Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių 1-osios muzikos ir Sauliaus Sondeckio menų mokyklų smuiko mokytojai ekspertei Nijolei Prascevičienei – šie metai dvigubai jubiliejiniai: ji jau atšventė šešiasdešimtąjį gimtadienį ir netrukus švęs darbo 1-ojoje muzikos mokykloje keturiasdešimtmetį.

Visada dalykiška ir jaunatviška žymioji pedagogė apie savo amžių kalba šypsodamasi – nejaučianti tų metų, o apie keturis darbo dešimtmečius pasakoja su didele meile mokiniams ir muzikai. Kalbamės ne tik apie darbą ir muziką, bet ir apie jos jaunystę, kai prieš speigą vaikui per naktį numezgė vilnones kojinytes ir išdžiovinusi orkaitėje galėjo užmauti, kaip gyveno name, kurio vonioje nuo bėgančio vandens žiemą susidarydavo varvekliai...Tik  laiko viską prisiminti ir papasakoti visai neturinti, tik su mokiniais grįžusi iš koncerto Vilniuje, tad darbų begalė

Koncertavo mano mažųjų smuikininkių ir vyresniųjų „Fiori musicali“ amsambliai, solistės Ugnė Krikščiūnaitė, Gabija Žvigaitytė, Gintė Grigaitytė, Izabelė ir Patricija Lanauskaitės, Augustė Emilija Janonytė. Žodžiu, visa mūsų klasė - dvidešimt penkios smuikininkės nuo ketverių iki aštuoniolikos metų (kai kurios mergaitės, nors baigusios mūsų muzikos mokyklą dar tebelanko repeticijas).

Nuvežėme beveik pusantros valandos programą. Su mumis pasirodė ir solistė Judita Leitaitė bei gitaristas Sergejus Krinicinas, o koncertą vedė aktorė Virginija Kochanskytė.

Mes nebe pirmą kartą dirbame su Nacionaline filharmonija – muzikai ir organizatoriai ten mus gerai žino. Žino, kad mūsų vaikai groja labai gerai, kad mumis galima pasitikėti.

- Ko gero, nė vieno laisvo savaitgalio nuo rugsėjo pirmosios neturėjau. Laisvų savaitgalių apskritai per visus mano keturiasdešimt metų darbo šioje muzikos mokykloje metus nėra buvę - per mokslo metus ir sekmadieniai dažnokai būna skirti tai koncertams, tai konkursams.

Anksčiau dar paskaičiuodavau, kiek sau turėjau laisvų dienų atostogų metu. Paaiškėjo, kad per atostogas (apie kurias daugelis sako: oi mokytojai labai gerai gyvena – ilgas atostogas turi) išeidavo šešios-septynios laisvos dienos, kurias galėjau skirti tik sau. Tačiau ir tada jau būdavo šiek tiek neramu, nes laukdavo koks nors rimtas seminaras, koncertas... Taip vasaros ir prabėgdavo.

- Aš esu tokiame darbe, kur man pačiai gyvenimas nelabai priklauso, ir reikia susitaikyti su ta mintimi. Pas mane ateina vaikai su viltimi išmokti groti smuiku arba tėvai atveda savo vaikus, kad nelakstytų gatvėmis. Ir su vienais, ir su kitais dirbti labai sudėtinga...

Išmokyti mažą vaiką groti smuiku nepaprastai sunku. Todėl būtina gebėti suinteresuoti vaikus grojimu, kad jie grotų ne pro ašaras, o su noru. Vadinasi, reikia, kad nuolat būtų kažkokia veikla, kažkoks tikslas vaikams, kad šiandien pagroję viename koncerte jie žinotų, jog vėl bus koncertas... Šie vaikai laukia koncerto kaip šventės. Todėl mokytojas turi įdėti labai daug darbo, kad kiekvieną paruoštų koncertui sėkmingai, nes kaip vaikas jausis, jei kas nors atsitiktų scenoje. O kad visada būtų sėkmė, mokytojas turi padaryti savo darbą 100, net 120 procentų. Tačiau kad padarytum su šitiek vaikų 120 procentų, tai, patikėkite, darbelio reikia įdėti labai daug ir minučių neskaičiuoti.

- O ne, iš pradžių nelabai supratau. Man tada darbas buvo kaip šventė, tačiau ir dabar galiu pasakyti lygiai tą patį. Nors tai, ką darau, yra nepaprastai sunku. Mokiniams esu labai reikli, bet kartu ir labai visus myliu. Aš gi juos užauginu, jie auga ir stiprėja kartu su muzika ir, patikėkite, su muzika užaugęs lieki stiprus visam gyvenimui. Man pačiai muzika davė labai daug. Ką bedaryčiau, viską darau su meile - savęs niekada neprievartavau gyvenime, nieko gyvenime nedariau, kas man nepatinka, kas prieštarauja mano supratimui.

Matyt, todėl ir esu labai laiminga, nes niekada neveidmainiavau ir visada tiesiai pasakau savo nuomonę.

Nors prieš keturiasdešimt metų buvau dar labai jauna pedagogė, bet iš karto subūriau orkestrą ir po trejų-ketverių vienas orkestras laimėjo pirmąją vietą tada vykusiuose didžiuliuose konkursuose, kur varžėsi ir Balio Dvariono, ir Kauno, ir Klaipėdos muzikos mokyklų orkestrai, o vėliau šis orkestras buvo pripažintas pačiu  geriausiu.

O ką reiškia orkestras? Tai dar didesnis darbas, dar didesnė atsakomybė pasiekti, kad visi instrumentai ir atlikėjai derėtų, kad visi švariai grotų. Be to, orkestre grojo ne tik mano, bet ir visų kitų mokytojų klasių mokiniai - įvairaus pasiruošimo. Tačiau tada repetuodavome net sekmadieniais su didžiausiu noru.

Toks mano charakteris, toks supratimas – darbas nėra vien darbas dėl darbo arba vien dėl pinigų. Toks mano požiūris į vaiką – kai matau, kad vaikas stengiasi, tai kaip aš galiu nesistengti. Jei nesistengčiau, tai gal geriau visai nedirbti mokytoja.

Aišku, kuo toliau, tuo sunkiau įtikinti ir tėvus, ir vaikus, kad dideli dalykai gyvenime pasiekiami tik sunkiu darbu. Čia jau ir talentas nepadės. Tik besilinksminant smuiku gražiai nepagrosi, bet atrodo, anksčiau ar vėliau visi viską supranta.

- O pas mane niekas nepasikeitė: kaip buvo labai daug norinčių pas mane mokytis, taip yra, kaip buvo norinčių groti, taip ir yra, kaip baigę muzikos mokyklą vaikai nemetė mokyklos ir neverkė, kad grojo smuiku, taip ir dabar yra norinčių dar groti mūsų ansamblyje – vis prašo: tik dar priimkite.

Kiek vaikų mokiau – neskaičiuoju. Ir kam tie skaičiai. Daug kas iš mano mokinių dirba mokytojais muzikos mokyklose, kiti į užsienius išvažinėję (Rolanda Ginkutė mokosi Vokietijoje, Indrė Dromantaitė - Šveicarijoje), treti jau savo vaikus pas mane mokytis atveda kaip Augustės Emilijos Janonytės mama.

Visus prisimenu: mano pirmieji mokiniai buvo Augustės mama – Birutė Savickaitė, Danutė Kybartaitė, Sigitas Rudis, Neda Gabrielaitytė, Romas Ravka...  O mokiniai sako, kad irgi gerai įsiminė jauną mokytoją ilgais juodais plaukais.

Taip, aš čia dvidešimties metų pradėjau dirbti.

Anais laikais tik pabaigus aukštesniąją muzikos mokyklą gaudavai paskyrimą ir turėdavai pradėti dirbti. Nors man visai kitaip buvo. Ką tik buvo gimusi dukra (ištekėjau jauna – devyniolikos metų), kai atsitiktinai sutikau buvusią muzikos mokyklos (mokiausi aš juk toje pačioje Šiaulių muzikos mokykloje) direktorę gatvėje ir ji paprašė gelbėti, nes mokytojas rimtai susirgo. Aš nelabai dar ruošiausi eiti dirbti, bet apsisprendžiau pagelbėti laikinai. Todėl ir mano darbo pradžios čia data tokia neįprasta – spalio 25-oji, o ne rugsėjo 1-oji.

Kadangi mokytojas po ligos nebegrįžo, tai aš ir tęsiau darbą. Gavau iš karto dvidešimt du mokinius – dvigubai daugiau, nei dabar jų turiu.  Ilgai dirbau 60 valandų per savaitę krūviu. Tokio krūvio vėliau aš jau niekada neturėjau, todėl kai kas dabar pasako: oi, kiek daug turi mokinių, tai mane dabar tik juokas ima, o mano gyvenimas vis gražesnis ir gražesnis atrodo...

Atsimenu, kaip tada savo pirmąjį atlyginimą (tais laikais jis buvo labai didelis) gavusi aš pagalvojau: „Dieve, tai už ką man tiek daug pinigų? Negi man dabar sunku vaikus pamokyti?“ Man jau tada darbas jau atrodė labai įdomus – bendrauji su kiekvienu vaiku, kiekvieną kažko pamokai, vienas tą groja, kitas – aną ir visi klauso naujos mokytojos. Todėl džiaugiausi tuo ir jaučiausi galinti čia vos ne dykai dirbti. Aišku, vėliau visą darbo sudėtingumą jau supratau – juk kartu reikia auklėti, mokyti ir ruošti gyvenimui vaiką.

- Atrodo, kad neturėčiau suspėti? Žinote, o mano jaunystė, kai vaikai buvo maži, sunki buvo. Namuose reikėjo kas vakarą pakurti tris krosnis anglimis, ten vonioje buvo tik šaltas vanduo ir žiemą nuo bėgančio vandens susidarydavo varvekliai. Nors gyvenome ne kaži kur, o centre, Žemaitės gatvėje, name, kur iš pradžių gyveno trys šeimos su bendra virtuve, paskui – dvi šeimos, o galop ir liko tik mano šeima.

Dažnai nebuvo ir ko valgyti vaikams paduoti, nes kai kada tiesiog nebuvo parduotuvėse maisto, todėl jei per pažįstamas pardavėjas gaudavau dešrelių ar ko vaikams, būdavau laiminga.

Buvo laikotarpis, kai vaikams negalėjai nupirkti drabužių. Tada viską pati mezgiau – kostiumėlius, kelnes, pirštines, kojines, kepures. Prisimenu, kad kai kartą pranešė būsiant trisdešimties laipsnių šaltį, aš iš vakaro pradėjau vaikui megzti vilnones kojinytes, numegztas išdžiovinau orkaitėje ir rytą jas užmoviau.

Buvo labai sunkių momentų gyvenime, bet toks mano charakteris, kad man sekasi išeiti iš sudėtingiausių padėčių, nes visada mažiausiai galvoju apie save. Matyt, žmoguje yra tiek galimybių, kiek žmonės net nesuvokia turintys ir todėl jų neišnaudoja.

O aš išnaudojau - tuo pačiu metu ir mokiausi neakivaizdžiai, ir dirbau, ir vaikus auginau. Kai atsirado anūkai, tai kiek galėdama bėgdavau padėti.

- Gal nereikia girtis, bet ir pas gydytojus nesu buvusi gyvenime. Poliklinikoje mano knygelė, ko gero, dviejų lapelių plonumo – vien tik su mano pavarde. Kodėl? Neturėjau laiko šitais reikalais užsiimti ir net galvoti nei apie ligas, nei apie kokias dietas.

Gal todėl, kad aš labai mėgstu gaminti. Esu absoliučiai viską kepusi: ir duoną, ir bandeles, ir vyniotinius. Turiu tam gyslelę, nes kai kažkiek laisvo laiko turiu, tai tuoj ką nors gaminu. Maitinuosi, galima sakyti, tikrai sveikai: niekada neperku jokių pusfabrikačių, jokių faršų, pagamintų koldūnų. Visada žinau, iš ko perku ir kokią mėsą, ir visada valgau tik tai, ką pati pasigaminu arba tik ten, kur tikrai gera virtuvė.

Ir mano vaikai nėra valgę valgykloje. Net jei man reikėdavo išvažiuoti, tai namie likdavo pagamintų  šaldytų koldūnų ar ko. Aišku, visa tai buvo miego sąskaita, poilsio sąskaita.

Tačiau, matyt, kiek atiduodi, tiek iš Dievo ar iš kažkur ir gauni. Ir iš tikrųjų aš jaučiu – ką bedaryčiau, man viskas pavyksta. Man nėra buvę taip, kad stengčiausi, daryčiau ir man tai nepavyktų.

Gal todėl kai kam ir atrodo, kad man viskas labai lengvai gyvenime pasiekiama. O iš tikrųjų mano gyvenimas buvo labai sunkus. Buvo. Nes dabar užaugo vaikai, užaugo anūkai – jau nebe vystykluose, nebereikia kūrenti krosnių ir maisto nebereikia ieškoti. Tik man labai gaila žmonių matant, kas aplinkui vyksta: jaunimas, visos šeimos priverstos išvažiuoti.

Tačiau aš iš tų žmonių, kurie kiekviena diena džiaugiasi. Gal todėl, kad savęs labai neišbarstau, nes pats didžiausias mano dienos malonumas – pabuvimas su savimi. Aš labai mėgstu pabūti viena, pamąstyti, paskaityti laikraščius, ramiai apgalvoti, ką šiandien darysiu, kaip čia viskas bus.

Nesu iš tų, kurios turi labai daug draugių, kad turėčiau kur nors su jomis lėkti, kažką veikti, kažką daryti. Aš tiesiog turiu tiek visokiausios veiklos, kad kartais ir pagalvoju: jei kada likčiau visai viena, tai visai nenusiminčiau, nes visada dar rasčiau kuo užsiimti, juk tiek dar knygų neperskaityta, juk tiek nematyta. Esu iš tų žmonių, kurie visada kažko dar nori, visada turi ką veikti.

- Mano šešiasdešimtmetis... Mane tik juokas ima – galvoju: iš kur šitiek metų – tiesiog nesąmonė. Matyt, žmogui yra tiek metų, kiek jis jaučiasi. O aš jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ką tik čia pradėjusi dirbti.

Aišku, jei būtų kokios ligos, kokios didelės nelaimės šeimoje, vaikams, būtų kitaip. Tačiau, ačiū Dievui, aš pragyvenau labai laimingai iki šešiasdešimties: nežinau, ką reiškia tvarstis, nežinau, ką reiškia, kokios ampulės ar dar kas nors.

Manau, aš jau dabar esu laiminga, kad šitiek metų pragyvenau laimingai, todėl kas beatsitiktų, tai jau vis tiek būtų normos ribose. Manau, nepadoru būtų reikalauti šimto laimingų metų iš gyvenimo.

O kol kas aš niekaip negaliu sustoti. Dėl proceso – juk vis dar pas mane ateina mokinės ketverių, šešerių metų, tai aš jaučiuosi įsipareigojusi jas užauginti. Kaip ir Augustę – ji pradėjo čia mokytis ketverių su puse, tai jau dešimti metai, kai ji su manimi.

Todėl šiuo metu ruošiamės Jono Urbos smuikininkų konkursui M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kuriame gros Sauliaus Sondeckio menų mokyklos auklėtinės. Po to Augustė gros su Lietuvos kameriniu orkestru (dirigentas Modestas Pitrėnas) Vilniuje, taip pat dalyvaus labai sunkiame trijų turų tarptautiniame Augusto Dombrovskio konkurse Rygoje... Bus kalėdinis koncertas. Jis mums jau šeimyninis, tradicinis, bet kiek dar gali būti nenumatytų pasirodymų prieš Kalėdas ir Naujuosius, kas gali pasakyti. Kitais metais vyks Balio Dvariono konkursas, kur mūsų vaikai visada dalyvauja...

Ir nors stengiuosi pati nebeplanuoti, tų koncertų ir konkursų vis tiek daugybė. Belieka tik žiūrėti, kad tik nepasimestum tarp jų.