žodžius žurnalistui perpasakojo policininkas, vykdęs sulaikytojo apklausą. „Jis manęs klausė: „Kiek pragėrėte?“, tai aš ir pasakiau: „Kiek uždirbome, tiek ir pragėrėme“.  Tik vėliau, susitikęs feljetoną miesto laikraštyje parašiusį žurnalistą, dėkojo jam už aštrią plunksną ir tai, kad buvo išgarsintas visame mieste. Ir jam net nepikta dėl to, kad pavadintas girtuoklėliu, nors pats niekada alkoholio nevartojo.  

Kaltintas ir neapkaltintas šnipinėjimu B. Tarabilda visą gyvenimą turėjęs šią nebūtą „nuodėmę“ – jam nuolat buvo lipinama „gastrolieriaus“ ir net girtuoklėlio etiketė, nors gyvenime alkoholio visai nevartojo. Taip buvę dėl to, kad visą gyvenimą teko dirbti su žmonėmis, kurie ne tik vartojo alkoholį, bet ir padaugindavo. Jam teko vadovauti chorui, liaudies šokių būreliui, labai anuomet garsiam internacionalinės muzikos ansambliui, estradiniam ansambliui.

Pasak B. Tarabildos, kiekviename meno kolektyve buvo žmonių, kurie po kiekvieno koncerto švęsdavo. Tačiau blogiausia, kad ne vienas ir ne ir į sceną neidavo neišlenkę taurelės. Buvo ir taip, kad artistai ne tik į sceną, bet ir prie staklių eidavo su tomis pačiomis kelnėmis, kurios pasiūtos koncertuoti. „Tekdavo vaikščioti po cechus ir liepti nusirengti drabužius ne vienam garsiam atlikėjui, po koncerto taip ir neužsukusiam namo“, - šypsosi buvęs vadovas. 

Buvo toks laikmetis, kai darbo kokybę lėmė ne pats darbas, bet tai, kas parašyta popieriuje. Ataskaitų, anot Bronislovo Tarabildos, reikalavo visi – ir partija, ir vyriausybė, ir profsąjungos, ir Kultūros skyrius. Ir rašyti jas apie kolektyvų veiklą turėjo ne kas kitas, bet jis, klubo vadovas. Buvo nutikę ir taip, kad ataskaita nulėmė ir kolektyvo darbo įvertinimą. Partijos vadovas papriekaištavo, kad įmonės estrados ansamblis labai mažai koncertuoja. „Tada surašiau visus pasirodymus ir kolektyvas gavo apdovanojimą už aktyvią veiklą“.

Nuo tada ir pradėjo sekti apie Dviračių gamyklos estrados ansamblį kiekvieną žingsnį – stropiai surašyti ne tik vadovai, koncertai, bet ir kelionės, įspūdžiai, stropiai segami ir visi atsiliepimai spaudoje.

Netrukus estrados kolektyvas pristatytas LTSR  liaudies kolektyvo vardui. Paaiškėjo, kad kolektyvas neturi pavadinimo – buvo nurodyta susigalvoti patiems. „Galvojome pasivadinti „Kregždute“, „Ereliukais“, pagal gamyklos gamintus dviratukų pavadinimus“,  - pamena metraštininkas. Apsistota ties pavadinimu „Ereliai“. Bet šiam pavadinimui nepritarė miesto partijos komitetas. Tada vadovui B. S. Tarabildai kilusi mintis pasivadinti „Vairo“ vardu. Šį pavadinimą ir patvirtino LTSR kultūros ministerija bei Profsąjungų taryba.

Buvusiam klubo vadovui, 33-ejus metus dirbusiam įmonėje, ir pačiam nesitiki, kad gyvenimas bėga taip greitai - grupė „Vairas“, kurios pradžią puikiai mena, jau suskaičiavo 50 veiklos metų. Net ir tada, kai klubas valdžios įsakymu buvo uždarytas, su grupės „Vairas“ kolektyvu B. S. Tarabilda neatsisveikino - jis ir toliau bendrauja su kolektyvo atlikėjais, renka apie juos pranešimus, paskelbtus spaudoje, nuolat pildo istoriją.

„Aš sudariau 1500 koncertų sąrašą, nuosekliai surašiau kiekvieną kolektyvo konkursą, festivalį“, - pasakoja kraštotyrininko darbą iki šiol dirbantis ir „Vairo“ metraštininko vardą pelnęs šiaulietis.

Dar prieš „Vairo jubiliejų“ buvo parengtas Bronislovo Sauliaus Tarabildos leidinys „Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti“, deja, išleisti jo iki šiol nepavyksta, nors parengtas ir Klaipėdos spaustuvėje išspausdintas signalinis  numeris, autoriui kainavęs 93 litus. Dabar, kai knygą belieka išleisti nors 1000 egzempliorių tiražu, tam reikia 10 tūkstančių litų, tačiau rėmėjų rasti nepavyksta.

Ketvirtadienį su signaliniu knygos numeriu B. S. Tarabilda pravėrė ir miesto mero Justino Sartausko priimamojo duris. Deja, meras paaiškino, jog savivaldybė pinigų neturi ir patarė ieškoti rėmėjų pagalbos. 

„Vairo“ metraštininkas nepraranda vilties ir tikisi pagalbos. Jei kas gali investuoti į Bronislovo Sauliaus Tarabildos knygos „Legendinį „vairą“ mačiau iš arti“, leidimą, skambinkite telefonu 8 647 43 001.