Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Žymiausias Lietuvos aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis nuolat kalba apie vaikus - savo studentus, kuriuos trejus metus mokė Vilniaus kolegijos Menų fakultete, su kuriais šiais metais persikėlė į Klaipėdos universitetą, su kuriais gastroliuoja ir pelno pergales Europoje.

Ir į Šiaulius Valentinas Masalskis atvyko tam, kad pristatytų naują savo studentų trupės ritmo ir dainos spektaklį „Gaidos“ - gerą spektaklį, visai ne studentišką.

„Įpratome, kad mums būtų kišamas ne darbas, o kažkoks pusfabrikatis, o aš norėjau parodyti, kad aktorius turi labai daug dirbti, kad galėtų kažko pasiekti. Aktorius turi būti ir akrobatas, ir savotiškas filosofas. Galėčiau pridėti, kad jis turėtų būti ir psichologas. Aktorius turi įvaldyti visus instrumentus, visas galimybes, visus ritmus.

Todėl šią trupę atėjęs dirbti į Vilniaus kolegiją aš pradėjau auklėti visai kitu principu - pradėjau auginti ne solistus, o menininkus, sugebančius muzikuoti ir atsiskaityti publikai. Po pirmojo pusmečio mes jau nuėjome į mokyklas, mes pradėjome veikti susitikimui su jumis, nes jei nėra reakcijos tarp mūsų ir jūsų, tai mūsų menas niekam nėra reikalingas.

Tai pradėjome, nes didžiausia mūsų teatro nelaimė, kad mes išnaikinome teatre šeimą. Mes išauginome begalę narcizų, kurie rūpinasi savo ateitimi, dabartimi ar ateitimi. Aš nežinau kuo, bet jie rūpinasi tik savo kiemu. Menininkai pradėjo ne skleisti šviesą, o net nežinau kuo. Jei šiandien aš pažiūriu televiziją ir pamatau, ką žmogus už šimtą darbdavio litų gali pakalbėti, man darosi baisu. O juk tai mano profesijos atstovai. Ir man tai yra skaudžiausia.

Tik darbu galima kažko pasiekti. Yra toks gražus pasakojimas: eina žmogus per miestą su smuikeliu ir sutikto senuko paklausia: „Atsiprašau, o kaip man patekti į filharmoniją?“, į tai senukas atsako: „Per darbą, vaikeli, per darbą...“ 

Tai ir mes pradėjome dirbti, auginti šeimą ir visa tai, kas sunaikinta teatre. Pradėjome nuo to, kad ėmėme rytais valgyti kartu, o aš jiems pradėjau nešti sumuštinius. Gal kvailai, keistai tai atrodo, bet aš iki šiol jiems nešu sumuštinius. Nes tik pavyzdys gali įkvėpti, padėti - ne žodžiai padeda mūsų vaikams. Mes turime parodyti, kad ne tik tėvai jais rūpinasi, bet taip pat rūpinasi ir mokytojai, ir valstybė. Mes turime išmokti pirmiausia galvoti apie vaiką, kuris eina į gyvenimą, nes labai sunku šiame kapitalizme prasistumti, užimti kažkokią vietą. Socializmą mes įveikėme kolektyviai, o kapitalizmą per savo egoizmą, garbėtrošką bandome įveikti vieni ir mums tai niekaip nepavyksta.

Todėl darbas su šia trupe yra bandymas pirmiausia išmokyti vaikus dainuoti chore, nes yra didžiausia nelaimė visiems būti solistais.

Mane irgi mokė būti solistu. Žinau, kad kai solistu netampama, tampama nevykėliu, todėl  pirmiausia reikia išauginti orkestrą, o paskui iš jo galima išskirti ir solistą. 

Teatras yra senergetinis kolektyvinis menas, todėl ši trupė taip ir buvo auginama“.

„Kiekviename gyvenimo etape yra labai svarbūs literatūriniai kūriniai. Vaikui man paliko didelį įspūdį Tomas Main Ridas ir Džeimsas Fenimoras Kuperis. Šiaip gatvės chuliganas buvau, nors turiu pripažinti, kad gatvė man  labai daug davė - kad negalima apkalbėti, kad negalima nuskriausti. kad negalima spardyti gulinčio. Be visų blogybių, žinoma.

Taigi atėjau iš gatvės į konservatoriją, o ten – Konstantinas Stanislavskis, Ernestas Hemingvėjus, Džekas Londonas... Aš galva linkt linkt – atseit žinau, skaičiau... O Erikas Marija Remarkas? Aš vėl linkt.

Iš pradžių lingavau, lingavau, o paskui man pasidarė gėda, nes kai pataikoma į tą vaiko plotą, kuri vadinasi sąžinė, tai vaikas ir bėga į biblioteką iš gėdos paraudusiomis ausimis, ir pradeda skaityti.

Kai aš puoliau į biblioteką, mano pagrindiniu užsiėmimu tapo skaitymas - kokie dveji metai  juodo skaitymo. Tokia buvo gėda būti durnam.

Labai greitai prarijau daug ką. Net prisimenu, kaip skaitydamas Remarko „Tris draugus“ verkdavau ir pradėjau gerti romą...

Draugai, kurie kartu su manimi lingavo galvas - skaitėme, skaitėme, pradėjo stebėtis: ko tu skaitai?..

O juk baisu, kai žmogus po akademinių studijų mano, kad jau viską žino... Aš sutinku tokių žinančiųjų, ypač tarp savo kolegų profesionalų, kurie pasakius apie naują knygą nustemba: tu skaitai?!.

Aš vis stebiuosi, kas vadovauja žmonių nekontaktavimui: kai sutiktas žmogus iškart pasako: „Labas, atleiskit, bet aš skubu - visai neturiu laiko“ ir bėga. Pasirodo, kad žmogus pradeda bėgti, nes tu jam neįdomus, tu jam nereikalingas, nes žino, kad su manim susitikus reikės apie kažką kalbėtis, bet ne apie jo naują džipą, naują namą...

Tad man Kuperis buvo nuostabus rašytojas savo laiku, bet paskui - Džekas Londonas. Vėliau atradau Francą Kafką, kuris man padarė didžiausią proveržį. Aišku, ir – Fiodoras Dostojevskis: bet ką galiu jo skaityti su didžiausia meile jo išminčiai, jo emocijai. Hermanas Hesė būtų trečias.

O dabar daugiausia skaitau psichologijos knygas - pradėjau nuo Zigmundo Froido, perėjau prie karlo Gustavo Jungo ir Alfredo Adlerio, paskui prie – Benjamino Franklino, Eriko Fromo. Man tiesiog pasidarė nebeįdomu skaityti grožinę literatūrą - joje per daug dekoracijų, per daug literatūros.

Apskritai man dabar užtenka poros poezijos žodžių. Aš dabar labai iš lėto skaitau ir tik 4-5 valandą ryto, kai viskas tylu, ramu, tad ir ta aura rami.

Prieš kokius ketverius metus man buvo didžiulis atradimas knyga Horsto Kurnickio „Necivilizuota civilizacija“, o pernai atradau knygą Rolo May „Meilė ir valia“. Paskaitykite Francio Konlinso „Dievo kalbą“ - paskaitykite, ką rašo šis nuostabus žmogus, suradęs žmogaus genomo formulę.  Arba Klaivo S. Liuiso „Tiesiog krikščionybę“.             

Dar skaitau chemiją, fiziką, nes tai kartais duoda daugiau nei kažkokie literatūriniai pamąstymai“.  

„Išvažiuoti iš Lietuvos man buvo pasiūlyta baigus konservatoriją. Tada priėjo viena moteris ir pasakė: „Valentinai, matėme tavo diplominius darbus. Jonas Jurašas daro teatrą Amerikoje, tai jei nori, mes tave apvesdiname (tuo metu tik per santuoką buvo galima išvažiuoti) ir tu išvažiuoji pas jį“. Aš neišvažiavau.

Ir šiandien aš žinau – kodėl neišvažiavau. Nes tai man pasakė širdis, sąžinė. Kažkas ten suvirpėjo. Juk būtent taip, ne protu mes surandame ir meilę, ir draugus.

Ir šiandien aš galiu pasakyti, kodėl negaliu išvažiuoti. Todėl, kad mačiau emigrantus, mačiau tą didžiulę nelaimę, mačiau beprasmybę jų akyse, mačiau jų gyvenimą dėl taupymo.

Mano sūnus yra emigravęs. Kai jis išvažiavo į Airiją, tai priėmiau kaip laikiną nelaimę, galvojau: uždirbs ir atiduos pinigus už avariją. Tačiau kai sūnus pradėjo uždirbinėti butui, kai paėmė labai didelę paskolą, jau išvis nebesupratau jo. „Tu nesupranti - dabar gyvenimas kitas“, - sakė tada sūnus. - Sakiau: „Bet tu palauk, nes niekas negyvena į skolą, kaip galima į priekį nugyventi gyvenimą“. - „Ne, tėvai, tu nesupranti - dabar visi taip gyvena. Parduosiu butą, jei bus blogai“.

Bet ką tu dabar parduosi... Šiandien sūnus uždirbinėja tai dėžutei, nes jei parduotų - liktų dar bankui skolingas.

Kas yra emigracija? Nelaimė. Tu negali kritikuoti tos šalies, kurioje gyveni - ar tai Airija, ar tai Amerika. Turi tik girti, nes esi emigrantas.

Aš buvau Amerikoje, daug ten apvažiavau, bet po to du kartus gulėjau, nes nuo tos jų zoologijos man baisu. Na, gal dabar ten pasikeitė, gal dabar ten labai gerai...“

„Labai paprasta, aiški krikščionybės formulė – viltis, tikėjimas ir meilė. Kaip tuo patikėti? Ko gero, pats didžiausias mūsų darbas yra būtent patikėti tais žodžiais, patikėti ateinančiais, o ne nueinančiais, patikėti ieškančiais, o ne suradusiais, patikėti, kad kažkas vėl ateina pataisyti šio pasaulio.

O šiaip... Aš netikėjau, kad bus taip įdomu gyventi sulaukus penkiasdešimt septynerių. Buvo labai daug lakstymo jaunystėje, uliavojimo, bemiegių naktų, atsitiktinių meilių. Bet kad toks įdomus  gyvenimas gali būti susilaikyme ir atsidavime, aš netikėjau. Antra, kai vaidinau teatre, reikėjo atsiduoti spektakliui, daugeliui žmonių, bet tai buvo ne taip sunku ir įdomu kaip dabar, kai kasdien reikia atsiduoti studentams, kurie tave visą laiką tikrina, kurie tave skanuoja. Net neįsivaizduojate,  kiek tai kainuoja.

Tačiau tai be galo įdomu. Be galo. Aš visai nenorėčiau būti jaunas, nes vėl reikėtų ieškoti savo vietos šitame dideliame neaiškiame pasaulyje. Dabar paprasčiausiai esu laimingas, nes esu reikalingas.

Jei aš reikalingas jiems, jei mes visi kartu važiuojame iš Vilniaus į Klaipėdą, jei mes einame kartu, jei jie tiki manimi, tai man paprasčiausiai reikia tik vieno dalyko – jų neapvilti. Turbūt blogiausia, kad mes kartais išduodame, apviliame jaunus žmones. Aš ne jaunus kaltinu – mus kaltinu, juk mes gi jiems primetėme savo kultūrą – savanaudiškumo kultūrą.

Negi manęs nematėte juose? Formoje, estetikoje? Čia visur esu aš. Aš pats ne tai, kad nebenoriu būti scenoje, esu paprasčiausiai nebereikalingas žiūrovams. Man labai patiko, kaip vaidino amžinatilsi Stepas Jukna, labai patiko, kaip vaidino amžinatilsi Henrikas Kurauskas. Jie nebuvo mano priešininkai (aš konkuravau visai su kitais) ir eidavau jų pažiūrėti – gerai vaidina, bet aš turiu tai padaryti geriau...

Aš turiu užleisti vietą - sceną perduoti jiems, kad jie išmoktų kovoti, eiti, suklupti ir vėl eiti.

Paprasčiausiai turi pamatyti, kaip tu atrodai, reikia išgirsti save, nes kiekvienas laikotarpis iškelia vis kitas užduotis. Aš dabar aiškiai matau, kad man dabar reikia įvykdyti švietėjišką užduotį, perduoti jiems savo patirtį, nes nebeliko čia aktorinės mokyklos.

Sakote, šiauliečiai „ėjo į Masalskį“. Tai ir pamatė Masalskį, ar ne? Jei pavardė afišoje nebūtų užrašyta, gal ir neitų. Aš dėl jų atvažiavau čia. Man to nereikia – galėčiau visą laiką sėdėti Klaipėdoje arba Vilniuje.

Ką veikčiau? Turbūt žiūrėčiau televizorių... Sakykim.

Suprantate, aš turiu tarnauti jiems, praskinti, padėti nueiti kelią, kaip motina padeda. Pažiūrėti jų trupės gal nelabai daug kas būtų atėjęs, nes dar nežinojo, kas tai. Paskui sužinos – va, pasklis kalbos.

Jūs, žiūrovai, esate mums didžiausia reklama“.