Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių dailės galerijoje eksponuojama naujos tapytojo Dalvio Udrio  personalinės parodos „Tapyba“ darbai. Labai saviti darbai, kuriuose šis menininkas ir atpažįstamas, ir neatpažįstamas. Darbai, kuriuos kiekvienas savaip „perskaito“ ir dažniausiai užginčija autoriaus jiems suteiktus pavadinimus.

Tų pavadinimų Dalvis Udrys, ko gero, ir nepradėtų ginti – juos sugalvojo ekspromtu, kai darbai jau buvo galerijoje sukabinti. Ir padarė tai todėl, kad galerininkai pasakė, jog po paveikslais būtinos lentelės su užrašais.

O štai visą savo parodą šis menininkas pavadino savo iniciatyva – labai jau lakoniškai.                  

- Tiesą pasakius, aš nežinau, kelinta tai paroda – nebeskaičiuoju. Lyg ir suskaičiavo galerijoje, kad vienuolikta, bet manau, kad tai seni duomenys

O parodos pavadinimas „Tapyba“ atsirado todėl, kad reikėjo kažkaip pavadinti. Apskritai, manau, parodai, kai darbai nėra vienos temos ar vieno laikmečio, tai ir pavadinimo nereikia.

Kai prikabini pavadinimą, jis įpareigoja – pavadinimas jau yra literatūra. O literatūra turi turėti kažkokį siužetą, kas tapyboje gali būti ar gali nebūti, o jei ir yra, tai tapymo eigoje gali viskas pasikeisti. Man pavadinimai tik trukdo.

Čia eksponuojama apie penkiasdešimt šių metų darbų – tik vienas didžiojoje salėje ir trys keturi mažojoje yra pradėti daryti anksčiau. Gan greitai jie nutapyti, todėl mūsų tapytojų gildijos nariai, mėgstantys labai dejuoti, kad paveikslai kuriami labai ilgai, galėtų man ir papriekaištauti.

Tapau tikrai daug: šią vasarą po Soldino plenero važiavau į „Nidos ekspresijos“ plenerą nors savaitgaliui, lėkiau pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, ir su draugais susitikti ir į Paberžės plenerą.

Plenerai yra rankos meistriškumo, greitos nuotaikos mokykla: jei išėjai kažkur ir pastatei molbertą – tai ir turi tapyti, o kitą dieną reikės ką kita daryti. Jie iš esmės yra ta virtuvė, kur esi kažkiek įpareigotas, kur sukiesi su kitais, žiūri, kaip kiti daro, kokios technologijos ir visa kita. O parodoms darai tai, kas tau svarbu, ko pats nori. Kai ruoši parodą, jau galvoji: įgyvendinsiu tas mintis, tas ir tas... Kartais jos būna siužetinės, kartais - technologinės. Tarkim, ir šiai parodai turėjau kitokios tapybos planų, bet...

Taigi per įdirbį, per parodų lankymus, per kolegų darbus patirtis kraunasi, ji niekur nedingsta – parodoje matosi.

- O aš ir bites auginu, todėl vasarą grįžęs iš Lenkijos turėjau dar ir medų išsisukti... Kai susiplanuoji, kai nori ką daryti, nereikia niekur bėgti ir iš karto įsivaizduoti, kad nespėsi. Juk jei pasakai, kad aš to nepadarysiu, tai ir nepadarai.

Tai aš greitai ir padariau parodą, tik žmona sako: tik nesakyk, kad čia taip greitai parodą parengei – apie ją man jau dvejus metus kalbi.

Ir iš tiesų - energiją darbams daug anksčiau pradedi kaupti, o susikaupęs galutinį variantą gali padaryti ir greitai.

- Visaip būna. Kartais prie tos drobės lietiesi todėl, kad išvažiavęs į plenerą tam tikra prasme gauni socialinį užsakymą – juk buvimas, pavyzdžiui, Soldino plenere įpareigoja palikti tam tikrus vaizdus bent tos bažnyčios, kuri yra tenykščiuose atvirukuose.

O kartais norisi savaip spręsti savus dalykus, norisi pasikeisti. Yra parodoje keturi dideli darbai. Tai vieną pradėjau tapyti lyg jis mažas būtų, bet greit atsikvošėjau - jo nenaikinau ir sau priminiau, kad čia kitaip turi būti. Tada jau atsirado kiti trys jau kitos stilistikos darbai.

Nebūna taip, kad iš karto žinotum, koks bus paveikslas. O jei žinotum, nebūtų prasmės ir pradėti tapyti.

Apie tai man nėra lengva kalbėti, nes kai matau kitų padarytus kruopščius eskizus, tai man atrodo, kad jau nebereikia daryti darbo, nes jis jau realizuotas. O jei jau padarei, tai imk naują medžiagą. Tačiau visaip žmonės save realizuoja, sprendžia savo problemas.

Aš net nežinau, kas yra tapyba. Žinau tik, kad tapyti man yra smagu, gera. Jaučiu bręstantis tame. Tik kuo toliau, tuo geriau matau, kad aplinkai tai nėra labai įdomu. Net savo rato žmonėms. Suvokiu, kad greičiausiai tapyba savo problemas sprendžiu – tiesiog norisi kažką daryti.

- Ir šeima, ir tie žmonės, su kuriais dirbu. Dirbu tiems, kas supranta, kas sukasi tame pačiame siaurame rate. Nors šie žmonės jau ir taip žino, ką aš darau.

Dėl jų galėčiau ir nedaryti, bet man būtų sunku liautis.

- Visada būni griežčiausias kritikas pats sau, ypač prieš parodą. Vis galvoji: vėl nenusisekė, vėl trūko laiko. Bet praeina kiek laiko ir kažkas pasako, kad ir tas neblogai, ir tas, tada pasižiūriu – gal ir nieko darbai...

Kodėl taip? Namuose yra labai ribota erdvė – kartais išdžiūvęs paveikslas statomas net koridoriuje prie sienos, o ant jo dedamas antras, trečias.

Tai, sakyčiau, pirmą kartą paveikslus pamatau, kai juos nunešu į laiptais į apačią krauti į mašiną. Antras pamatymas - kai juos išdėlioju galerijoje, trečias - kai darbai jau sukabinti. Būtent tada pamatau ir trūkumus, ir tai, kas geriau padaryta, nei iš pradžių atrodė.

- Iš tikrųjų nerimo būna. Be to, prieš parodą ir tempas atsiranda – norisi spėti viską padaryti, kas sumanyta. Apskritai parodos man ir yra stimulas dirbti, palaikyti tempą.

Čia dar prasideda ir plenerų patirtis: ten patyrę dailininkai susirenka, tai ir tu turi kitokia kokybe pasirodyti. Tada jau įsijungia kažkokie rezervai, todėl jau viską, kas reikia, padarai ir vėl save kažkuo nudžiugini.

Mano draugas sako: blogiau, negu moki, nepadarysi. Tačiau reikia stengtis geriau padaryti.

Po parodos atidarymo - pirma mintis: ojei, reikės daryti kitą parodą.

Iš karto tos minties neišsigąstų, nes vis svajoju į parodą suvežti senus darbus, kurie kaupiasi, kaupiasi, bet... Bet vis tiek kiekvienai parodai darau naujus.

Kažkodėl negaliu į parodą sunešti paveikslų, kurie jau kabojo šioje erdvėje, tarkim, per grupinę šiauliečių menininkų parodą.

Ir šioje parodoje yra tik pora darbų, eksponuotų Dailės mokykloje, bet ne miesto aplinkoje.

Nesmagu man vėl tuos pačius paveikslus pristatyti – gyventi vakarykšte diena, geriau jau anksčiau atsikelti ir padaryti naują.

Manau, kad daugelio senesnių darbų nebemokėčiau taip padaryti, kaip padariau, nes jau pasikeitė kažkokia energetika, pasikeitė mano dinamika ar kas. Kartais ištraukiu kokio seno darbo nuotrauką ir pagalvoju: gal tą reikėjo pasilikti, nes dabar taip nebepadaryčiau.

- Rėminimas yra prabangos dalykas. Geri  rėmai kainuoja antra tiek, kiek drobė su porėmiu, o kartais ir dažus dar reikėtų pridėti. Todėl įrėminus penkiasdešimt darbų reikėtų kažkaip išleistus pinigus ir susigrąžinti. O ir taip turi kažkiek nuostolių.

Be to, paveikslas su rėmais dar nereiškia, kad darbas yra jau baigtas - kol jis pas autorių, tol jis gali būti tobulinamas.

Autorius paprastai pats pasako - stop. O kartais ir nepasako – ypač, kai akivaizdu, jog  ankstesnis variantas buvo stipresnis. Bet būna, kad ir po dvejų metų ištraukęs ant jo padarai visiškai naują - apatinio nelieka visiškai ar tik kokia detalė.

- Šiaip jau ruošiausi tik tvarkytis, nes jau pasiklydau tarp visko, o juk paskui iš parodos parsivežus darbus reikės kažkur išdėlioti. Bet...

Jau  yra drobė ant molberto, o ir dar keli nebaigti, kurie šiai parodai buvo pradėti ir nebaigti. Dar ir kitų yra...

- Gal ir ne. Kaip ir kitų tarpinių (tarp parodų nutapytų) variantų.

Pavyzdžiui, dabar yra toks realistinis moters portretas, į kurį pasižiūrėjęs vis pasidžiaugiu – na kaip gražiai aš moku tapyti... Jis visiškai netiktų parodoje, nes tarpiniai darbai ir stilistiškai būna visai kitokie nei parodoms skirti.

Tiesa, šioje parodoje vienas iš tarpinių - su šuniuku. Nesiruošiau jo eksponuoti, nes jis iš tų  realistinių, kuriais pasidžiaugiu: oi kaip moku. Paėmiau tik dėl viso pikta.

Gal dar prie tarpinių galėčiau priskirti paveikslus su vandenimis, smilgomis, kurie yra mažojoje salėje.

Tačiau man vis dėlto įdomiau daryti didelius darbus, kurių kraštinės po du metrus. Bet tokių didelių porėmių belaukiant atsiranda serija mažiukų. Mano maži darbai gaunasi truputį eskiziški – tik dar pamažink ir į knygą sudėk. O su dideliais darbais, nors ir kyla įvairių problemų, smagumas yra didesnis.

Todėl būčiau ir daugiau parodai didelio formato darbų padaręs, bet ir vėl problema: kur juos dėti, nes jie beveik niekada nenori iš namų išeiti.