Raimondas Trušys: „Tapytojo duona yra labai karti ir labai nenaudinga. Bent jau šiuo metu“.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Savo septyniasdešimtąjį gimtadienį tapytojas Raimondas Trušys nusprendė švęsti ne kaime prie Bazilonų, kur jau keleri metai gyvena, o Šiauliuose, savo dirbtuvėje, įsikūrusioje Šabakštynu vadinamame name. Nusprendė tarp savo darbų su geriausiais draugais-kolegomis, kuriuos jis vadina savo karta, nes čia ir prasidėjo jo kūrybinis kelias. 

Tad ir kalbėjomės su Raimondu Trušiu apie jo kūrybos dešimtmečius.

O savo kūrybinį ir pedagoginį amžių aš skaičiuoju nuo 1970-ųjų – keturiasdešimt metų jau nėra tiek daug. 

Kodėl skaičiuoju nuo 1970-ųjų? Nes tada grįžau iš armijos, čia, Šiauliuose, pradėjau reikštis kaip dailininkas ir jau surengiau savo pirmąją personalinę parodą. Aišku, ji buvo silpnoka. 

Bet kai 1974 ar 1975 metais gavau Šabakštyne dirbtuvę, prasidėjo tikra kūryba. Ir prasidėjo čia tikra  draugystė – Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis, Romanas Vilkauskas, Vytautas Tribandis, aš... Tiesa, kai kurie iš jų buvo jaunesni ir vėliau į Šiaulius atvažiavo, bet vis tiek tai mano kartos menininkai. 

Deja, deja, draugai, kolegos išeina – išėjo Vytautas Tribandis, išėjo Eduardas Juchnevičius... Aš nors gal kiek  silpnesnio sudėjimo, bet vis dar laikausi, dirbu. 

- Mano pradžios darbai buvo daugiau mažiau realistiniai – daugiau portretus, peizažus tapiau. O dabar jau gerą dešimtmetį, o gal ir penkiolika metų mano darbai daugiau linkę į abstraktumą. Tačiau nėra abstraktūs – jie remiasi gamta. 

Kadangi gyvenu kaime, aš, manau, jau gerai jaučiu gamtą ir jos dėka truputį abstrakčiau dirbu. Juk reikia daryti kažką nauja. 

Kai pažiūriu į jaunimą, matau, kad  jie visai yra pasileidę kūrybos prasme. Bet tai nesvarbu. Tegul jie būna pasileidę, bet mes, lyg ir seniukai, vis dar bandome ieškoti tapybos prasmės ir esmės. Tapyba yra rimtas dalykas, o ne kažkoks žaidimas, kur nusižaisti galima iki begalybės. 

Aš esu koloristas, tai ir bandau spalvas panaudoti, išnaudoti. Juk negaliu tiktai pagaliukus dėstyti, Būtinai turiu su spalvomis dirbti, kaip mano mokytojai – didieji Lietuvos spalvininkai, spalvos perversmininkai Jonas Švažas, Vladas Karatajus, Antanas Gudaitis –  sakė: tapybos esmė yra spalva, o ne kas nors kita.

- Detalios apskaitos niekada nevedžiau, bet galiu pasakyti, kad ne mažiau kaip tūkstantį darbų esu padaręs - nutapęs. Tie darbai yra pasklidę labai plačiai po Lietuvą, po Latviją, po Rusiją. Tarp kitko, ir Amerikoje yra išvežta keliolika darbų.

Esu surengęs apie dvidešimt personalinių parodų - Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Latvijoje. Man neteko sovietmety dalyvauti užsienio parodose – išvažiuoti į kokią demokratinę šalį nebuvo leidžiama. Na, teko dalyvauti parodoje Lenkijoje, paskui ir Švedijoje. Tačiau jau tai buvo grupinės parodos – eksponavo ten tik po porą mano darbų.

- Ne tik aliejinės. Aš dar labai mėgstu tapyti pastele - nemažai darbų ja esu padaręs. Akvarele dirbau mažai, nesu akvarelistas. 

Man patinka taip grubiai daryti – čyk, čyk, čyk... Daryti, daryti... O tam ir tinka aliejiniai dažai, pastelė. Bet pastelė vis dėlto yra tik pradiniams užmetimams: ką padarau pastele, tą paskui darau aliejiniais dažais dirbtuvėje vadovaudamasis tos pastelės spalvine gama, kompozicija.

Nesvarbu, ką gavau mokydamasis Dailės akademijoje (anuomet ji vadinosi Dailės institutu), nes aš esu už drąsų tapybinį pradą. 

Man labai patinka ir aš niekada nekeiksiu kokio nors Pablo Pikaso, niekada nekeiksiu Anri Matiso, kuris yra velnioniškai stiprus spalvų dailininkas, niekada nekeiksiu Žoržo Ruo, kurio siaubingai gražūs paveikslai. Juk aš buvau Paryžiuje – mačiau, kokie tų meistrai darbai. Jėga! Tapyboje turi būti jėga – savęs išsiliejimas. Čia kaip sekse - jei neišsilieji, tai esi niekas.

- Tapyba, tapyba, tapyba! Bet pamačiau, kaip Sigitui Prancuičiui, kitiems tapyba kiek lyg ir nusibodo, tai ir aš padariau kelis, pavadinkim taip, objektus. 

Gyvenu kaime, turiu tiek ir tiek visokių dalykėlių, tai ir bandau iš jų kažką dėstyti. Aš jums jau sakiau: menas yra žaidimas, reikia juo žaisti kaip vaikui. Ir nors man jau septyniasdešimt, reikia kažką daryti. Kažką tokio... 

Pasakysiu labai rimtą mintį (ne savo, o kažkur skaitytą): menas išlaisvins pasaulį. Ne politikai, o menas padarys pasaulyje revoliuciją. Politikai ginčijasi: taip, taip, ne, ne, ne... O menininkai dirba.  Menas yra aukščiau visko, jis yra dūšios reikalas, o visi ginčai... Man ant jų tik nusispjauti: gaunu pensiją ir man užtenka, kad galėčiau toliau dirbti.

- Na, aš visą gyvenimą dirbau pedagoginį darbą, nes iš kūrybos pragyventi neįmanoma. Dvidešimt penkerius metus dirbau Dailės mokykloje ir dešimt metų - universitete. 

Kol neišėjau į pensiją - kiekviena laisva nuo darbo valanda buvo skirta kūrybai. Ir to laisvo laiko kitą sykį būdavo labai nedaug: jei darbe pradirbi šešias valandas, tai dar, sakykim, lieka keturios valandos, vadinasi, ir eini į dirbtuvę.

Žinote, yra tokie sekmadieniniai dailininkai. Tai štai – jie labai, labai tušti. O mes bandydavome nuolat kurti. Ypač amžinatilsis Eduardas Juchnevičius mus tam labai skatino: vyrai, dirbkime, dirbkime...

- Man pats mylimiausias yra „Skruzdėlynas“ - visas ciklas.

Kai apsigyvenęs kaime aš pirmą kartą nuėjau į mišką su šunimi, pamačiau skruzdėlyną (o juk ne pirmą kartą gyvenime pamačiau!) ir jis man padarė labai didelį įspūdį: toks mini pasaulis, kaip profesorius Vytenis Rimkus rašė, skruzdėlytės tik juda pirmyn, atgal, pirmyn, tik darbuojasi, tik knibžda...

Va, pagalvojau, ką reikia tapyti – ir skubiai. Nutapiau vieną skruzdėlyną, paskui skruzdėlyną rytinį, vakarinį, dienos metu, skruzdėlyną saulei tekant, saulei leidžiantis... Žodžiu, visą ciklą.

Kai savo darbus nuvežiau į parodą Vilniuje, tai tik vienintelis „Skruzdėlynas“ sukėlė visų susidomėjimą. Pasirodo, Lietuvoje nėra dailininko, kuris tapytų skruzdėlynus. Bent aš tokio nežinau. 

Ir kuo tas skruzdėlynas mane patraukė? Nė nežinau. Patraukė, kaip ir moterys patraukia – žodžiais nepaaiškinsi.

- Pradėsiu nuo barzdos – pradėjau auginti ją grįžęs iš armijos. Kodėl? Menininkai yra bohemos žmonės, tai visi barzdas ir augino. Na, gal ne visi, gal 50 procentų. 

O dėl autoportretų... Nedaug esu padaręs – du ar tris. Aš ne koks Polis Sezanas, kuris vis savo portretus darė. Ir ne Vincentas van Gogas - tai su skrybėle, tai be skrybėlės, tai su ausim, tai be  ausies...

Ir žiūrėk, dabar aukcione už van Gogo nupjautą ausį penkiasdešimt milijonų siūlo. Matyt, tokia jau dailininkų lemtis, 

kad po šimto metų tokie nerealūs pinigai ne jiems atitenka.

- Turiu du labai puikius sūnus, bet tik anūkė Deimantė pasuko senelio pėdomis - mokosi Dailės akademijoje dizaino jau trečiame kurse. 

Aš jai iš karto pasakiau: tu tik nebandyk stoti į tapybą, nes tapytojo duona yra labai karti ir labai nenaudinga. Bent jau šiuo metu. Ji ir pasirinko dizainą, kuris mano nuomone, yra einama specialybė, todėl darbo jai netruks. 

Nebus jai kaip seneliui: ateina žmogus į dirbtuvę, apžiūri darbus ir klausia, kiek kainuoja. Atsakau – tūkstantis, tai iš karto – per brangu... O juk drobė, dažai, rėmai jau penkis šimtus kainuoja.  Jau geriau kam padovanosiu -  bent žinosiu, kad darau gerą darbą. 

 

Gimė 1941 metų rugsėjo 9 dieną Pušalote, Panevėžio apskrityje. Lietuvos dailininkas tapytojas.

1960-1966 metais studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1966 metų Šiaulių vaikų dailės mokyklos, Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) dėstytojas. 

Nuo 1974 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Parodose dalyvauja nuo 1966 metų. Surengė apie 20 personalinių parodų. Savo darbus eksponavo Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje, Olandijoje, JAV. Dirba tapybos, skulptūros, monumentaliosios dailės srityse. Svarbesni darbai: „Švytėjimas“, „Šešėlio žaismas“, „Riba, kuri mus skiria“ (1996 m.), „Vertikalių kompozicija“ (1997 m.), „Aktyvus geltonas“ (1996 m.), „Karibų baseino žuvis“ (1998 m.), „Skruzdėlynai“ (2000)  ir kt.