"Kartais negalvoju daryti moters torso – gal geriau kokį „dieduką” nukalti? O, pakšt, ir išeina moteris"... 

Šiandien į klausimus kupinas noro atsakyti skulptorius Kazys Bimba, kūju mosuojantis ir sau pirštus žalojantis jau daugiau kaip keturias dešimtis metų. Primygtinai prašomi pašnekovo tautodailininku nevadiname... Palinkėkime jam, kad klaidžioti tamsiais klausimų labirintais nebūtų sunkiau, negu per dienas tašyti akmens luitą...

- Ar teisybė, kad kurti akmenines skulptūras yra visai paprasta: tereikia tik pašalinti nuo akmens luito tai, kas nereikalinga?

- Teisybė. Dar Mikelandželas yra pasakęs, jog pats lengviausias iš menų – skulptūra. Nieko nereikia čia pridėti – viską Dievas yra padaręs. Tik nukapoji, to nereikia, ir turi.

- Pakalbėkime apie gimines. Anais laikais Kauno „Žalgirio” krepšininkus treniravo toks Vytautas Bimba. Ar kartais ne giminė jums?

- Na, kaip čia pasakius... Gal truputį ir giminė. Esame visi iš to paties krašto, o Bimbos Lietuvoje yra kaip ir giminės. Tik išsisklaidę, dėl ko nedažnai susitinka.

- Esate sukūręs per pusę tūkstančio akmens skulptūrų, neskaičiuojant padarytų iš medžio. Įdomu, kiek kartų per tą laiką esate kaukštelėjęs plaktuku sau per pirštus?

- Na, gal kokius dešimt kartų tai tikrai... (Juokiasi.) Ne taip ir daug. Kai pripranti, tai savaime išeina... Ateidavo iš universiteto studentai, o aš jiems visada sakydavau: „Jeigu pataikei plaktuku į pirštą, kalk dar energingiau”. Ir tikrai. Liko vienintelis. Girdžiu kartą kaip jis kala: taukšt, taukšt, taukšt ir ... čiakšt! Netrukus ima dar energingiau taukšėti. Aišku! Kliuvo pirštui!

- Kažkada, kai stojote į Kauno S. Žuko dailės technikumą, susikirtote per lietuvių kalbos egzaminą. Kam po visko jautėte didesnį apmaudą: reikliems dėstytojams ar visokių taisyklių prigalvojusiems kalbininkams?

- Nejaučiau apmaudo... Gal tik aš pats viską pagražinau, kaip pasiteisinimą, dėl ko tada neįstojau. Stojančiųjų susirinko 147, o priėmė vos 7. Atvažiavau iš kaimo, nebuvau pasiruošęs, nors per mandatinę liepė man palaukti... Galėjau rinktis ir kitą specialybę, bet tada dar šito nežinojau...

- ...ir tapote kino mechaniku. Būtumėte galėjęs dabar „būdelėje” žiūrėti iki valiai amerikietiškus filmus. Tačiau kino projektorių išmainėte į kūjį...

- Čia susipynė du dalykai. Dar iki tol Šiaulių politechnikume mokiausi automobilizmo. Paskui pajutau, jog visa tai – ne man. O kadangi jau buvau gyvenęs Kaune ir lankęsis muziejuose, rinkausi tai, kas leistų nuolat būti parodose ir pan. Beje, Čiurlionio galerijoje ypač didelį įspūdį padarė A. Samuolio paveikslas „Baltoji obelis”, prie kurio stypsodavau valandų valandas. Mane jau net pažinojo tenykščios prižiūrėtojos. Maniausi vėliau stosiąs pakartotinai, deja, gyvenimas pasisuko kitaip...

- Kartais sakoma, jog tas arba ta turi „akmeninę širdį” - kietą, šaltą, bejausmę... Jūs daug dirbate su akmeniu – kaip pavyksta jam įkvėpti gyvybę?

- Man kartais atrodo, kad akmenyje daugiau jausmo, negu jo turi moteris (šypsosi). Kai pradedi bendrauti su akmeniu, toks geras ir švelnus tampa...

- Bene patį pirmą savo darbą - antkapinį paminklą - iškalėte savo mirusiam tėvui. Ar kada susimąstėte, kas po daugelio metų stovės jūsų amžinojo poilsio vietoje?

- Taip, tai buvo pati pradžia... Pagalvojau. Padarysiu tokį samogitą – ant gražaus suolo sėdintį akmenį. (Darau dabar tokias dvi serijas.) Pagalvojau: pasodinsiu ant savo kapo, ir tegul jis vargšelis ten sėdi... Baltas ar juodas? Nesvarbu. Man visi jie gražūs.

- Kritikai, vertinantys menininkų darbus, žongliruoja „mandriais” žodeliais: koncepcija, metamorfozė, credo ir t. t. Kaip visa tai priimate jūs, kūrėjas?

- Kūrėjas irgi turi kažkaip kalbėti. Tiesmukai apie darbą šnekėti nelabai įdomu, todėl susigalvojama visokių žodelių. Ir tas darbas tarsi tampa reikšmingesnis.

- 2008 metais buvote apdovanotas „už etinės kultūros ir paveldo puoselėjimą”. Kaip tai vertinate? Ar nepradėjote po to darbuotis dar našiau, dar sparčiau, dar geriau?..

- Žinoma. Dar iš anų laikų taip atėjo: po kiekvieno apdovanojimo artėjančias šventes pasitikti dar įspūdingesniu darbu! (Juokiasi.) Man apdovanojimas buvo maloni staigmena, nes nesu aš jų daug gavęs.

- Kalbame vis apie rimtus dalykus... O kalant iš akmens moters figūrą – kuri jos dalis reikalauja ypatingo kruopštumo bei susikaupimo?

- Kalant moterį visos vietos yra malonios. Man labai patiko A. Matiso pasakymas, jog „Aš nedarau moters. Aš tapau paveikslą.” Tu jos nematai, tačiau tos gražios formos vyrui gaunasi intuityviai. Kartais negalvoju daryti moters torso – gal geriau kokį „dieduką” nukalti? O, pakšt, ir išeina moteris... Nes pagalvoju: „Kam ta nosis? Verčiau „dadėsiu“ dar „vieną”, ir bus jau visai kas kita...”

- Ką labiausiai mylite moteryje?

- (Atsidūsta.) Tiek myliu moteris, kad viskas jose gražu ir negalėčiau labai išskirti ko nors vieno... Moteryje dera viskas: ir būdo savybės, ir išvaizda. Jau pasiekiau tokį amžių, kai visos jos man labai gražios...

- Suskaičiavote savo darbus. Teigiate, jog vien akmeninių skulptūrų esama per penkis šimtus... Įdomu, ar kada nors ar bandėte skaičiuoti, kiek moterų mylėjo jus arba kiek jų pats mylėjote?

- Būtų labai sunku pasakyti. Pasikartosiu: myliu visas, bet ar jos mane visos myli – pasakyti sunku. O žinoti būtų tikrai įdomu...

- Ką vartojate nuo rankų drebėjimo prieš imdamas kalti moters figūrą medyje arba akmenyje?

- Nieko nevartoju... (Smagiai juokiasi.) Mažai dirbdamas geriu, mažai valgau. Kieme auga obelis, tai kartais apie obuolį pagalvoju – apie Ievą ir Adomą. Užveda ant tos minties, bet kai sunkiai dirbi, iki vakaro viskas pasimiršta.

- Ar todėl jūsų sukurtų skulptūrų galerijoje vyrauja moterys?

- Mano kūryboje gal tai priklauso nuo vyrų ir moterų santykio pasaulyje? Suskaičiavus, ko gero, tas santykis būtų panašus. Savaime taip išeina.

- Kuo dar, be kūrybos, užsiimate laisvalaikiu?

- Esu toks, kad man įdomu viskas. Statau ir griaunu. Man patinka veikti. Negaliu ilgai sėdėti, o atostogos – tikra kančia. Niekada neatostogauju. Gal netyčia kurią sekmadienio popietę leidžiu sau atsipalaiduoti. „Gramą” mažai darau, nors kompanija, žmonės, man labai patinka. Kaip ir judesys. Kad viskas judėtų, nestovėtų ir keistųsi. Stovėjimas - mirtis.

- Koks žodis arba frazė geriausiai apibūdintų jūsų kūrybą ir jus patį?

- Vėl pasiremsiu A. Matisu: Panašumas nėra tiesa. Aklai kopijuodamas kitą žmogų nepasakai visos tiesos apie jį.

 

Nagingam skulptoriui galvą išūžė Romualdas BALIUTAVIČIUS, nuo akmens „atplėšęs” jį įamžino Vadimas SIMUTKINAS