Subtiliai paragintas šį kartą rubrikos klausimus atsakyti panoro Moksleivių namų vaikų popgrupės „Planeta” vadovas, Lieporių gimnazijos Neformaliojo švietimo ir pagalbos poskyrio vedėjas Ramūnas Mikalauskas.

- Citavote Aristotelio mintį, jog „muzika gali įveikti etinę širdies sritį”... Tačiau muzika gali būti ir destruktyvi...

- Etinės širdies srities muzika žmoguje įgimta, ji kaip tautos muzika. Kai kalbame apie destruktyvios muzikos žanrus, tokias jų nevadinčiau. Greičiau jau „jaunimo pamėgtais, tačiau nesuprastais”. Jaunimui labiausiai patinka ritmas, ir vienodas ritmas, vedantis į katarsį ar net į nesuvoktą destruktyvų elgesį.

- Esate užsiregistravęs net keliuose interneto socialiniuose tinklapiuose. Kiek laiko skiriate virtualiajam bendravimui?

- Nedaug. Dėl labai paprasto dalyko: tai buvo iš šalies man atsiųsti pasiūlymai užsiregistruoti tose sistemose. Realiai nė nežinau, kada paskutinįjį kartą jose lankiausi. Jeigu, tarkime, reikia suderinti laiką repeticijoms ar pan. - yra kolektyvo seniūnas, kuris informaciją paskelbia internete. Virtualus bendravimas man nepatinka. Kur kas maloniau su žmonėmis kalbėtis gyvai.

- Ar tiesa, kad savo laiku tėvai jus spaudė rinktis traktorininko profesiją?

- Taip. Turėjau seną gitarą, pramokau keletą akordų. Tuo metu buvo labai populiari grupės „Poliarizuoti stiklai” daina „Medžiai be lapų”, kuri man patiko be galo. Išmokau ją brazdinti gitara. O ko griebtis toliau? Nežinia. Baigiau mokyklą. Dokumentai buvo priduoti į profesinę technikos mokyklą – turėjau tapti traktorininku. Tada mano patėvis paklausė: „Ką tu sau galvoji? Turi gitarą... Privalai važiuoti į Rokiškio J. Tubelio „vargonininkų” mokyklą...” Rytą išvažiavau į Uteną nieko mamai nesakęs, pasiėmiau dokumentus ir nuvežiau į Rokiškį...

- Turbūt matydamas laukais ropojantį traktorių nejaučiate jokių sentimentų „prarastai profesijai”?

- Jokios graužaties. Bet yra kitas jausmas -  prisirišimas prie žemės, prie gimtinės. Neįsivaizduoju, ką daryčiau dabar būdamas traktorininkas... Ko gero, būčiau... Būčiau... (Pauzė.) Nežinau, kas būčiau.

- Dažnai girdisi, jog jaunimas nebeklauso nei tėvų, nei pedagogų, turi daug teisių ir jokios atsakomybės. Ar balsuotumėte už fizinių bausmių mokyklose įvedimą?

- Niekada. Negalima taikyti jokių fizinių bausmių! Mokykla - tai ta terpė, kuri turi išmokyti suprasti ir teises, ir pareigas. Mokytojas yra profesionalas, kuris privalo suvokti vaiko psichologiją – kodėl jis taip elgiasi. Dabartinis mano darbas gimnazijoje – būtent santykiai su mokiniais. Patikėkite manimi, nėra nė vienos problemos, kurios nebūtų galima išspręsti kitaip. Ir tėvams noriu pasakyti, kad bausmėmis nieko nepasieks...

- Taigi jūsų darbas vienaip ar kitaip susijęs su vaikais. Bet ar mylite vaikus?

Taip. Labai.

- Tuomet kiek vaikų turite jūs pats?

- Tris. Tris sūnus.

- Ar savųjų rate mėgstate „politikuoti”?

- Net labai. (Šypsosi.)

- Sakėte, kad mėgstate krepšinį... Ar ketinate šį rudenį vykti į kaimą pas gimines žaisti „krepšinio” - per bulviakasį panešioti krepšius?

- Šiandien iš mamos gavau žinutę: „Būk geras, sūnau, atvažiuok: sekmadienį kasime bulves”. Taigi važiuosiu į kaimą žaisti „krepšinio”. Bus kaip tik po rungtynių su gruzinais ir, priklausomai kaip mūsų komanda sužais, taip ir aš „žaisiu” pas mamą. Jeigu laimės – dirbsiu iš peties (juokiasi).

- Teigiate, kad galite groti tuzinu skirtingų muzikos instrumentų. O kurio iš jų garsas labiausiai rezonuoja su sielos virpesiais?

- Pianinas man yra neprilygstamas instrumentas. Jis buvo pirmasis instrumentas, su kuriuo išmokau groti.

- Kuriate muziką... Kurio žinomo kompozitoriaus kūryba labiausiai tiktų įgarsinant jūsų gyvenimo filmą?

- Kaip muzikas privalau mylėti visą muziką, tačiau savo gyvenimo filmo takeliui įgarsinti rinkčiausi J. S. Bacho kūrybą.

- Teigiate, jog televizijos laidų beveik nežiūrite... Jūsų nuomone, ko labiausia trūksta šiandienos televizijai?

- Trūksta elementarių dalykų... Pirmiausia, nenorėčiau to, kas rodoma, vadinti laidomis. Tai komerciniai, didelius pinigus kaštuojantys užsakymai. Kaip nebūtų gaila, pirmiausia tai, kas rodoma ekrane, veikia vaikus. Ten labai daug netikrų dalykų, kas vaikuose nepadeda formuoti realistinio požiūrio į gyvenimą. Negalėčiau išvardyti net keleto laidų. Jų nežiūriu... Išimtis – L. Donskio laida „Be pykčio”, kurią be galo mėgau. Ji buvo „mano” - gilūs pamąstymai ir visa kita.

- O ką siūlytumėte priešpastatyti pykčiui kasdienėse situacijose?

- Sunku būtų pasakyti, ar visuomet dėl konfliktų kaltas tik pyktis. Antroposofai teigia: jeigu žmogus sumaterialėja, jį ištinka dvasinė krizė. Jis tampa aklas daugeliui dalykų. Štai mudu sėdime ir nuoširdžiai bendraujame. Tačiau dažnai tarp žmonių nuoširdus pasikalbėjimas nebevyksta... Pirmiausia, žmogus turėtų būti socialus bei atviras, kad nebūtų piktas.

- Ko šiandien labiau reikia Lietuvai: filosofų ar praktikų?

- Sakyčiau, reikia praktikų. Lietuva turėjo ir turi filosofų. Reikia žmonių, kurie suprastų, ką kalbėjo filosofai, tokie kaip Šalkauskis, Maceina ir kt. Ne tik suprastų, bet ir įgyvendintų jų išsakytas idėjas. Tada viskas bus gerai.

- Ką gi, metas nuo filosofijos grįžti prie praktiškesnių dalykų: koks yra jūsų „firminis” patiekalas?

- (Smagiai juokiasi.) Kiaušinienė. Galiu iškepti kiaušinienę. Dar žmona sako, kad neblogai kepu bulves. Bulvės studijų laikais buvo pagrindinis patiekalas, o jei dar ir lašinių surasdavai - esi karalius visame bendrabutyje. Nusiperki kefyro, ir sotus.

- Kaip įsivaizduojate paskutiniąją savo gyvenimo dieną?

- Ko gero, mokykloje... Ko gero...

Neformaliai pašnekovą kamantinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, atsidėjęs jį fotografavo Vadimas SIMUTKINAS