Ketvirtadienį pasaulyje paminėta medžiotojų globėjo – šventojo Huberto diena. Ta proga atsakyti į rubrikos klausimus priprašėme Ginkūnų medžiotojų būrelio pirmininką, Šiaulių medžiotojų draugijos valdybos narį, Medžiotojų egzaminų komisijos narį, Medžioklės plotų skirstymo komisijos narį, Saugaus elgesio medžioklėje komisijos narį Sigitą Bajoriną, jau keturiolika metų nesiskiriantį su dvivamzdžiu...
- Kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmąsyk „pauostei parako”?
- Ko gero, pas senelį kaime, būdamas kokių penkerių-šešerių metų... Senelis turėjo medžioklinį šautuvą ir užtaisinėdavo namuose šovinius. Panorau susipilti paraką iš tūtelės į burną ir paragauti, kas čia per daiktas? Pamatęs senelis paraką papylė ant stalo ir padegė. Pliūptelėjo liepsna, kas man padarė didelį įspūdį. Ar senelis buvo medžiotojas?.. Žinote, kaip senais laikais? Gyveno prie miško ir turėjo gerą šautuvėlį... (Juokiasi). Žinojau, kur viskas padėta, tai kartais ir pats įlįsdavau pasikrapštyti, dėl ko ne kartą esu ir į kailį gavęs.
- Koks pats didžiausias yra tavo sumedžiotas žvėris?
- Ko gero, didesnis nei ketverių metų šernas... Labai įspūdingų trofėjų neturiu.
- Svarbu, kad kalbi teisybę. Beje, ar labai mėgsta meluoti medžiotojai?
- (Juokdamasis). Medžiotojai, kaip ir žvejai – visada melagiai, linkę pagražinti savo pasakojamas istorijas.
- Ar esi skaičiavęs, kiek žvėrelių nugalabijai per visą medžiotojo karjerą?
- Pastaraisiais metais, padidėjus šernų populiacijai, per metus sumedžioju po 7-9 žvėris. O šiaip tai svarbiau pats procesas...
- Girdėta frazė. Mėgsti filmą „Nacionalinės medžioklės ypatumai”?
- Taip, net keletą kartų žiūrėjau...
- Gamta gyvūnų populiacijas reguliuoja natūralia atranka. Kaip atrodo, ar medžioklė nesuardo harmonijos gamtoje?
- Iš tikrųjų, jeigu nemedžiotume metus kitus, ko gero, žmonės patys ateitų, prašydami apginti nuo didžiulių šernų kaimenių, elnių ir stirnų bandų. Kitas dalykas – plėšrūnai. Pavyzdžiui, lapių Lietuvoje ir dabar labai daug, taigi auga ir visokių jų platinamų užkrečiamųjų ligų tikimybė.
- Perskaitęs ilgą medžiokliškų pareigybių sąrašą suprantu, kad tavo namuose žvėrienos netrūksta... Ar mėgsti iš jos ruošti valgį? Gal dar kokį „firminį” receptėlį ta pačia proga?
- Gaminu troškintą šernieną: paimu riebesnės ir liesesnės mėsos, supjaustau trintuko dydžio gabaliukais, įberiu prieskonių žvėrienai. Dedu šernieną į troškintuvą, įpilu nedaug vandens, aliejaus, įdedu druskos ir patroškinu. Nugriebiu putas. Kiek vėliau sudedu žiedais pjaustytą svogūną, morkas, žiedinį kopūstą ir bulves. Įpilu truputį vandens ir dar troškinu apie valandą. Išeina efektingas troškinys, panašus į tirštą sriubą. Bulvės prisisotina šernienos riebalų, kurie neturi cholesterolio.
- Koks buvo pats įsimintiniausias medžioklės nuotykis?
- Man asmeniškai nepasitaikė... Kartą teisme buvo ginama medžiotojo garbė. Medžiotojo, kuris vėliau buvo pašalintas iš būrelio, paklausė, kaip jis sumedžiojo karvę? „Važiuoju, - pasakoja tas, - ir matau šviečiančias akikes. Ir šoviau. Pasirodo, ten buvo ūkininkės karvė... Už ją sumokėjau ir man niekas pretenzijų nereiškia.” Matyt, žmogelis brakonieriavo, kitaip ko jis būtų ten šlaistęsis su šautuvu?
O keisčiausias įvykis atsitiko su senu medžiotoju. Stovi tas „ant linijos”, o per kanalą atbėga šernai. Prisitaikė: „Dabar jie mano!” Vienas šūvis, antras šūvis... Duslūs pokštelėjimai. Dūmų kamuolys, ant žemės iškritę šratai... Pasirodo, žmogus šautuvą užtaisė šoviniais, kuriuos pasiruošė dar prieš 22 metus! Šernai keistai pasižiūrėjo į tokį medžioklį ir nubėgo, o vyrai paskui juokėsi, kad galbūt anam reikėtų šovinių nupirkti?
- Sulaukęs pilnametystės anuomet pravėriau medžiotojų draugijos duris. Pagyvenęs vyras palingavo galvą: „Sūnau, jau greičiau tu kunigu tapsi negu medžiotoju”. O kaip dabar? Ar ilgas yra tapsmo medžiotoju procesas?
- Patekau į Kuršėnų medžiotojų būrelį, pas gerą pirmininką A. Laucevičių, kuris buvo ir pirmas mano mokytojas. Sąžiningai atlikau stažuotę – metus vaikščiojau į varymus, dalyvavau visuose darbuose, o paskui egzaminai, ir tapau klubo nariu. Dar sumokėjau stojamąjį mokestį, berods 800 litų. Nebuvo taip, kad ateini ir įstoji. Vietų limitas. Prisiėjo kreiptis į seną medžiotoją... Ir dabar panašiai: medžiotoju tapti gali, bet sunku įstoti į klubą. Tačiau turėti ginklą ir neturėti medžioklės ploto yra blogybė. Naujokų daug, o klubai kratosi naujų narių.
- ...Kaip ministrai be portfelio. Ar tiesa, kad medžiotojai – linksma ir „pagerianti” liaudis?
- Tikrai. Būna, kad naujai atėję kartais pasijunta nejaukiai senbuvių „traukiami per dantį”, bet vėliau įpranta prie medžioklės ypatumų, ir nieko... Medžiotojai – linksma liaudis. Po medžioklės ir taurelę išlenkia, ir anekdotų prisiklausai – knyga išeitų.
-Tavo darbinė veikla susijusi su komiso parduotuvėmis ir kt. Gimei 1965-aisiais, vadinasi, teko paragauti ir tarybinės tikrovės. Anuomet šokiai karininkų klube Vilniaus gatvėje liaudies buvo vadinami „komisu”, nes čia rinkdavosi „padėvėti” kavalieriai ir damos. Ar dažnai užsukdavai į „komisą”?
- Nelabai... „Oficerkėje” rinkdavosi vyresni. Eidavau į „strojkę” arba „kultūrkę”. Jaunas vedžiau – 19 metų, augo du vaikai – reikėjo auklėti, tad nelabai kada ir buvo vaikščioti (juokiasi).
- Girdėjau, jog labai mėgsti kavą. Kiek litrų išgeri per dieną?
- Dabar šoktelėjo kraujospūdis, tai kavą geriu labai ribotai. Seniau visaip: ir keturis, ir penkis puodelius per dieną išgerdavau. Normaliai.
- Baigei V. Kudirkos vidurinę mokyklą. Ar praėjusią vasarą kartu su visa tauta traukei jo parašytą „Tautišką giesmę”?
- Lietuvos tūkstantmetį sutikau žirgyne. Ta proga buvo konkūras, o vėliau iki ašarų sugraudino „tautiška giesmė”, kurią giedojome tiek svečiai, tiek dalyviai, sustoję po šakotais ąžuolais. Diena pasitaikė graži, toli aidėjo giesmė, po visą kraštą, net šiurpas perbėgo kūnu. Pasijutau esąs tikras lietuvis, tikrai ne blogesnis už kokį amerikietį.
- Medžiotojai - liaudis prietaringa...
- Pasitvirtinęs prietaras: jeigu išvyksti į medžioklę ir kažką pamiršti – negrįžk. Buvo atvejis, kai užsuko manęs paimti bičiulis. Išėjęs iš namų susigriebiau, kad pamiršau prožektorių. Nepaisydamas jo prieštaravimų, grįžau pasiimti pamiršto daikto. Ir tikrai: Gegužių gatvėje, priešais važiuojanti moteris suko kairėn, į kiemą, ir mūsų nepamatė... Aišku, tądien medžioklę teko pamiršti. Gerai, kad nors sveiki likome, bet mašinai labai smarkiai kliuvo.
- O jeigu išvykdamas į medžioklę pamirštum šautuvą? Irgi sugrįžtum?
- Yra buvę: sėdžiu bokštelyje ir suprantu, jog namuose palikau šovinius. Ką daryti? Prasėdėjau iki galo, kartu su visais. Buvo šernai atėję, bet... Paskui visi juokėsi.
- Ar priimtinos vegetarizmo idėjos? Kaip žiūri į tuos, kurie nevalgo mėsos?
- Vegetarizmas? Ne. Nebent sveikata sutriktų ir turėčiau valgyti daržoves (juokiasi). Be mėsos niekaip. „Ant šernų” ir užaugęs... Ar perku kiaulieną? Kartais. Nėra taip, kad namuose nuo žvėrienos lūžtų šaldytuvas. Yra draugų: tam gabaliuką, tam...
- Įdomu būtų sužinoti medžiotojų vyrų požiūrį į šautuvą nešiojančią moterį. Ar jis toks pat, kaip ir į moterį prie vairo?
- Moterys labai rimtos ir drausmingos. Lietuvoje priskaičiuojama 300 moterų medžiotojų, o tai procentiškai yra mažiau negu kitose Europos šalyse. Būtų smagu ir mūsų klube turėti vieną kitą moterį: vyrai pasitemptų, nebesikeiktų...
- „Sakalo akis” - šitaip sakoma apie taiklų šaulį. Ar daug medžiotojų nešioja akinius?
- Yra tokių, bet nedaug.
- Ar kada teko atsidurti (perkeltine prasme) medžiojamo žvėries kailyje? Yra filmas, kuriame pagrindinis herojus medžiojamas patyrusių šaulių, o jeigu išliks tam tikrą laiką gyvas, gaus keletą milijonų...
- Būti medžiojamam gal ir įdomu – nauji pojūčiai. Kita vertus - gyvybė svarbiau už pinigus.
- Jeigu netyčia susilauktumei sūnaus: ar norėtumei jį pavadinti Hubertu?
- Kodėl gi ne? (Smagiai juokiasi.)
Į neprotingus klausimus medžioklį atsakinėti vertė Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotoaparatu į jį taikėsi Vadimas SIMUTKINAS
