„Šiaulių” fanai – sirgalių krepšinio varžytuvių vicečempionai. 

Asmeninio albumo nuotr.  

 

Aušra LAURINKIENĖ

Šiauliuose plinta geltonai juodas virusas. Iniciatorius - 21 metų trečiojo kurso kineziterapijos studentas Dovydas Kavaliauskas, gyvenantis krepšinio dvasia.

Į redakciją didžiulį būgną atsitempęs vaikinas paprašo guašu jo veidą išpiešti raidėmis SF ir drąsiai stoja prieš fotoobjektyvą. „Aš tikiu, kad man pavyks. Tikiu, kad į savo gretas pritrauksime kuo daugiau ištikimų ir lojalių krepšinio ištroškusių šiauliečių. Ne veltui rusų žurnalistas po Europos čempionato rašė, kad Lietuva – žalių ateivių šalis”, - entuziastingai kalba vaikinas, jau savaitę einantis skambias pareigas. 

„Šiaulių” krepšinio fanų klubo prezidentas taip įnirtingai pasakoja ateities vizijas ir kaip žirnius beria skanduotes, kad juo netikėti – neįmanoma. 

- Stengiuosi iš paskutiniųjų. Laisvo laiko dabar lyg ir neturiu. Grįžtu, užkandu ir vėl bėgte pirmyn. Nežinau, kiek pavyks man taip suktis, tačiau stengsiuosi... 

- Man žodis „prezidentas“ nelabai patinka. Jis lyg ir per daug išpūstas. Esu labiau vadovas, kuris yra už viską atsakingas. Turiu prižiūrėti, kad susirinktų daug fanų, visi Šiauliai žinotų, jog yra toks fanų klubas ir į jį norima pritraukti kuo daugiau žmonių. Visi kartu kuriame skanduotes, pagal kurių skaičių esame pirmi Lietuvoje. Suskaičiavau trylika skanduočių – tai yra rekordas tarp visų Lietuvos krepšinio klubų. Niekas negali tuo pasigirti. 

- Ir taip, ir taip. Pajutau tą dėmesį ir dėkingumą už padarytą darbą. Vakar mano dešinioji ranka sekretorė Karina, išgirdusi, kiek nuveikiau, ištarė: „Žinai, aš tave dievinu...” Buvau maloniai priblokštas, kad mano darbas – taip vertinamas. 

- Aš tikiuosi, kad šiemet to nebus. Negaliu nieko pažadėti ar kažko garantuoti. Aš darau viską, kas yra įmanoma, kad fanų būtų daugiau negu trys. Viena mergina išreiškė susirūpinimą, ar mes esame tie patys trys fanai, parėjusį sezoną kabinę klubo vėliavą H tribūnoje. Taip, senbuviai liko, tačiau koks skirtumas, kas mes? Svarbu, kad mes palaikytume mylimą komandą ir už ją sirgtume visa širdimi. Šį sezoną viskas bus kitaip. Jau antradienį visi tuo įstikins. Tikiuosi, kad mano pastangos nenueis veltui ir jau rugsėjo 27-ąją bus kažkas didelio ir gražaus. 

Kas buvo iki šiol? Mažai aktyvumo, iniciatyvos. Žinoma, kalbėta su vadovybe, tačiau noro nuversti kalnus nebuvo. Kai kurie juokiasi, kad aš be reikalo verčiuosi per galvą, kad niekas manęs neklausys. Tačiau mes, jei taip galima sakyti, „nuvertėme” senąjį prezidentą, kuriam ta veikla nebuvo tokia svarbi. Bendravimas su juo buvo lyg kalbėjimasis su siena. Nežinau kodėl, tačiau dabar jis tarsi nubudo ar naujai gimė. Gal tiesiog trūko kažkieno pagalbos ar iniciatyvos. Gal trūko tokio kaip aš – neieškančio žodžio kišenėje. Nejaugi sunku sėsti prie kompiuterio ir atspausdinti kvietimus prie mūsų prisijungti? Nejaugi sunku su dviračiu apvažiuoti Šiaulius ir juos išdalyti ar iškabinti? Reikia tik noro... 

- Bandau internetu ar telekomunikacijų pagalba visus informuoti apie Šiauliuose plintantį geltonai juodą virusą. Pradėjau beveik nuo nulio, o ir mano veikla trunka mažiau nei savaitę, tad kol kas viskas vyksta vangiai. Turime tik dešimt naujų „šviežių” narių, kuriems – po keturiolika ar šešiolika. Jie yra kupini noro ir energijos. Juos gerbiu, nes jie žada tikrai eiti į kiekvienas varžybas. Tokių sirgalių ir reikia. 

- Mano svajonė – užpildyti visą tribūną. Žinoma, tai – labai sunku. Patys žmonės Šiauliuose vangiai žiūri į krepšinį. Gal jų energiją „numušo” praėjusio sezono keistos spalvos, prarasta bronza ir visa ko byrėjimas. Tikimės, kad šį sezoną visi komandos nariai, likęs branduolys, sugrįžę Marius Prekevičius ir Arvydas Šikšnius, legionieriai Denzelis Bowlesas ir Cameronas Longas bei visi kiti leis džiaugtis pergalėmis ir pateisinti visų mūsų lukesčius. Iš arenos išėję galėsime sakyti: „Va čia buvo geras”. 

- Pirmiausiai reikėtų NEBIJOTI prieiti prie klubo sirgalių ir išreikšti norą prisijungti. Nežinau, gal jiems reikia spyrio ar postūmio, kad kelias link mūsų būtų atviras? 

Nesvarbu kuriuo metu – prieš, per ar po varžybų – esate visada laukiami mūsų tribūnoje. Norėčiau dar kartą visus padrąsinti – nieko nebijokite, ateikite ir drąsiai pareikškite: „Aš noriu būti „Šiaulių” fanų narys”. 

Kol kas pinigėlių nerenkame, tačiau nori ar nenori, bus kuriamas kažkoks fondas. Dabar už būgno taisymą sumokėjau šimtą litų iš savo menkos 156 litų stipendijos. Tačiau tam reikėtų bendro „katilo”. Tikrai reikės tam skirti po dešimt ar keliolika litų, tačiau sirgaliaus privilegijos – milžiniškos. 

Kiekvienas gali įsigyti abonementą sezono varžyboms už 20 litų! Tiesa, jis privalės lankytis varžybose. Žymėsime lankomumą. Jei sirgalius, pasinaudojęs visomis privilegijomis, praleis du ar šešis kartus – skirsime pinigines ar kokias kitokias nuobaudas. O galbūt net ir atimsime abonementą. Tačiau žinau, kad yra žmonių, kurie nusiteikę labai rimtai. 

 

- Taip. Klubo dėka jau turime abonementus, marškinėlius, šalikus su „Šiaulių” atributika. Klubo direktorius Adomas Klimavičius mumis pasitiki ir jau pirmojo pokalbio dėl bendradarbiavimo metu mums parūpino mikroautobusą, kuris mus vežios į išvykos rungtynes. Kelionės išlaidas dengsime visi kartu. Buvo duotas žodis įdėti mano kvietimą oficialioje klubo svetainėje internete. Manau, kad tai - tik pradžia. Tikiu, kad treniruočių salėje, kur galbūt mus įleis pažaisti krepšinį, susitiksime ir su pačiais krepšininkais. Juk smagu būtų su jais pabendrauti ir susipažinti. 

- Tai tiesiog neišreiškiama žodžiais. Reikia ateiti ir tai pajusti. Tribūna – lyg šventovė. Zona, kurioje sukuriama neapsakoma atmosfera, kur kiekvienas gauna adrenalino, juda, ploja, šoka, šokinėja iš laimės. Tai – nerealu. Tai reikia pajusti... 

- Per savo gyvenimą jau išbandžiau begalę sporto šakų. Pas trenerius lankiau boksą, plaukimą, stalo tenisą, tinklinį, futbolą, dešimt metų skyriau lengvajai atletikai. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto. Krepšiniu susidomėjau dėl savo ūgio (193 cm, - aut. past.), tačiau, išnirus rankai, man buvo patarta jo atsisakyti. Dabar esu ištikimas sirgalius. 

- Ne. Manau, kad mano autoritetas – visos Lietuvos fanai. Mane jaudina ta akimirka, kaip visi sustoję vieningai gieda himną, daro bangą... Mes visi turime būti kaip vienas. Kaip viena didelė šeima. Tai ir įkvepia. Noriu, kad „Šiaulių” fanų būtų daug. Tikiu, kad taip ir bus. 

- Neretai viena pusė išprovokuoja kitą. Dažniausiai konfliktai kyla su „Lietuvos ryto” sirgaliais, kurių niekas nemėgsta. Su kitų komandų fanais sutariame puikiai. Taip, kai kurie senbuviai mėgo alkoholį. Išvykos būdavo su tam tikru kiekiu alkoholio. Man labai nepatikdavo tai, kad prieš varžybas jau kai kurie būdavo įkaušę. Taip neturi būti. Visų jaunų krepšinio mylėtojų tėveliams galiu pažadėti, kad jų vaikai bus saugūs ir viskas bus kitaip. Darysiu viską, kad mano fanai nebūtų agresyvūs. 

 

 

Dovydas Kavaliauskas juokiasi, kad šį sezoną kitų klubų fanai, pamatę „Šiaulių” sirgalius savo arenoje, negalės patikėti akimis.