Šiandienos mūsų svečias – keliautojas ir alpinistas Gintautas Mikalkėnas, žmogus, kuris pasivaikščioti eina snieguotomis kalnų viršūnėmis, o savo gimtadienius švenčia žaisdamas golfą arba plaukdamas baidare...

- Ar nepakirto kojų, kol užlipote redakcijos laiptais į trečią aukštą?

- Na, ne... Dar ne. (Juokiasi.) Dar per anksti. Kas žino, kaip ten bus po dešimties metų...

- Esate nugalėjęs ne vieną pasaulio viršukalnę. Turbūt vis tik pats maloniausias dalykas – po sėkmingo žygio leistis šlaitu žemyn?

- Nepasakyčiau, kad tai tiesa. Maloniausias tas momentas, kai įkopi, kai pusė vargų jau už nugaros. Nes nusileidimas – toks pat sunkus darbas, kaip ir pakilimas. Leidžiantis pasitaiko daugiau žūčių negu kopiant į viršų. Žmonės atsipalaiduoja, atrodo, kas sunkiausia jau praeityje, o padarei klaidą, ir...

- Sakoma, kad išminuotojas klysta tik vieną kartą... O kaip alpinistai?

- Labai priklauso nuo komandos. Nuo to, kaip dirba viena virve susirišę tavo draugai, partneriai ir kompanionai.

- Taigi „kolekcionuojate” nugalėtas viršūnes. Įdomu, ar kada bandėte kolekcionuoti pavergtas moterų širdis?

- (Juokiasi.) Ne. Ne to sukirpimo žmogus esu. Ne to tipo. Ne širdžių ėdikas...

- Kunluno kalnuose, kur irgi jums teko būti, esama nemažai bevardžių viršukalnių. Ar nekilo kuklus troškimas vieną kurią pavadinti savo, arba, tarkime, savo mylimosios vardu?

- Tokio troškimo nėra. Kas iš to, kad pavadinsi, jeigu tas žmogus mažai kam žinomas? Lietuviai alpinistai tokiais atvejais suteikia prasmingus pavadinimus, pavyzdžiui, Čiurlionio viršūnė. Ir visi žino, kas tas Čiurlionis. Yra, tiesa, ir Mildos viršūnė, ir panašių... Bet jų vardai nieko nesako. Tad dar viena „Marytės viršūnė” tikrai nereikalinga.

- Ar neatrodo, jog snieguotas kalnas kažkuo primena moterį: kuo aukščiau, tuo labiau užima kvapą?

- Taip, ir kuo toliau, tuo sunkiau einasi ją nugalėti (juokiasi.) Geras palyginimas.

- Esate dalyvavęs ne viename šalies ekomaratone, kur pėsčiomis su žemėlapiu, dviračiu ir baidare reikia įveikti apie 200 kilometrų. Įdomu, kokį psichikos „dopingą” vartojate tuomet, kai pajuntate, kad jėgos apleidžia?

- Paprasčiausiai, reikia kuo greičiau „atjungti” smegenis ir nebegalvoti, kad yra sunku. Jeigu imsi svarstyti, kiek dar toli finišas, nieko gero nebus. Reikia, kad kūnas atliktų savo darbą, tada gali distanciją įveikti. O jeigu leisiesi užvaldomas minčių apie tai, kaip sunku, būtinai palūši.

- Rugsėjo 25-ą šventėte savo gimtadienį. Kokios mintys kirbėjo galvoje regint plazdančias žvakučių ugneles ant gimtadienio torto?

- Švęsti savo gimtadienius man „ne prie dūšios”. Geriau švęsti kitų gimtadienius. O per savuosius stengiuosi padaryti ką nors netradiciško, tarkime, 50 metų jubiliejaus proga išsinuomojome Kuršių mariose jachtą, suorganizavau draugams ir giminėms lauko teniso bei minigolfo varžybas... Visi liko didžiai patenkinti. O šiemet gimtadienio proga su sūnumi baidare leidomės Kražantės upe.

- Ar teisus buvo rusų bardas V. Visockis, dainavęs, jog „geriau už kalnus – tie kalnai, ant kurių dar nebuvai?”

- Tikriausiai teisus. Kalnai turi trauką. Jau daug metų einame į kalnus, o jeigu kuriuos metus „praleidi” - kitąmet, žinai, žūtbūt keliausi vėl... Kartais imi galvoti: „Viskas, šie metai paskutiniai”. Prabėgo pusmetis, ir matai, kad tai netiesa: paskutiniai bus tik tada, kai nebepavilksi kojų.

- 1982 metais baigėte Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kuriame gilinotės į automobilius ir autoūkį... Argi ne paradoksas, kad svarbiausia jūsų transporto priemone vis dėlto tapo ne automobilis, bet dviratis, o gal net baidarė?

- Gyvenimas yra judėjimas. Reikia judėti. Kaip – mašina, dviračiu, pėsčiomis ar baidare – ne esminis klausimas. O jeigu sustosi, atsigręžęs išvysi, jog stoja ir pats gyvenimas. Ir neaišku, kas tavęs laukia toliau.

- Jūsų darbinė veikla susijusi su oro kondicionavimo sistemomis. Vadinasi, gerai žinote, koks turi būti oras, kuriuo kvėpuojame. Ar pirmosiomis dienomis grįžus iš eilinio žygio lengva kvėpuoti Šiaulių oru?

- (Juokdamasis.) Nesunku. Sunkiau kvėpuoti kalnuose, kur oras išretėjęs... O Lietuvos oras mane visiškai tenkina!

- Kultivuojate ekstremaliojo sporto šakas. O gyvenime ar esate linkęs į kraštutinumus?

- Nesu. Darau tai, ką gerai žinau. O jeigu nežinau ar nesu garantuotas, būna, kad tokių dalykų atsisakau. Taip yra ir su kalnais. Kartais geriau apsisukus sugrįžti, jei dėl ko nors nesi tikras. Pabandyti bus galima ir vėliau, kai ateis žinojimas bei įsitikinimas.

- Trumpai prisiminkite pavojingiausią kalnuose nutikusį įvykį.

- Prieš kelias dešimtis metų vienam iš mūsų grupės žygis į Altajaus kalnus baigėsi tragiškai. Kopimas buvo sudėtingas. Pasiekus viršūnę visi nusifotografavome ir jau rengėmės žemyn, kai išgirdome šaukiant kažkurį iš mūsiškių, jog reikia virvės. Pasirodo, likę du paskutiniai grupės nariai sumanė darsyk nusifotografuoti prie prarajos krašto ir sniego karnizas nulūžo... Sugulę prie krašto  bandėme ką nors įžiūrėti žemai, po savimi. O grįžtant pastebėjau ledkirčio paliktą duobutę, kurios dugne matėsi šviesa. Vadinasi, visi gulėjome ant karnizo, ir laimė, kad jis atlaikė mūsų svorį... Taigi, galėjo žūti visa grupė. Aukštis ten didžiulis, apie kilometrą. Stati siena. Jokių galimybių likti gyvam. Paskui, nusileidę, apžiūrėjome tą kalno pusę, kur nukrito mūsų kolega. Bandėme ieškoti, bet be rezultato. Visur braškantys ledynai... Properšos. Po kelių metų dingusiojo kūno ieškota su ekstrasensais, irgi nesėkmingai. Žmogus liko kalnuose...

- Ar su kiekvienu, kuris mėgsta eiti į kalnus, galėtumėte „leistis į žvalgybą”?

- Ne. Pavojinga eiti su mažai pažįstamu žmogumi. Gal kalnuose tai dar ne taip jaučiasi: atsilikai šimtu metrų, ir visą dieną eini sau vienas, bet pastaruoju metu nemažai plaukiojau jachta. Uždaroje erdvėje žmogus, kuris tau nemalonus, labai gerai jaučiasi, ir, skirtingai nei kalnuose, neturi kur nuo jo „pabėgti”.

- Ką patartumėte žmogui, pirmąsyk susiruošusiam į kalnus?

- Eiti su gerai pažįstama kompanija. Tarp savųjų jauti mažiausiai diskomforto ir daug maloniau žingsniuoti.

- Ar turite iškristalizavęs savąjį credo, nematomą „ašį”, aplink kurią sukasi visas jūsų gyvenimas?

- Jau minėjau: „Gyvenimas yra judėjimas. Nesustok!”

Viršūnių nugalėtojui mintis drumstė Romualdas BALIUTAVIČIUS, užkopusį į trečiąjį pastato aukštą keliautoją įamžino Vadimas SIMUTKINAS