Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Pasižiūri į žymiojo dirigento profesoriaus Sauliaus Sondeckio kūrybinę biografiją ir apima pavydas, nes kur tik jis nebuvęs: devyniskart Japonijoje, keliasdešimt kartų Austrijoje, šešerius metus į Graikiją kas mėnesį skraidęs, kaip kad mes autobusu į darbą važiuodami...

O pakalbi su maestro - pasirodo, tai buvusios labai įtemptos gastrolės, darbas, kada geriausiu atveju tik pusdieniui pavykdavę ištrūkti vietos įžymybėms apžiūrėti. Ir taip buvę metų metus - dvidešimt metų darbo ir tik vienos atostogos...

- Tačiau tikriausiai nėra pasaulyje šalies, kur nesate buvęs, nekoncertavęs?

- Aš nebuvau tokio rango dirigentas, kurio būtinai norėjo visos pasaulio valstybės. Tiesiog turėjau savo valstybes, kurios manęs norėjo ir kur aš buvau neišpasakytai daug kartų. 

 

Pavyzdžiui, Austrijoje pirmą kartą koncertavau 1977 metais, o 2003-iaisiais - po 26 metų - šios šalies prezidentas apdovanojo mane (kol kas vienintelis Lietuvoje turiu tokį apdovanojimą) Austrijos pirmojo laipsnio garbės kryžiumi už nuopelnus mokslui ir menui.

 

Tada aš ir suskaičiavau, kad per 26 metus vien koncertuodamas Austrijoje praleidau pusantrų metų.

 

Gaila, kad tokios statistikos kitur nevedžiau. Nors vienais metais bandžiau suskaičiuoti, kiek aš lėktuve prasėdėjau - paaiškėjo, kad savaitę. Daug tais metais skridau - į Japoniją, į Pietų Ameriką. O juk skaičiavau tik tas valandas, kur lėktuve praleidau, oro uostose pralauktų, atvykimo ir išvykimo valandų nepridėjau...

 

- Gastrolės - labai sunkus darbas?

 

- Kadangi didžiąją dalį savo koncertinės veiklos turėjau savo kolektyvus, tai gastrolės nebuvo itin sunkios. Juk važiuodavome su geriausiai paruoštu repertuaru, todėl nuvažiavus beveik nereikia nerepetuoti: prieš koncertą padarai akustinę repeticiją, jei kažkas nepavyko, pakartoji vieną dalį. O veždavome į gastroles ir tris, ir keturias programas, į Maskvą - ir septynias. 

 

Savo geraisiais laikais (savo, pabrėžiu, laikais, o ne politiniais) aš Maskvoje grodavau po 23-25 koncertus per sezoną, iš jų kartais aštuonis - Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje, kur rusų geriausi, žymiausi atlikėjai būna laimingi, jei ten gali surengti vieną savo koncertą per dvejus metus.

O aš ten koncertuodavau su pačiais didžiausiais solistais - Jelena Obrazcova, Jevgenijum Kissinu, Vladimiru Krainevu, Tatjana Nikolajeva, Tatjana Grindenko, Olegu Kaganu, Gidonu Kremeriu, Igoriu Oistrachu, Natalija Gutman, Mstislavu Rostropovičiumi, Jurijumi Bašmetusu Bušmetu, su Natalija Gut... Ir visada koncertuose būdavo anšlagas.

 

- Spėdavote apžiūrėti aplankytų šalių įžymybes?

 

- Kaip Davidas Oistrachas pasakė, paklaustas, ką matė tiek daug gastroliuodamas, - „tik viso pasaulio koncertines sales“. Tą patį galėčiau ir aš pasakyti: Tour de France kelis kartus esu padaręs per gastroles ir daug ką matęs pro... autobuso langą.

 

Matote, važiuoji kur nors ne kaip turistas, o dirbti. Pirmiausia galvoji, ar atlaikysi, ar nebūsi pavargęs, nes dažniausiai į gastroles iš ryto išvažiuoji, apie 14 valandos nuvažiavęs greitai kur nors papietauji, padarai akustinę repeticiją  ir jau koncertas. Kada bėgsi apžiūrinėti...

 

Tačiau pasitaikydavo ir laisvų dienų, ir laisvų pusdienių: arba kai nuvažiuoji dieną anksčiau, arba kai rytą repeticija, o koncertas - tik vakare

O štai vieną kartą Paryžiuje man davė tokį solistą, kurį pats Prancūzijos ministras pirmininkas rėmė, ir impresarijus man vis sakė: tik padarykite su juo koncertą, tik padarykite - tai labai labai svarbu. Visą savaitę ten mane laikė, kad tik su juo repetuočiau, kad tik jį ištempčiau. Na ką darysi - tempiau ir ištempiau. Tačiau tai tik kuriozas.

 

Būna, kad atvažiavus į kokį festivalį, kur pasiruošti skiriama pora dienų, dar gali ir kažką pamatyti, kažkur apsilankyti. 

 

Dabar aš jau neturiu savo kolektyvo, todėl pakviestas diriguoti jau turiu kiek laisvo laiko: iš ryto repeticija ir iki koncerto aš laisvas. 

 

Ypač Italijoje, Ispanijoje. Ten visada važiuodavau gerai pasiruošęs: prospektus išstudijavęs, susirašęs, ką noriu pamatyti. Romoje aš žinodavau, kiek esu apžiūrėjęs praėjusį kartą ir kur dabar turiu nueiti, kad apžiūrėčiau istorines, architektūrines įžymybes. Ir taip aš pakankamai daug jų pamačiau.

O ypač daug laiko turėdavau, kai važiuodavau kur kaip konkursų žiuri narys. 

 

Kai 1976 metų rugsėjo 24-ąją aš laimėjau Herberto von Karajano vardo konkursą (tai man labai svarbi data, kuri man kelią visai karjerai atvėrė), tai į sekantį konkursą Berlyne aš buvau pakviestas jau kaip vertinimo komisijos narys beveik trims savaitėms. 

 

Ir įsivaizduojate, tik vakare reikia nueiti į žiuri, o iki tol aš laisvas. Dar man davė leidimą lankyti von Karajano repeticijas. Tai aš nuo 10 iki 13 valandos ten prabūdavau ir labai daug išmokau, daug pamačiau - patį aukščiausią meno tašką, koks tik muzikoje yra. O į popietinę repeticiją jau eiti negalėdavau, nes būčiau vėlavęs į žiuri, tai tuo metu aš ir naršiau po Berlyną - labai daug ką pamačiau...

 

- O įžymybes apžiūrinėdavote vienas ar su kompanija?

 

- Anksčiau žmona grojo orkestre, tai kartu visur ir vaikščiodavome, ir važinėdavome. Gerai, kad  tarybiniais laikais mums leisdavo kartu išvažiuoti. O leido todėl, kad aš parodžiau „gerą charakterį“...

 

Ruošiamės gastrolėms Kanadoje 1968 metais ir išsikviečia mane į Kultūros ministeriją. O išsikvietę sako: yra tokia nuomonė (tuo metu tai buvo labai populiari formuluotė), kad tau reikėtų į šitą kelionę važiuoti vienam. Aš pasipiktinau: „Jūs manimi nepasitikite? Jei taip, tai kas iš to, važiuosiu vienas ar su žmona? Geriau aš nevažiuosiu - orkestras paruoštas, todėl puikiai pagros be manęs...“ 

 

Na, ir repetuoju su orkestru sąžiningai, artėja išvažiavimo laikas, bet niekas nieko man nebesako, nesako ir žmonai. 

 

Tai ir nuvažiavome abu į Peterburgą, einame ten į prieplauką (turėjome plaukti laivu „Aleksandras Puškinas“). Sakau žmonai: „Eik tu pirma, o aš eisiu paskutinis, nes jei tave išsiųs atgal, ir aš nelipsiu“. 

 

Žiūriu - žmona įlipo ir aš paskutinis nuėjau - niekas nesustabdė.

 

Matyt, kai tvirtai pasakiau, jie ten pasvarstė ir nusprendė, kad aš su žmona nebėgsiu. O kai grįžome jau jokių problemų nebebuvo - visada leisdavo važiuoti kartu.

 

- Negi niekada nekeliavote kaip paprastas turistas, o vis tik darbo reikalais?

 

- Aš neturėjau laiko tam - visą laiką turėjau ant savo kupros kelis orkestrus iš karto: konservatorijos Lietuvos kamerinį, Peterburgo orkestrą, šešerius metus Graikijos miesto Patros orkestrą... Labai buvo įtemptas tvarkaraštis ir aš labai daug ko gyvenime negalėjau padaryti dėl to.

 

Kokius dvidešimt metų neturėjau nė vienos dienos atostogų. Man tada atostogos būdavo Palangoje „Nakties serenados“ šeši koncertai, kur dirigavau. 

Na, paskui aš pradėjau „chalturuoti“: padiriguodavau pirmąjį ir paskutinįjį koncertą, o kitiems kviesdavau kitus dirigentus, tačiau vis tiek į tuos koncertus reikėdavo eiti. 

 

Todėl pirmos tikros atostogos, kai visiškai nieko daryti nereikėjo, buvo tik 1999 metais, kai mirė Jehudis Menuchinas, - atostogavau saloje.

 

O dabar, jau ketveri metai, atostogas turiu: vasarą žmona važiuoja dėstyti į tarptautinius meistriškumo kursus Bračo saloje Kroatijoje, tai ji dėsto, o aš poilsiauju.

 

Šiais metais labai susimažinau darbų. Tačiau Lietuvoje beveik visą lapkritį nebūsiu ir gruodžio pradžioje. Turiu dar porą labai sunkių koncertų.

Manau, jau daug ko atsisakysiu. Aš turiu problemų su sąnariais - išstovėti dvi valandas koncerte jau sunku. Įsivaizduojate, kaip reikia susiimti, kad paskui išeitum iš scenos, o ne iššliaužtum. Juk atsisėdęs ant kėdės nepadiriguosi.

 

Nors Eugenijus Mravinskis dešimt metų ant kėdės dirigavo ir nuo to, aišku, jo menas mažesnis netapo. Bet tai ne man.

 

- Su kokiais orkestrais dabar dirbate?

 

- Praėjusiais metais aš dar daug koncertų turėjau: Baltarusijoje, Breste, koncertas, Maskvoje su didžiuoju simfoniniu orkestru, „Maskvos virtuozais“. Su pastaraisiais pernai turėjau ilgą turnė Rusijoje: Sankt Peterburgas-Maskva-Nižnij Novgorodas. Sankt Peterburge dar dirbau dvidešimt pirmus metus su savo vadovautu, sukurtu ir išugdytu Ermitažo orkestru.

 

Ir dar į Sankt Peterburgo festivalį važiuosiu, ir su „Maskvos virtuozais“ grosiu festivalio atidarymo koncertą po remonto vėl atvėrusioje duris Piotro Čaikovskio konservatorijos didžiojoje salėje.

 

Šiais metais vasarą Austrijoje dalyvavau tarptautiniame festivalis „Ost-West-Musikfest“, kuris vyko Sankt Pelteno mieste visai netoli Vienos. Šiam dideliam miestui turiu sentimentų: kai mano tėvas pasitraukė iš Šiaulių, tai pirmas punktas, kur jis apsistojo, ir buvo šitas Austrijos miestas. Sankt Peltene tėvas gyveno porą metų, kol Vienoje atsirado rusai. 

 

Taigi, ten aš festivalio orkestrui dirigavau - paruošiau programą. Koncertas vyko labai labai gražiame vienuolyne, nes Austrijoje visos bažnyčios labai gražios, vienuolynai - irgi gražūs, didžiuliai... Labai malonus buvo koncertas.

 

Tačiau dabar jau visur jau finansiniai reikalai yra sudėtingi: eiliniams, pakankamai nefinansuojamiems koncertams diriguoti negaliu, nes reikėtų sau apmokėti ir kelionę, ir viešbutį... 

 

O kur dar konkursai, kai reikia sėdėti žiuri. Štai dar šiemet turėsiu net du tarptautinius konkursus. Taigi darbų ir pakanka.