Daktarė Birutė Salatkienė sako, kad terminas „baltai“ XIX amžiuje mokslininkų sugalvotas mūsų etninei grupei pavadinti labai greit ir sėkmingai prigijo, jog dabar šį terminą vartodami net nesusimąstome apie jo kilmę.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.    

 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Rugsėjo 22-ąją jau kelerius metus minime Baltų vienybės dieną. Bet ar visada baltai buvo vieningi? Ir kodėl mes vadinamės baltais?    

Apie tai ir kalbamės su Šiaulių universiteto docente, daktare, archeologe Birute Kazimiera Salatkiene.

- Terminas „baltai“ yra mokslininkų sugalvotas XIX amžiuje pavadinti tam tikrai tautų grupei, kuri rašytiniuose šaltiniuose iš tiesų vadinami kitaip. 

Štai Tacitas I amžiuje po Kristaus mus vadino aisčiais. Matyt, estams tas pavadinimas ir yra likęs, o visi kiti rytinių Baltijos krantų gyventojai nuo neolito pradžios dabar vadinami baltais. Apskritai tai yra dirbtinis terminas, o to tikrojo senųjų laikų pavadinimo, jei ir buvo, mes nežinome.

Kaip dažnai pasitaiko, mokslininkams sugalvojus šį terminą jis tiesiog įsigyveno. Man teko girdėti dar iš šviesios atminties profesoriaus Juozo Jurginio tokią istoriją, kaip vienas mokytojas, labai patriotiškai nusiteikęs, surinko visus vietovardžius su skiemeniu „balt“ ir tarėsi nustatęs baltų gyvenamąjį arealą. 

Kaip profesorius sakė, čia tik vieno dalyko pritrūko – žmogelis buvo pilnas gerų norų, bet ne žinių, jog tai tik mokslininkų sugalvotas terminas, o ne žodis, reiškiantis būtent mūsų protėvius.

Baltais kalbininkai pavadino šią etninę grupę nuo Baltijos jūros, nes aplink visos etninės grupės turėjo pavadinimus – slavai, germanai. Čia gražus žodis „baltai“ ir pritiko. O dabar mes jį ir  vartojame net nesusimąstydami, kada jis sugalvotas.

- Teks kalbėti apie laiką ir erdvę, nes erdvėje ir laike teritorijos labai kito. 

Baltų protėviai yra dvi žmonių grupės. Tai tie europiečiai, kurie atėjo į mūsų kraštą po ledynų ir apsigyveno dabartinės Vokietijos šiaurėje prieš 10 tūkstančių metų iki Kristaus, ir dabartinės Lenkijos teritorijoje daug tūkstantmečių gyvenę kitos kultūros žmonės.

Maždaug trečiojo tūkstantmečio viduryje prieš mūsų erą į mūsų kraštus, kaip ir į visą Europą, atsibastė vadinamieji indoeuropiečiai, kurie sugebėjo anoms abiem kultūroms primesti savo kalbą, savo religiją ir naujus amatus. 

Šių visų grupių susidūrimas ir susimaišymas tarpusavyje tarsi užaugino vadinamuosius probaltus, kurie neolito antrojoje pusėje jau išsiskyrė į tokį kultūrinį arealą, kuris palyginti su mūsų dabartinėmis teritorijomis buvo labai didelis.

Jis vakaruose beveik siekė Vyslos žiotis – ėjo per dabartinius lenkiškus Rytprūsius, iki Padneprio vidurio pietuose, ties Maskva suko į šiaurę iki finougrų genčių, o šiaurinė teritorijos riba buvo Dauguvos upynas. 

Tas didelis arealas nuo Baltijos jūros iki Maskvos (tarp kitko, Maskva irgi yra baltiškos kilmės vietovardis) yra nustatytas jungtinėmis pajėgomis: kalbininkai žiūrėjo hidronimų su baltiškomis šaknimis, o archeologai nustatė arealo laikotarpį. 

Arealas gyvavo iki maždaug VII amžiaus po Kristaus, kai prasidėjo labai forsuota, labai tikslinga slavų invazija: ji iš pradžių tiesiog perkirto arealą, o paskui suvalgė jo rytinę dalį – asimiliavo rytų baltus ir ten beliko tik hidronimai, kai kurios lietuviškos kilmės pavardės, kai kurie daiktai.

Ir po tos slavų asimiliacijos baltų arealas liko šiek tiek didesnis nei dabar yra: Lietuvos ir Latvijos teritorija bei pusė dabartinės Baltarusijos, kur slavų asimiliacija vyksta iki šiol. Tai arealas vis spaudžiamas prie Baltijos jūros. 

O prūsus, kaip žinia, per šimtmetį ne tik prisijungė ir pajungė, bet ir kultūriškai vėliau germanizavo vokiečiai, Kryžiuočių ordinui įkūrus savo valstybę iki pat Klaipėdos. 

Taigi vakarinis pakraštys germanizuotas, kiti - slavų asimiliuoti.

Ir pagaliau turime tai, ką turime – dvi jau nebe gentis, o lietuvių ir latvių tautas, kurios iš tų baltų genčių likučių ir susiformavo. 

Yra ir tokių genčių, kurias šios dvi tautos perplėšė per pusę: kuršius, žiemgalius ir sėlius. Jie taip gražiai perpjauti, kad dabar su latviais mes galime dalytis tais pačiais žodžiais ne vien todėl, kad mūsų kalbos kilmė yra bendra, bet ir todėl, kad tų padalytų genčių žodžiai mūsų kalbose išliko. Mes galėtume susikalbėti, jei, žinoma, norėtume.

- Tos gentys suskaičiuojamos būsimojoje Lietuvos teritorijoje. Štai Mindaugo Lietuva: šiaurės rytų Baltarusijoje gyvenančios etninės gentys, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, skalviai bei prūsų genčių arealas su notangais, sembais plius jotvingiai. 

- Mūsų regionas yra labai įdomus ir tyrinėtojams, ir istorikams, ir potencialiai kūrybingiems žmonėms. 

Todėl, kad čia didžiausią plotą užėmė dvi gentys – žiemgaliai ir žemaičiai, kurių skiriamoji riba nuo Papilės eitų per Valdomus netoli Gruzdžių, paskui apie Jurgaičius, tada - į Stačiūnus. 

Vakaruose, Akmenės rajone, - šiek tiek kuršių, o Radviliškio rajono teritorijoje jau gyveno aukštaičiai. Taigi mūsų Šiaulių regione buvo keturios gentys – kuršiai, žemaičiai, žiemgaliai ir aukštaičiai, kurios ir sudarė visumą.

Be to, mūsų kraštas nebuvo tolygiai apgyvendintas: Kelmė ir Radviliškis buvo tankiausiai apgyvendinti, Akmenės rajone dėl pelkių buvo dykra.

Įdomiausia, kad jei yra paribys, tai dar nereiškia, jog yra neperžengiama siena – visada būna genčių maišymasis. 

Pavyzdžiui, aš vieną marčią iš žiemgalių esu iškasusi Lieporiuose. Ir tai aiškiai matoma: skiriasi jos ir papuošalai nuo vietinių moterų, nes žiemgaliai gyveno arčiau Dauguvos, kur buvo geresni prekybiniai ryšiai, tad ir jos žalvariniai papuošalai masyvesni.

Apskritai Šiaulių kraštas buvo difuziškai susimaišęs ir kultūriškai, ir etniškai regionas. O tai gerai, nes kuo mažiau giminingi tėvai, tuo jų vaikai kūrybingesni, talentingesni. 

Mūsų regionas yra spalvingas etniniu požiūriu, todėl tiesiog įdomu tyrinėti jo praeitį ne tik priešistorėje, bet ir istorijoje. Ypač XIII amžiaus pačią pradžią, kai vokiečiai įsikėlė ir Dauguvos žiotyse pasistatė pirmąją pilį, įkūrė Rygą, vyskupystę ir pradėjo plėsti savo teritoriją. 

Jie nesulaukė vieningo visų baltų genčių pasipriešinimo, todėl gentis ir jų teritorijas vieną po kitos prijungė prie Livonijos valstybės. Dėl šios priežasties dalis žiemgalių bėgo į Lietuvą gelbėdamiesi, nes nenorėjo būti pakalikais. Taip rašoma Latvijos kronikose.

Tie pabėgimai patvirtinami ir archeologiniais radiniais. Štai Bubių pilyje aiškiai gyveno pabėgęs žiemgalių didikas su visa gimine, tai paaiškėjo per kasinėjimus šalia esančiame milžiniškame kapinyne (dabar ten sodai), kur rasta ir žiemagalių kapų su jų papuošalais ir visu kitu.

Be to, per paskutinįjį tyrinėjimą pačiame Bubių piliakalnyje, kur buvo rezidencija su aiškiu galios centru, buvo rastas kultūrinis palikimas ten gyvenusios bendruomenės: pasirodo, čia rezidavęs karo vadas su kariauna priėmė žiemgalių didiką su gimine, kurie atgyvenę savo amžių atgulė  bendruomenės kapinėse. 

Tame galima įžiūrėti genčių bendradarbiavimą, nes žiemgaliai aiškiai bėgo pas savus. Tokį to laikotarpio procesą mes galime įžiūrėti.

Nors tikros vienybės ir tikro solidarumo tarp genčių tada ir nebuvo. Juk visi žino, kad ir Saulės mūšyje žiemgaliai buvo anoje pusėje, bet yra ir žinių, kad tie žiemgaliai pačiame mūšio lauke atsisuko prieš savo sąjungininkus, kurie juos paėmė į kariuomenę.

Tai jau kiti reikalai, bet apskritai kultūrinis bendravimas buvo, ne vien tik konkurencija. Nors  kariniai konfliktai, susidūrimai anų laikų kasdienybėje ne išimtis - visų vyrų kapuose yra ginklai. Aprašyti ir žygiai, kaip žemaičiai ėjo į Estijos Sakalo žemę per žiemgalius, o grįždami su jais grobiu už tą „loską“ pasidalijo. 

- Išskirtiniai? Priešistorė tuo ir skiriasi nuo istorijos, kad ji vardų nežino – jei vardas užrašytas, tai mes jau peržengėme istorijos slenkstį ir perėjome į rašytinių šaltinių sritį. Jokio to meto išskirtinio asmens įvardyti negaliu, nebent spėlioti. Nežinomas ir to pabėgusio į Bubių pilį žiemgalių didiko vardas, nors labai gerai suderinus radinių datas ir visa kita būtų galima dar spėlioti. Tačiau aš tuo niekuomet neužsiėmiau.

Nemanau, kad mes, kaip regionas, tokiame plačiame areale kuo nors galėjome išsiskirti. 

 

Viena galiu pasakyti: buvome tikrai ne prastesni už kitus – baltus, slavus.  

Apskritai žmonės linkę pagražinti savo istoriją. Tai romantikai buvo susigalvoję: ieškoti garbingos praeities, o negarbingos išvis neminėti. Todėl ir atsirado mėlynakiai šviesiaplaukiai lietuviai, guldantys galvas už savo tėvynę, o kiti visi - niekšai, kurie į mūsų gyvybę, turtą, garbę kėsinasi. Tokio požiūrio aš nesilaikau, nes visi mes – žmonės. 

 

Vienoks garbės kodeksas yra riterio – jam  tai ne nuodėmė nesikrikštijantiems kvailiams pagonims Dievo žodį įkirsti kalaviju. Tokia buvo aplinka. Kitoks buvo mūsų garbės kodeksas – apsiginti. Ir tie kodeksai nebuvo nė kiek nei geresni ir ne blogesni vienas už kitą – tiesiog kitokie. Tas kitoniškumas, kuris dažnai sukelia konfliktus ir visokius kitokius dalykus, tiesiog egzistuoja. Todėl daug įdomiau jį pažinti, nei iš to daryti stereotipus – kitus smerkti, o save aukštinti. 

O pažinimas ir sudaro tą vaizdelį gyvenimo, kur kiekvienas turime savo teisybę, kur savais būdais dėl jos kovojame, kur viską vertiname savais metodais. 

Manau, tai ir yra įdomu, o kas yra teisesnis, palikime Dievo teismui.