Šiandienos klausimų maratoną ryžosi įveikti Šiaulių vaikų dailės mokyklos pedagogė, dailininkė akvarelininkė, parodų autorė Violeta Kiznienė. Palinkėkime jai sėkmės.

- Pradėkime nuo paprastų dalykų... Prisiminkite, kuriuo savo virtuvės šedevru labiausiai nustebinote valgyti susirinkusią šeimyną?

 

- Gal nenustebinsiu jūsų sakydama, jog virtuvės nemėgstu... Net po to, kai vyras man padovanojo „firminius” puodus, nesupratau, kodėl man teko šitokia dovana? Man virtuvė – neišvengiama būtinybė.

 

- Sakoma, jog dažnas renkamės naminį gyvūną pagal panašumą, labiausiai atliepiantį vidinius poreikius. Jūs gi auginote spanielį... Šunį. Vadinasi, prireikus galite „parodyti dantukus”? Kita vertus, save pristatote kaip vaikišką, tikinčią gėriu natūrą... Ar neatrodo, jog čia kažkas „nesiklijuoja”?

 

- Žinokite, kartais ir pati savęs nesuprantu. Ir draugai teigia, jog esu „nenusakoma”. Turiu nemažai vaikiškumo, naivumo, galiu būti pasiutusi ir išdykauti, bet galiu būti ir labai rimta, santūri bei griežta. Šiuo metu namuose laikau katę, kuri atėjo iš kaimynės – trejus metus apie mane trynėsi, ir iš sostinės sūnaus parvežtą benamį katinėlį.

 

- Girdėjau, jog negalite gyventi be obuolių. Ar neatrodo, kad šitaip pasireiškia dar nuo promotės Ievos pasiekęs nesąmoningas troškimas vilioti ir suvilioti?

- Aš dabar taip ir pagalvojau... (Šypsosi.) Man obuoliai ne tik maistas ir vitaminai, bet ir gražūs... Obelis, jos žiedai... Gal tai susiję ir su viliojimu? O kada čia manęs paklausė: „Ar žinai, ką reiškia tavo vardas – Violeta?” (Aliuzija į garsiąją „Traviatą”...)

 

- Jeigu kas užsakytų paveikslą abstrakčia tema, pavyzdžiui, „Viltis”. Ką ir kaip jame pavaizduotumėte?

 

- Spalvos būtų mėlynos – mano mėgstamos, ir visi atspalviai. Sunku pasakyti, ką konkrečiai pavaizduočiau... Paprastai vedu kažkokią liniją, ir nežinau, kas valdo mano ranką... (Ištraukia keletą pieštų etiudų). Nežinau, kokią formą visa tai įgautų.

 

- Tapyba akvarele – dalykas ne iš lengvųjų. Kur kas paprasčiau tapyti aliejumi. Ar tas faktas, kad pasirinkote akvarelę, rodo, kad jums taip pat lengvai paklūsta ir kiti subtilūs dalykai?

 

- Žmonės dažnai mano, kad aš – gydytoja. O slaugant sunkų ligonį kartą pastebėjau, kad ir kiti nori prieiti, pasipasakoti, prisiliesti... Gal esu gera klausytoja? Ir draugės man išsipasakoja visokias smulkmenas, kurios dažnai nėra įdomios, bet išklausau. 

 

- Savo gimtadienį švenčiate balandžio 22-ąją. Tą dieną gimė ir proletariato vadas Leninas, kuris tikėjosi pasaulį pakeisti revoliucija ir proletariato diktatūra. O jūs, menininkė, ar tikite, jog grožis vieną dieną pakeis pasaulį?

 

- Labai norėtųsi tikėti, bet negaliu teigti, jog esu visiškai įsitikinusi. Yra visokių abejonių. Yra šalia ir blogų dalykų, kurie taip pat gali nugalėti. Anksčiau tuo labiau tikėjau, dabar, pasiekusi brandą, abejoju...

 

- Ar galėtumėte nupiešti 100 litų banknotą taip, kad jo niekas neatskirtų nuo tikro?

 

- Turbūt nepanorėčiau (juokiasi), todėl ir nepieščiau. Dargi už šimtą litų (tikrų).

 

- Dėstote vaikų dailės mokykloje: įdomu būtų žinoti, ar daug šiame darbe lieka vietos fantazijai, polėkiui, kūrybai?

 

- Yra. Vaikai užveda mus, savo mokytojus. Jie irgi yra kaip mokytojai. Kažko iš jų mokomės. Kiekvienas sutiktas žmogus yra mūsų mokytojas. Per trisdešimt čia praleistų metų vis pagalvoju: jeigu nedirbčiau su vaikais, jei būčiau „laisvas menininkas”, kažin kaip viskas susiklostytų? Buitis dažnai slegia, „gesina” idėjas, o vaikai duoda optimizmo.

 

- O kaip ieškote įkvėpimo: merkiate kojas į ledinį vandenį ar gurkšnojate brangius vynus?

 

- Nei vieno nedarau, nei kito (juokiasi). Esu jausmų žmogus. Man juos sukelti gali dargi smulkmena. Nuvažiuoju prie jūros, ir žiūriu į bangų nugludintus akmenėlius. Galiu tris valandas žiūrėti į vieną akmenį jame matydama visą pasaulį. Ir tiek mane įkvepia...

 

- Meno žmonės dažnai garsėja savo ekscentriškais poelgiais. Štai V. Van Gogas nusipjovė ausį... Ar galėtumėte prisiminti ką nors (nebūtinai tiek tragiško) iš savo gyvenimo?

 

- Viduje ugnis kunkuliuoja, bet varžau save ir tramdau: neišsišok, būk kaip visi, būk gera... Iš tiesų, esu gerietė (šypteli). Bet... Apie tai, kad tuokiuosi, savo tėvams pasakiau tik prieš dvi dienas. Visa giminė liko šokiruota. O kai atsitokėjo, įvyko vestuvės. Ar priešinosi tėvai? Sakykime taip: būsimas mano vyras jiems ne visai patiko, bet paskui labai pamilo, ir vis atsiprašinėjo (smagiai juokiasi).

 

- Kalbėjote, jog nuo gamtos motyvų savo kūryboje ketinate pereiti prie daiktų, miesto siužetų, gatvių... Gal kuriame paveiksle šmėkštelės ir nueinančio praeivio nugara... Klausimas: kuri spalva, jūsų manymu, labiausiai tinka tapant vyrus?

 

- (Atsidūsta.) Daug spalvų, santūrių bei ramių. Nebūtų tik šiltų spalvų.

 

- Vis šnekame apie meną ir spalvas, dėl to pokalbyje gali atsirasti monotonija... Kaip kovojate su nuoboduliu?

 

- Galiu sakyti, kad šitokio jausmo nesu patyrusi. Turiu tiek veiklos, tiek noro viską daryti: tapyti gamtą, kraštovaizdžius, noriu megzti, skaityti knygas, ir kad namai būtų gražūs, kad sūnus ir vyras būtų prižiūrėti bei gražiai aprengti; ir į parodas noriu juos nusivesti, ir į spektaklius (aišku, tiek, kiek jie pasiduoda). Noriu daug kur pabūti, tačiau kartais taip išsenku, kad, atrodo, užmigsiu besėdėdama.

 

- Ar dažni jūsų namuose vakarėliai, svečiai?

 

- Šiuo metu nedažni, ir to pasigendu. Gal pasenome, o kartu ir draugai paseno? Senų draugų palikti negalėčiau, o nauji... Kaip ir jaunas vynas... Bet svajoju apie tai. Gal kitą vasarą?..

 

- Apibūdinkite trimis žodžiais, kas jums yra idealus vyras?

 

- Kas tai yra „idealus”? Patys žmonės susigalvoja ir bruožus, ir būdo savybes. Jeigu būtų visai idealus, būtų neįdomus (juokiasi.) Pirmiausia – labai protingas ir visa, kas iš to išplaukia... O kokios kitos savybės – net nežinau.

 

- Grojate akordeonu. O prireikus ar galėtumėte „pagroti” kitų nervais? (Moterys juk moka pasiekti savo visokiomis nedidelėmis gudrybėmis?)

- Stengiuosi „negroti”. O jeigu ką „panervinu”, paskui atsiprašau. Turiu kažką iš prigimties, ir sau to leisti negaliu.

 

- Kaip manote: ar po daug metų kuris nors jūsų darbas pateks į Luvrą?

 

- Nemanau, kad pateks. Nesusireikšminu. Su branda suvokiau, jog viskas yra taip trapu ir laikina... Kiek yra žmonių, kurių nežinome? Kokių nuostabių darbų jie yra sukūrę! Luvras?.. Gal net nenoriu...

 

- Kaip įsivaizduojate savo paskutinį darbą?

 

- Norėčiau gyventi ilgai ir daug gero padaryti. Gerai jaučiuosi, kai kam nors padedu. Kalbu rimtai ir ne todėl, kad „taip reikia”. Pats gyvenimas tarsi rikiuoja įvykius, kad vis tenka padėti kitiems. Galiu kažko atsisakyti sau ir nupirkti, kam to reikia. O paskutinis darbas... Labai sunkus klausimas. Ko gero, tą darbą norėčiau paskirti savo sūnui, su kuriuo sieja artimi ryšiai. Paveiksle dominuotų mano mėgstami melsvi atspalviai, nuo švelnių iki labai ryškių. Kad būtų daug paslapčių ir nutylėjimų... Ir maža, ryški bei konkreti detalė... Kažkas užkoduota. Net nežinau kas. Juk ir pati savęs nežinau...

 

Menininkei „spalvas maišė” Romualdas BALIUTAVIČIUS, ją apakino (fotoblykste) Vadimas SIMUTKINAS