Zita KATKIENĖ

Per Žolinę dizaineris Vilius Puronas pasijuto nejaukiai, tarsi peršalęs. Ant dešinės kojos ėmė tvinksėti raudona dėmė. „Vėl rožė“, - suprato V. Puronas, nes jam tai jau buvo nutikę pernai, kai Savivaldybės administracija patvirtino reglamentą-nuostatus, blokuojančius bet kurią dailininkų iniciatyvą. Ir šį kartą rožė apsilankė dėl tos pačios priežasties, nors menininkas tikina, jog jaustųsi žymiai šauniau, jei jį būtų užklupusi tautinė rūta, lelija ar bent laurų vainikas negu toji rožė. Deja, liga, kaip ir valdžia - iš Dievo, reikia tenkintis tuo, ką turi.

Nors žmonės nuo seno mano, kad rožė gydoma tik užkalbėjimu, Vilius įsitikinęs, jog šį darbą geriau patikėti medikams. „Jie puikiai žino, ką daro ir man ramu“, - sako Šiaulių miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiuoju specialistu dirbantis dizaineris.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Suaugusiųjų infekcinių ligų skyriaus gydytojas Algimantas Baublys sako, jog rože galima susirgti bet kokiame amžiuje, nors serga dažniau vyresni žmonės. Susirgęs žmogus pirmiausia pajunta silpnumą, vėliau parausta oda. Paraudimas atsiranda toje vietoje, kur infekcija pateko į limfinius takus. Dažniausiai tai nutinka kojoje, nors pasitaiko ir ant rankos, veido, klubo ar net krūties. Paraudimas plinta, taip pat kyla ir temperatūra net iki 40 laipsnių. Net negydant karščiavimas, pasak mediko, praeina, tačiau oda lieka paraudusi, dėmė ant kojos net patinsta, oda tampa įtempta, blizganti, net šiek tiek skausminga, po kurio laiko patamsėja ir pradeda pleiskanoti.

Susergama dažniausiai nusilpus imuninei sistemai bei patyrus stresą. Vilius Puronas tuo neabejoja – liga čiupo tuo metu, kai tarnyboje psichikos traumų nestinga, kai širdį skauda ne tik dėl savo darbų, bet ir dėl miestą valdančių biurokratų sprendimų, kurie labai dažnai kenkia miestui. Ne tik žmogui, norinčiam dirbti, o ne siekiančiam ramybės.

„Būtų maloniau, jei mane  vainikuotų tautinė rūta ar lelija, nes tie augalai mano pažiūroms ir širdžiai mielesni“, - kalba Suaugusiųjų infekcinių ligų skyriaus palatoje jau ketvirtą dieną leidžiantis menininkas, antrą kartą užkluptas rožės. Anuomet - pirmą kartą - ligos forma buvo kiek lengvesnė, tada pakako ambulatorinio gydymo poliklinikoje. Šį kartą teko atsigulti į ligoninę. 

Tačiau tvirtinti, kad gulėjimas ligos patale Viliui suteikė galimybę pailsėti nuo darbų, negalima, nes ir palatoje pacientas netruko įsirengti darbo stalą, ant kurio ne tik kompiuteris, fotoaparatas ir nuolat skambantis telefonas. Ant kėdės - ir kostiumas, kuriuos apsirengęs Vilius Puronas išbėga su reikalais į miestą. Tik su tokia sąlyga leidosi į ligoninę paguldomas.

Vilius puikiai žino, jog liga - nesunkiai įveikiama, kai gydytojai profesionaliai dirba savo darbą, t. y. vykdo Hipokrato priesaiką, nustato vaistus, atlieka tyrimus. Kai slaugytojos reguliariai atneša maistą, o ne nekompetentingų biurokratų sukurptas instrukcijas. „Tik tos manų košės, kuri šeštą valandą vakaro vadinama vakariene, nepakanka. Todėl viskas sekasi gerai, kai naktį gelbsti rūkyti lašiniai“, - atvirauja ligonio statusui sunkiai paklūstantis, tačiau pretenzijų savo darbą išmanantiems medikams neturintis menininkas.

Tai, kad sergant rože galimai pasijusti... narcizu, duota ne kiekvienam. Vilius Puronas ir netvirtina, kad tai - savimylos bruožas ar psichinės ligos simptomas.

„Kokia laimė, kad susirgau. Biuletenis dabar  mane gina nuo tarnybinių beprasmybių ar smulkmenų. Atsirado galimybė visą savaitę legaliai skirti šilumą ir dėmesį savo profesijai, kuriai esu paruoštas, kuri, kai kurių biurokratų sprendimu, dabar tapatinama su nusikaltimu...

Vasaros atostogų rezultatais pasidžiaugti tikrai yra kuo. Pabaigta sumanytoji „Geležinė knyga“, praėjusį ketvirtadienį išvežta į Kražius tiesiai iš įmonės, kurioje buvo pagaminta. Šiauliečiams ji nebuvo pristatyta. Liko širdies skausmas, kad per šių metų pusmetį jau ne pirmas miesto dalininkų sukurtas meno kūrinys, pagamintas Šiauliuose, iškeliauja iš miesto.

Praėjusios metų liepos, kai Savivaldybės administracija priėmė sprendimą dėl meno kūrinių ir mažosios architektūros reglamentavimo Šiauliuose, buvo sustabdytas bet koks kūrybinis darbas mieste. Buvęs ilgametis Šiaulių miesto vyriausiasis dizaineris įsitikinęs, jog rožė jo kojoje - ne jo liga. Tai tiesiog iliustracija, kaip puvo ne tik buvusios miesto valdžios kojos, bet tos atsakingos galvos ir rankos, kurios pasirašė meną žlugdančius sprendimus. Ne tik milijonines skolas.

Pereitos kadencijos Įvaizdžio komisijoje nieko nenuveikta, nes ją sudarė vien atsitiktinių „gerų žmonių“ rinkinys, ne specialistai. „Liko daug puvėsių miesto kultūriniame gyvenime, lygiaverčių 

anoniminių komentatorių komentarams internete ar rašomiems ant išviečių sienų“, - įsitikinęs dailininkas, kuriam dažnai tenka susidurti su politikų nekompetencija ir neišsilavinimu.

Buvęs miesto vyriausiasis dizaineris, kurio kūrybinė-administracinė veikla sovietmečiu dabino pėsčiųjų bulvarą, miesto centrą, nėra atsitiktinis reiškinys Šiaulių kūrybinėje terpėje. Tiesa, net ir dabar, beveik nelegaliai sukuriamas, miestiečiams nieko nekainuojantis vienas kitas meno akcentas ar miesto įžymybė dažnai sukelia meno valdininkijos inkštimą, priešiškumą. Inkštė, svarstė dėl „Geležinės lapės“, dėl „Jaučio ant stogo“, atsimename „Damoklo kardo“ likimą...

Nepamirštamasis valdininkų inkštimas prasidėjo dar tada, kai buvo paskelbti afišų klijavimo stulpų konkurso rezultatai, kurių kaina pranoko realybę. Kai Vilius Puronas su studentais pateikė savo pasiūlymus - teko milijoninio pirkinio atsisakyti. Kai kurie kabinetai tyliai pastūgavo, o vėliau pradėjo inkšti - nesudėtinga koncertų pradžia.

Vilius Puronas - optimistas, tikisi, kad prie dabartinės kadencijos tarsi lengviau, nes į jo pasiūlymus jau žiūrima rimčiau, kaip jau  į priprastą reiškinį. Nedidelio inkštimo tesulauks prie Šiaulių arenos naujai  pastatyta bene 8,5 metro aukščio sportininko skulptūra su kamuoliu rankoje, besivadinanti „5-asis kėlinys“: krepšininkas jau eina po varžybų su pergalės džiaugsmu veide ir degančiu kamuoliu iškeltoje rankoje.

Netrukus iš dirbtuvių bus išnešama „Bakalauro“ skulptūra - iš kiaušinio išperėtas verslo vadybininkas. „Bakalauras“, pasak V. Purono, bus ne tik su bakalauro kepurėle, bet ir su... varžtu vietoj kuto. Skulptūra numatyta pastatyti prie Verslo inkubatoriaus, Aušros alėjoje, todėl niekas niekada negalės prikišti, kad šios įstaigos „išperoms“ trūksta bent vieno varžto...

Rengiasi V. Puronas ir rugsėjo 22 dieną minimai Baltų vienybės dienai, kai ant Salduvės piliakalnio rugsėjo 24 dieną susirinks lietuvių ir latvių tautodailininkai, kurie montuos medžio stogastulpius savo protėviams: galindams, jotvingiams, sieliams, žemgaliams, prūsams, natangams, kuršiams... Bendrovė „Elga“ pagamins metalo stogelius, „Ventos“ gamykla aprūpins tautodailininkus mediena.

Vilius ant ligoninės spintelės jau piešia tų stogastulpių vizijas - širdis verda džiaugsmu ir rūpesčiu. Kokį sumanymą įgyvendinti? Salduvė - mūsų miesto istorija, šventas kalnas. Kaip išvengti to, kas kaimui galima, o miestui - ne? Kokią sistemą pasiūlyti, kad būtų ir tautiška, ir baltiška, ir plenero nuostatams atitiktų?

O daugiabučių namų kiemams kuriamos vaikų žaidimų aikštelės, kurių inventorių kurs taip pat tautodailininkai? Droš iš medžio, nes medį vaikui maloniausia liesti, medis ir saugus, ir estetiškas. Ir kai vaikas augs saugioje ir gražioje aplinkoje, tai ir pats užaugęs kurs ją saugią ir gražią.  Svarbiausia, anot V. Purono, suaugęs nenorės bėgti iš savo kiemo kitur, už jūrių, už marių. 

Gyvenimo ruduo daugeliui - senatvė. Bet tai, anot Viliaus, tik kvailiams. Protingiems gyvenimo ruduo - derliaus metas. Skinti yra ką: apie trisdešimt metų dirbta savivaldybėje ir miesto vyr. dizaineriu, ir infrastruktūros srityje. Kūrybinių ir kraštotyrinių darbų ant rankų-kojų pirštų nesuskaičiuoti - jau baigiamas rašyti šeštasis „Įdomiosios Šiaulių istorijos“ tomas, pastarasis apie Šiaulių spaudą.

Kiekvienas dizainerio kūrinys - ne tik akistata su mūsų tautos ateitimi. Dažniausiai - kova su nekompetencija, didžiule, bauginančia ir grėsminga. Be istorinės atsakomybės, be taisyklių, be supratimo.

„Kokių tablečių ar antibiotikų reikia tam, kad abejingumo ir nekompetencijos rožė neužgožtų visos Tėvynės?“ - klausia savęs menininkas ir atsako. „Geležinė lapė“, pasak Viliaus Purono, sukurta ne dėl grožio - ji sukurta Geležiniam vilkui, kuris staugė ant Gedimino kalno. Jei mamos, atvedusios vaikučius prie „Geležinės lapės“, pasakos jiems apie Geležinį vilką, tai bus tos tabletės, vaistai mūsų tautai.

Vilius įsitikinęs, kad verkiančios mimozos stilius - ne lietuviui. „Kol esame gyvi, kol turime Tėvynę, turime arti ir sėti, pjauti ir skinti. Turime atgimti darbais, o ne svetimšalių bankų tviskėjimu. Ir mylėti Lietuvą, nes ji - mūsų tautos namai“.

Štai kodėl Vilius Puronas norėtų, kad jam ant kojos žydėtų rūta. Bet jei jau pražydo rožė, optimizmo neprarandantis kūrėjas dėkingas jai už suteiktą galimybę susikaupti savo mintyse, surikiuoti darbus, atsikvėpti ir vėl stoti į kovą su beverčiais įstatymais, nekompetencija, brutalumu.